13.9.17

Dvidešimt ketvirtoji gyvenimo pamoka


Prieš porą dienų atšventusi savo dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį skubu pasidalinti svarbiausia gyvenimo pamoka, išmokta per pastaruosius metus. Praėjo lygiai trys metai nuo to laiko, kuomet galiu pripažinti, jog iš tiesų gyvenu spalvingą gyvenimą. Būtent prieš tris metus pirmą kartą išsikrausčiau iš Lietuvos, tiesa, tik pusmečiui, tačiau tuo metu tai atrodė ganėtinai didelis žingsnis pirmyn. Ironiška, jog  metu tas žingsnis atrodė vienintelis, kurį planuoju žengti kalbant apie naujų šalių patyrimus, o pusmetį Italijoje įsivaizdavau būsiant vieninteliu gražiu atsiminimu iš "jauno ir vėjavaikiško" gyvenimo novelių. O kad būčiau žinojusi, kaip stipriai klystu šiuo klausimu.. Niekada nemėgau keliauti. Galbūt vadinsite mane keistuole (ir tai ko gero labai taikliai tiktų asmenybės apibūdinimui, tačiau šiuo metu manęs tai nė kiek nežeidžia, o greičiau tik paskatina eiti savu keliu), jog keliavimas visuomet asocijavosi su nesvarumu, o nesvarumo būsenos iš prigimties nekenčiu. Mėgstu kontrolę ir precizišką tikslumą. Mėgstu skaičius ir planus. Mėgstu viską, ką galima apčiuopti, pasverti ir pamatuoti. Dėl to kelionės augant niekuomet neatrodė didelė vertybė ar, juo labiau malonus užsiėmimas. Lygiai prieš tris metus pirmą kartą savarankiškai sėdėjau lėktuve kelionei ir gyvenimui svetimoje šalyje. 

Norite išgirsti paslaptį? Iš prigimties esu tinginė: Nemėgstu naujovių, bijau pokyčių, niekinu nepastovumą. Tačiau būtent šioje būsenoje įvyksta stebuklai. Tik privertus savo koją iškelti aukščiau nei leidžia galimybės galimi pokyčiai. Eiti reikia ne prieš sistemas, eiti reikia prieš savo komforto zoną, kuri neleidžia pamatyti, kur yra mūsų pačių ribos. 

Geriausiai ir vaizdingiausiai tikslo siekimas ir rezultatų gavimas atsispindi bet kokiame sporte. Šį kartą kalbu apie specifinius sportus, kuriuose reikalaujama tam tikros koordinacijos, tam tikro pasiruošimo, ypatingo susikaupimo ir koncentracijos. Galiausiai tuos - kurie atrodo tinkami tik atitinkamai žmonių grupei arba "talentingiesiems". 

Talentingi žmonės galbūt peršoka pirmąjį slenkstį, skirianti nuo sėkmės ir nusivylimo, tačiau ne daugiau. To puikus įrodymas - kovų menai.  Boksas man buvo (ir vis dar yra) pati didžiausia gyvenimo mokyla ir įrodymas, jog atlikus tą patį judesį tūkstantį ir šimtą kartų negali SUSIMAUTI. Tai neįmanoma nei statistiškai, nei realistiškai. Nepasiseka tik tiems, kurie dar neatliko to tūkstančio ir šimto tų pačių kombinacijų. Lygiai taip pat ir gyvenime - nesiseka tik tiems, kurie nebandė tūkstantį ir vieną kartą. Galiausiai kažkur (o dažniausiai ten kur ir reikėjo) pasiseks. 

