21.5.12

ASMENIŠKUMAI: VBE

Labai nemėgstu rašyti atgaline data, tačiau tam tikri gyvenimo įvykiai prašyte prašosi būti paminėti. Deja, bet valstybiniai brandos egzaminai yra vienas tų tų įvykių, kuris kiekvienam abiturientui atneša nemažą galvos skausmą, o aplinkinius priverčia pradėti klausinėti dvyliktoką "Tai kaip sekėsi egzamine?"Tad mažiau tuščiažodžiaudama trumpai perbėgsiu ties savo asmeniniu patyrimu, rašant tuos baisiuosius egzaminus. Tiesą sakant, nežinau, kodėl jie vis dar vadinami tokiais skambiais ir klaikiais vardais. Man tai pasirodė eilinis anglų kalbos užduočių davinys, kurį buvome pripratę pamokose matyti kone kasdien. Juokingiausia buvo tai, kad sėdėdama pirmu numeriu pažymėtame suole turėjau apžiūrėti voką, pilną mūsų egzaminų užduočių ir vėliau pasirašyti protokole, kad iki jį atidarant, vokas pažeistas nebuvo. Jei kas klaustų mano asmeninės nuomonės, tokios pompastikos čia tikrai nereikėjo. Visa ta sistema vis dar varo didelę įtampą ir stresą daugeliu mokinukų. Kad ir kokia kupina laimės tą dieną buvau ir nejaučiau nieko, išskyrus tai, kad už oro šviečia saulė, o po egzamino laukia Akropolio "Jamimas", praktka ir statistika rodo, jog daugeliui abiturientų visa tai dar yra didelis streso  šaltinis. Kita vertus, nieko keista: jau vien tai, kad mokinį į klasę įleidžia tik parodžius dokumentą, susodina kaip kareivėlius po vieną, negana to, pagal jų pačių išsigalvojamą tvarką, egzamino metu aptikus telefoną abiturientas yra išmetamas lauk, o į tualetą esi lydimas palydovo.. Hm. Na, išgyvenus tas tris su puse valandas tegalėčiau sušukti "Sveikas, sovietmeti!" Ir pamiršau paminėti labiausiai mane neraminantį dalyką, kad prieš keisdamas tušinuką (kuris būtinai nustos rašyti įpusėjus egzaminui), privalu apie tai pranešti egzamino prižiūrėtojui, ko, deja, aš nepadariau. Nežinau kodėl, gal iš noro maištauti? Arba dėl to, kad jaučiausi pernelyg išsišokusi: tai pasirašiau ne ten, tai į tualetą palydėti prašiau, kai kiti kantriai sėdėjo savo vietose. dabar jau tik laikas parodys, kaip baigėsi su mano tušinuko keitimais. O paties egzamino turinio net nežinau kaip vertinti. Užduočių pobūdis visiems buvo gerai žinomas dar prieš metus ar daugiau: jis nesikeičia begalę amžių. Ir nors drąsiai sakydavau, "neprivalgei-neprilaižysi" posakis čia netinka, paskutinėm dienom iš (numanomo) didžiulio tinginio pradėjau save guosti tokiomis frazėmis ir knygos atsiversti nesugebėjau. Tad anglų kalbos egzaminas, mano atveju buvo rašomas Va Bank. Per visą savo mokymosi gyvenimo metą pirmus aštuonis metus anglų kalbos nesimokiau, nes mokytoja pasitaikė prasta, devintoje-dešimtoje klasėje, atėjus į gimnaziją mokytoja pakliuvo itin griežta ir varanti stresą, dėl to užuot mokiusis, ar tiesiog vengdavau pamokų ir išsisukinėdavau iš atsiskaitymų, vienuoliktoje klasėje pakeičiau mokytoją, metus išgyvenau adaptavimosi periodą ir viskas šiais metais būtų buvę nuostabu, nes mokytoja buvo tikrai draugiška, maloni ir rūpestinga, tačiau dabar, mokslo metams beveik pasibaigus, galiu drąsiai teigti, kad dvyliktoje klasėje mokyklos tiesiog nelankiau. Tad visas žinių bagažas, sudėtas per eilę metų tėra mano asmeninis pasiekimas, arba, kitaip tariant, gebėjimas suktis iš situacijos, net jei tam nėra tinkamų sąlygų. Egzaminą išlaikiau. Nežinau, kokiu balu, tiesą sakant šiuo metu manęs tai nelabai ir domina.
Po sudėtingų trijų su puse valandų, eidama mokyklos laiptais, radau Sandros žinutę. Jos siunčiama žinia pasitaikė labai laiku ir vietoje, nes iki tol,likusios dienos daliessusiplanavusi nebuvau. Tad nulėkiau iki Sandros, o vėliau jau šiaušėm į miestą, gatvės muzikos dieną ir kažkokio neaiškaus plauko madų pristatymą, kurio pamatyti taip ir nepavyko. Nors visą dieną jaučiausi kiek nejaukiai dėl savo neplautų plaukų ir ne itin tinkamų rūbų, bet saulė turi keistą savybę, panaikinti visas neypatingai svarbias smulkmenas ir tiesiog priversti mėgautis gyvenimo grožiu.
Nėra nieko smagiau, už draugę su geru geru fotoaparatu. Kaip visuomet pasinaudojau Sandros gebėjimus fotografuoti ir ta proga rodau savo užverktas užmerktas akytes ir žavingai apsipūkavusias kelnes. O jei norite pasidairyti po Gatvės muzikos dienos įspūdžius, daugiau nuotraukų rasti galite "Pametę savo raktus".

