Labai nemėgstu rašyti atgaline data, tačiau tam tikri gyvenimo įvykiai prašyte prašosi būti paminėti. Deja, bet valstybiniai brandos egzaminai yra vienas tų tų įvykių, kuris kiekvienam abiturientui atneša nemažą galvos skausmą, o aplinkinius priverčia pradėti klausinėti dvyliktoką "Tai kaip sekėsi egzamine?"Tad mažiau tuščiažodžiaudama trumpai perbėgsiu ties savo asmeniniu patyrimu, rašant tuos baisiuosius egzaminus. Tiesą sakant, nežinau, kodėl jie vis dar vadinami tokiais skambiais ir klaikiais vardais. Man tai pasirodė eilinis anglų kalbos užduočių davinys, kurį buvome pripratę pamokose matyti kone kasdien. Juokingiausia buvo tai, kad sėdėdama pirmu numeriu pažymėtame suole turėjau apžiūrėti voką, pilną mūsų egzaminų užduočių ir vėliau pasirašyti protokole, kad iki jį atidarant, vokas pažeistas nebuvo. Jei kas klaustų mano asmeninės nuomonės, tokios pompastikos čia tikrai nereikėjo. Visa ta sistema vis dar varo didelę įtampą ir stresą daugeliu mokinukų. Kad ir kokia kupina laimės tą dieną buvau ir nejaučiau nieko, išskyrus tai, kad už oro šviečia saulė, o po egzamino laukia Akropolio "Jamimas", praktka ir statistika rodo, jog daugeliui abiturientų visa tai dar yra didelis streso šaltinis. Kita vertus, nieko keista: jau vien tai, kad mokinį į klasę įleidžia tik parodžius dokumentą, susodina kaip kareivėlius po vieną, negana to, pagal jų pačių išsigalvojamą tvarką, egzamino metu aptikus telefoną abiturientas yra išmetamas lauk, o į tualetą esi lydimas palydovo.. Hm. Na, išgyvenus tas tris su puse valandas tegalėčiau sušukti "Sveikas, sovietmeti!" Ir pamiršau paminėti labiausiai mane neraminantį dalyką, kad prieš keisdamas tušinuką (kuris būtinai nustos rašyti įpusėjus egzaminui), privalu apie tai pranešti egzamino prižiūrėtojui, ko, deja, aš nepadariau. Nežinau kodėl, gal iš noro maištauti? Arba dėl to, kad jaučiausi pernelyg išsišokusi: tai pasirašiau ne ten, tai į tualetą palydėti prašiau, kai kiti kantriai sėdėjo savo vietose. dabar jau tik laikas parodys, kaip baigėsi su mano tušinuko keitimais. O paties egzamino turinio net nežinau kaip vertinti. Užduočių pobūdis visiems buvo gerai žinomas dar prieš metus ar daugiau: jis nesikeičia begalę amžių. Ir nors drąsiai sakydavau, "neprivalgei-neprilaižysi" posakis čia netinka, paskutinėm dienom iš (numanomo) didžiulio tinginio pradėjau save guosti tokiomis frazėmis ir knygos atsiversti nesugebėjau. Tad anglų kalbos egzaminas, mano atveju buvo rašomas Va Bank. Per visą savo mokymosi gyvenimo metą pirmus aštuonis metus anglų kalbos nesimokiau, nes mokytoja pasitaikė prasta, devintoje-dešimtoje klasėje, atėjus į gimnaziją mokytoja pakliuvo itin griežta ir varanti stresą, dėl to užuot mokiusis, ar tiesiog vengdavau pamokų ir išsisukinėdavau iš atsiskaitymų, vienuoliktoje klasėje pakeičiau mokytoją, metus išgyvenau adaptavimosi periodą ir viskas šiais metais būtų buvę nuostabu, nes mokytoja buvo tikrai draugiška, maloni ir rūpestinga, tačiau dabar, mokslo metams beveik pasibaigus, galiu drąsiai teigti, kad dvyliktoje klasėje mokyklos tiesiog nelankiau. Tad visas žinių bagažas, sudėtas per eilę metų tėra mano asmeninis pasiekimas, arba, kitaip tariant, gebėjimas suktis iš situacijos, net jei tam nėra tinkamų sąlygų. Egzaminą išlaikiau. Nežinau, kokiu balu, tiesą sakant šiuo metu manęs tai nelabai ir domina.
Po sudėtingų trijų su puse valandų, eidama mokyklos laiptais, radau Sandros žinutę. Jos siunčiama žinia pasitaikė labai laiku ir vietoje, nes iki tol,likusios dienos daliessusiplanavusi nebuvau. Tad nulėkiau iki Sandros, o vėliau jau šiaušėm į miestą, gatvės muzikos dieną ir kažkokio neaiškaus plauko madų pristatymą, kurio pamatyti taip ir nepavyko. Nors visą dieną jaučiausi kiek nejaukiai dėl savo neplautų plaukų ir ne itin tinkamų rūbų, bet saulė turi keistą savybę, panaikinti visas neypatingai svarbias smulkmenas ir tiesiog priversti mėgautis gyvenimo grožiu.
Nėra nieko smagiau, už draugę su geru geru fotoaparatu. Kaip visuomet pasinaudojau Sandros gebėjimus fotografuoti ir ta proga rodau savo užverktas užmerktas akytes ir žavingai apsipūkavusias kelnes. O jei norite pasidairyti po Gatvės muzikos dienos įspūdžius, daugiau nuotraukų rasti galite "Pametę savo raktus".
Šiuo metu guliu lovoje, su žiemine pižama ir meldžiu Dievo atleidimo už visa, ką blogo esu nuveikusi gyvenime ir prašau, kad panaikintų į žemę man siųstą užkeikimą, kuris šiandien pasireiškė stipriu saulės smūgiu ir peršalimu: kalbu baisiau už labiausiai pasaulyje prasirūkiusį dieduką, kosėju labiau, nei jūrų vėplys, kūno termometras taip pat ne juokus rodo, o apie vidinę savijautą esu linkusi nutylėti.
Po sudėtingų trijų su puse valandų, eidama mokyklos laiptais, radau Sandros žinutę. Jos siunčiama žinia pasitaikė labai laiku ir vietoje, nes iki tol,likusios dienos daliessusiplanavusi nebuvau. Tad nulėkiau iki Sandros, o vėliau jau šiaušėm į miestą, gatvės muzikos dieną ir kažkokio neaiškaus plauko madų pristatymą, kurio pamatyti taip ir nepavyko. Nors visą dieną jaučiausi kiek nejaukiai dėl savo neplautų plaukų ir ne itin tinkamų rūbų, bet saulė turi keistą savybę, panaikinti visas neypatingai svarbias smulkmenas ir tiesiog priversti mėgautis gyvenimo grožiu.
Šiuo metu guliu lovoje, su žiemine pižama ir meldžiu Dievo atleidimo už visa, ką blogo esu nuveikusi gyvenime ir prašau, kad panaikintų į žemę man siųstą užkeikimą, kuris šiandien pasireiškė stipriu saulės smūgiu ir peršalimu: kalbu baisiau už labiausiai pasaulyje prasirūkiusį dieduką, kosėju labiau, nei jūrų vėplys, kūno termometras taip pat ne juokus rodo, o apie vidinę savijautą esu linkusi nutylėti.