Šį įrašą ypatingai noriu skirti jaunesnėms mergaitėms, ypatingai tokioms pačioms, kokia buvau aš pati prieš šiek tiek daugiau nei trejus metus. Nebijokite kristi į gyvenimą stačiu veidu - kažkur apačioje vis viena atsiras batutas, pakelsiantis jus aukštyn. Galiausiai ne taip giliai galima kristi žemyn, o žemiau nei žemai - neegzistuoja. Žinote ką būčiau pasakiusi pati, skaitydama tokį ar panašų įrašą? Būčiau pasakiusi, jog autorė ko gero yra iš pasiturinčios šeimos ir neturi rūpintis savo finansine gerove, tad turi laiko filosofinėms gyvenimo peripetijoms. O pasirodo tai, jog pinigai ateita su laiku ir tuomet, kai jų iš tiesų reikia. Norite tiesos? Tam, kad išvykčiau pusmečiui į Italiją atidaviau pusę savo studentiško  gyvenimo. Dirbau už juokingus penkis litus per valandą (tiesa, stebuklingai atskaičiavus viską gaudavau dar mažiau), negana to, atlikinėjau neapmokamą pilno etato praktiką ypatingai prabangioje viešųjų ryšių agentūroje (tiesa, darbas atsipirko - pagaliau agentūra susipažino ir užmezgė puikius ryšius su Lietuvos tinklaraštininkėmis ir turinio kūrėjomis), ir visgi, miegodama po dvi valandas per parą, mat be viso to teko mokytis universitete ir nepraleisti nė vienos dienos sporto klube. Galiausiai būtent tuo pačiu metu pradėjau dirbti su vienu startuoliu, tiesa, daugiau savanoriškai ir iš idėjos, mat nuoširdžiai tikėjau jo sėkme ir savo tinkamumu esantiems darbams( projektas šiuo metu yra pirmasis pabaltijo šalyje gavęs investicijas iš grožio rinkos ryklio L'Oreal, po kuriuo slepiasi ko gero didesnė nei pusė dalis visos grožio rinkos). Ir nors ko gero būčiau kur kas daugiau užsidirbusi tiesiog dirbdama eiline padavėja Pilaitės "Katpedėlėje" nusprendžiau, jog pilno etato neapmokamos praktikos ir didelis tikėjimas esančiais aplink mane žmonėmis atneš didesnės moralinės naudos nei pinigai, kurių tuo metu ypatingai reikėjo. Ir atnešė - praktika minėtoje agentūroje atnešė neįkainojamus ryšius, negana to - atnešė porą labai gražių draugysčių. Savanoriškas darbas startuolyje atnešė labai patogų ir ko gero beveik neįmanomą darbą bet kokiomis nuotolinėmis sąlygomis. Tikri pinigai neateina pirmu numeriu - pastarieji ateina po didelio ir nenuilstančio darbo ties tuo, kuo nuoširdžiai tikite. Nepasisekti gali tik tuo atveju, jei iš tiesų netikėjote savimi ir savo nešamu indėliu. 

Galiausiai pabaigai noriu pasidalinti labai gražia istorija iš asmeninio gyvenimo. Vienai artimai draugei pakomentavus ko gero patį gražiausią dalyką, kokį gali pasakyti draugė " jei yra vienas žmogus dėl kurio vsisškai nesiparinu kad bus super successful esi tikrai tu".  Kartais pati stebiuosi iš kur žmonės taip tvirtai tiki mano galimybėmis ir sėkme. Ilgai kaltinau save dėl to, jog esu idealaus įvaizdžio kūrėja - visuomet sugebu aplinkius apmulkinti kokia esu inteligentiška, sumani ir akivaidžiai verta sėkmės gyvenimo. ir visuomet nurašydavau, jog pastarieji epitetai tėra iliuzija,sukurta aplinkiniams mulkinti. Ir tik po gerų dešimties metų suvokiau, jog vienintelė idiotė, netikinti savo pačios sėkme buvau AŠ PATI. Taip kad patikėkit savo sėkme ir labai stipriai dirbkit ties ja. Ir ji ateis, jei ne - atiduokit tūkstantį ir šimtą procentų pastangų ir ji vis viena ateis. 


Eikit pasiimti savo sėkmingą gyvenimą, 
Bučkiai, 
Uogintaitė


3 comments:

  1. Koks įkvepiantis įrašas! Ačiū už pasidalinimą tokiu pozityvu :)

    ReplyDelete
  2. Nuostabūs batai!

    ReplyDelete
  3. Labai gražus batai, puikus blog'as :)

    ReplyDelete

© 2016 Kotryna Uogintaite