Šiuo metu guliu lovoje, su žiemine pižama ir meldžiu Dievo atleidimo už visa, ką blogo esu nuveikusi gyvenime ir prašau, kad panaikintų į žemę man siųstą užkeikimą, kuris šiandien pasireiškė stipriu saulės smūgiu ir peršalimu: kalbu baisiau už labiausiai pasaulyje prasirūkiusį dieduką, kosėju labiau, nei jūrų vėplys, kūno termometras taip pat ne juokus rodo, o apie vidinę savijautą esu linkusi nutylėti. 

7.5.12

APŽVALGOS: INIKA

Kad ir kokia didžiulė cheminės kosmetikos asė esu, kartas nuo karto mano akys nukrypsta ekologiškesnės kosmetikos link, net jei ji yra dekoratyvinė, ir, mano iki šiol turimomis nepatikimomis ir nepagrįstomis žiniomis, mažiau veiksminga, nei cheminė. Šį kartą mano žvilgsnį pagavo ekologiškų kosmetikos (ir ne tik) produktų internetinė parduotuvė BioEco, savo produkciją parduodanti internetu visoje Lietuvoje. Netyčiom atradau straipsnį apie tai, kad daugelis dekoratyvinėje kosmetikoje esančių sudėtinių elementų, tokių kaip titano dioksidas, gali labai lengvai per odą patekti tiesiai į mūsų kraują, ypatingai tada, jei jis yra mikronizuotas-t.y suskaidytas į nano daleles. O ko jau ko, bet cheminių medžiagų savo kraujyje nešiotis nenoriu net aš, ypatingai šiuo metu, kai bet kokie su sveikata susiję faktoriai, mano psichiką veikia itin skaudžiai. Tad nusprendžiau išbandyti bent vieną ekologišką dekoratyvinės kosmetikos priemonę. Vienintelė, oficialiai paskelbusi, kad jų sudėtyje naudojamas titano dioksidas yra nemikronizuotas (dėl to visiškai neprasiskverbia į kraują) yra "Inika". Kadangi kainos, lyginant su populiariąja dekoratyvine kosmetika, tikrai nemažos, iš pat pradžių išbandyti nusprendžiau akių šešėlius, nes, atvirai kalbant, jų kaina pasirodė patraukliausia.
Reklama skelbia viena, o realybė ne retai būna visiškai kitokia, dėl to, prieš gaunant šešėlius, stengiausi neturėti visiškai jokių išankstinių nuostatų ar lūkesčių. O šiuo metu galiu pasakyti tik viena: niekuomet nesitikėjau, kad dar yra kosmetikos priemonių, kurių užsitepus, nesijaučia visiškai nieko. Spalva be proto pigmentuota, turi šiek tiek perlamutrinio žvilgesio, nors aš pati labiausiai mėgstu matines spalvas. Manau, atspalvis toks universalus, kad jį galima naudoti ne tik akių vokų spalvojimui, bet ir skruostikaulių dailinimui. Žinoma, tai atlikti reikėtų ypač rūpestingai, nes šešėlių naudojimas kitoms veido vietoms labai subtilus procesas, kurio nesėkmė gali atrodyti tiesiog juokingai. Šią priemonę įvertino net mano mama, kuri stengiasi nenaudoti jokios dekoratyvinės kosmetikos, apsiriboti tik makiažo pagrindu ir blakstienų tušu. Dar blogiau, iš jos akių mačiau demoniškus kėslus pasisavinti šiuos šešėlius. Tiesa, vienintelis dalykas, nepatikęs šiame produkte buvo tai, kad spalva visiškai neatitinka realybės. Nors šį kartą man tiesiog nuskilo ir gautąja spalva esu visiškai patenkinta, rekomenduoju kritiškai vertinti atspalvius. Mano atveju, vietoj švelniai rusvos, gavau pakankamai sodrią rudą, su Egipto žemės atspalviu. Ir nors pasidažius spalva kiek pašviesėja, vis viena neatitinka spalvos, nurodytos tinklapyje.

Manau šios ekologiškos kosmetikos parduotuvės kibernetines duris varstysiu dar ne kartą, o artimiausiu metu psichologiškai teks nuteikinėti ir piniginę. Gal iš tiesų verta atsisakyti produktų, stipriai kenkiančių mūsų sveikatą? Nesu iš tų, pamišusių natūralisčių, bet gal laikas bent po truputį žengti tuos mažučius žingsnelius natūralesnio ir kokybiškesnio gyvenimo link? O kaip atrodo Jums? Ar verta pasiduoti natūralizmo antplūdžiui ir investuoti į sveikesnius produktus?

1.5.12

2012.05.01

Kartais visos gyvenimo ir egzistencijos problemos susideda į vieną didžiulį gumulą ir nebeleidžia nei  gyventi, nei kvėpuoti. O šiųdieninis lietuviškasis karštis tikrai teigiamo poveikio man jau seniai nebedaro. Šią vasarą ketinu išlaikyti savo liguistai aristokratišką melsvai baltą odos spalvą. Ir nežinau, ar tokiam sprendimui įtaką padarė faktas, kad artimiausiu metu man gresia daug sunkių ligų, susijusių su odos problemomis ir gąsdinančiomis net mirtimi, ar tiesiog bukas noras maištauti prieš vasarą, o tuo pačiu ir prieš linksmybes, kurios laukia normalių žmonių šiltuoju metų laiku. Man pastaruoju metu nesinori nieko. Nei linksmybių, nei, juo labiau, kokio nors tipo atostogų. Tada tenka griebtis įvairiausių rūšių šiaudų ir kapanotis iš susiklosčiusios situacijos, nors kartais atrodo, kad išeities jau nebėra. Man labiausiai padeda rašymas, ta proga per keletą valandų sugebėjau pabaigti savo išsvajotąjį matematikos brandos darbą, kurio apimtis (40 puslapių) kaip riebaus bakalaurinio darbo. Gali būti, jog vertintojams jis nepatiks dėl jų pačių subjektyvių ir man nesuprantamų priežasčių, tačiau esu laiminga, turėjusi galimybę jį rašyti. Tai tikriausiai yra vienas geriausių dalykų, man nutikusių mokykloje šiais metais. Dabar su nekantrumu laukiu brandos darbo gynimo. Nežinau, nuo kada nustojau panikuoti stovėti prieš rimtų žmonių publiką, bet šiuo metu tiesiog degu noru pristatyti savo darbą, kuris padėjo man ne tik apsispręsti dėl tolimesnės savo gyvenimo krypties ir studijų linkmės, bet ir padėjo nusiraminti psichologiškai. Mane vis dar hipnotizuoja kompiuterio klaviatūros mygtukų taukšėjimas ir galimybė visas mintis, skriejančias galvoje, užfiksuoti vizualia forma. Po kiek laiko, kai galva lieka tuščia it medaus puodynė po Mikės Pukuotuko viešnagės, pati stebiuosi savo sumanumu ir išmone. Panašiai nutiko ir tada, kai gavau galimybę pasipasakoti pasauliui apie save garsiau, nei iki šiol. Skaitydama straipsnį virtualioje "Panelė" žurnalo versijoje, negalėjau patikėti, jog visi tiek žodžiai atkeliavo iš manęs pačios. Po to straipsnio tarsi viskas apsivertė aukštyn kojom: gavau daug niuksų į šonkaulius iš šauniųjų lietuvaičių komentatorių ir tuo pačiu pati suabejojau tuo, ką iki šiol laikiau vienu šauniausių savo laisvalaikio užsiėmimų, t.y rašymu. Bet čia vėl lenda mano asmeniškumai ir filosofiškoji pusė, kuri neturėtų rodytis viešumoje. Tad diskusiją šia tema baigiu ir keliaujam prie kitų.
Taip pat ne mažiau naudingas nervų raminimo būdas yra namų tvarkymas. Nors dažniausiai laikau save tvarkos ir švaros nace, negalėčiau teigti, kad mano namai spindėte spindi. Viena geriausių tvarkymo privalumų yra  galimybė išmesti lauk visus senus ir nebereikalingus dalykis, tuo pačiu visą veiksmą personifikuojant sau pačiai ir priskiriant blogų emocijų, pykčių ir negerumų atsikratymu iš savęs pačios. Ir nors tai nėra visiškai teisinga personifikacijos samprata, būtent taip įsivaizduoju išmetamų daiktų apeigas.Ypatingai palanki situacija man susiklostė vakar, kai bimbinėdama kaime, iš nervų iškuopiau visą trobą, nemačiusią nei šlapio, nei sauso skuduro ar šluotos gerą pusmetį, o gal dar ilgiau. Visi voratinkliai nuo lubų lėkė lauk kosminio erdvėlaivio skridimo greičiu, o nereikalingi ir iš sovietų laikų užsilikę lūžėsiai, besivoliojantis kiekvienoje trobos pakampėje, be pasigailėjimo keliavo tiesiai į sąvartyną. Ir nors nelikau sužavėta savo darbu, kambariuose deguonies kiekio akivaizdžiai padaugėjo. Grįžusi namo vėl radau pranešimą apie naują save. Šį kartą mojuoju populiariąja rankele Kornelijai Vilkauskaitei ir rekomenduoju paieškoti gražesnių mano nuotraukų. Jei reikės, atsiųsiu iš asmeninių albumų, mat šios tikrai ne pačios gražiausios. Tiesiog sąžinė ir širdis neleidžia pykti ant tokio amžiaus vaikų. Visi būdami trylikos metų darėme savotiškas, tik bepročiui suprantamas klaidas, tačiau svarbu, kad jos nepadarytų didesnės žalos tolimesniam gyvenimui. Tad būsiu senamadiška, bet jau geriau lai tegu vaikai kuria išgalvotus asmenis, nei trainiojasi rajonų pakampėmis su neaiškaus plauko personomis, bandydami neaiškios kilmės medicininius preparatus ir kitas svaigiąsias medžiagas.
Dar vienas būdas nuraminti ramybės nerandančią sielą yra muzikos klausymas. Ir nors nesu didelė muzikos gurmanė; nežinau, nepažįstu ir tikriausiai nelabai noriu pažinti dabartinių muzikantų. Dažniausiai klausausi radijos, mat singlų populiarumas keičiasi pernelyg greitu tempu, aš jų sugaudyti nespėju ir galiausiai lieku prie suskilusios geldos. Dėl tos priežasties vėl rizikuoju likti nepopuliaria ir nesuprasta, ypatingai nepilnamečių tarpe, bet viena geriausių muzikos terapijų yra klasikinė muzika. Kad ir kaip tai primityviai skamba, po tokios terapijos net gyvenimas gražesnis pasidaro. Jau ne vieną dieną esu tarsi užhipnotizuota Bethoveno sonatų. Ir štai pasiteisina mūsų senosios ir, daugelio nuomone, supuvusiosios, švietimo sistemos taktika, per prievartą mokyklinukams brukti muzikos pamoką versti klausytis ir atpažinti įvairiausio tipo muziką: ankščiau ar vėliau, vienam ar kitam mokiniui ji gali padaryti teigiamą poveikį. 
Galop noriu padėkoti šauniosioms mergaitėms Miglei ir Gretai ir jų nelietuviško dizaino tinklapio Vilniusgotfashion skilčiai Because Vilnius Got Fashion už tai, kad parodė man, jog jei gyvensiu tokį gyvenimą, kokį gyvenau pastaruosius penkis mėnesius, mano akyčių visai nebus galima įžiūrėti dėl pernelyg užtinusio ir išpampusio veidelio bei kūnelio. 

© 2016 Kotryna Uogintaite