ASMENIŠKUMAI: Darbas naktiniame klube - aukštai kilęs žemai krisi, arba kaip varguolė Kotryna finansinio prieglobsčio kekšyne ieškojo

Suintrigavo? Mane iš dalies taip pat.
Tad kaip gi čia nutiko, kad kone šventuolė mergelė, alkoholio burnoje neturėjusi daugiau nei devyniolika metų, nutarė kandidatuoti į itin dviprasmiškai vertinamą vieno Vilniaus naktinių klubų  barmenės poziciją?
Atsakymas labai paprastas, tačiau paaiškinimo tenka ieškoti labai giliai.  Prieš daugiau nei mėnesį nutariau įsigyti naują telefono prietaisą už daugiau nei vieną tūkstantį litų. Nusprendžiau, jog geriausias ir pigiausias būdas tai padaryti - skelbiu.lt paslaugos ir šiame skelbimų puslapyje siūlomi aparatai. Likau labai gražiai apkvailinta vieno aferisto, kuris paskutinę sekundę prieš atiduodant bylą į policijos rankas dar spėjo parašyti graudžiai juokingą trumpąją sms žinutę su žodžiu "atsiprašau". (Ir, mielas Gintarai Gedmintai, jei netyčia skaitai šį laišką, linkiu tau kuo didžiausios laimės gyvenime, o už apgaule išviliotus pinigus linkiu įsidiegti naują intelekto programą smegenyse). Nesigilinant į bylos subtilybes ir visas aplinkybes, nuojauta garsiai rėkė, kad pinigų neatgausiu, tad pradėjau dairytis naujo plano, kaip kitaip galėčiau užsidirbti pinigėlių. Dabartinis darbas, kurio metu iššvaistytas šeštadienis atneša lygiai 12 litų, manęs nebetenkino, tad pradėjau dairytis ne tokių intelektualių, tačiau finansiškai labai patrauklių darbų.
Vienintelis darbas, galintis jaunam žmogui atnešti nepelnytai dideles, tačiau visiškai nestabilias pajamas - barmeno arba padavėjo, kur didžiausias pajamas sudaro ne oficialiai uždirbti pinigai, tačiau arbatpinigiai, kuriuos palieka dosnūs įstaigų klientai.
Kadangi maisto nemėgstu ir su juo dirbti negalėčiau nei fiziškai, nei morališkai, nutariau išmėginti visiškai naują dimensiją savo gyvenime - darbą su alkoholiu. Gyvenimo klostės taip susiklostė, kad draugė pabaksnojo pirštu į vieno Vilniaus naktinių klubų  skelbimą, kuriame buvo ieškoma barmenių darbui naktiniame klube Palangoje. Pernelyg stipriai "nesilaužydama" nusiunčiau intelektualiai patrauklų savo gyvenimo aprašymą, kuris rėkte rėkė apie mano dorybingumą, pareigingumą, tačiau neturėjo nieko bendro su tokio laisvo darbo patirtimi.
Jau kitą dieną, vienos Vilniaus Dizaino kolegijos dizainerės pristatymo metu, sulaukiau vieno Vilniaus naktinių klubų administratorės skambučio, neaiškiai kviečiančio į pokalbį dėl darbo. Sutikau daugiau iš juodo smalsumo (CV nuotraukoje šypsojosi gražioji Kotrynos pusė, kurios, labai gaila, tačiau jau daugiau kaip metus laiko, gyvenime pamatyti nepavyksta). Daug vilties į darbo pokalbį nedėjau, nes nei mano sudėjimas, nei veido konstrukcija neatitiko vieno Vilniaus naktinių klubų  darbo standartų.
Darbo pokalbis praėjo tiesiog siaubingai - prieš mane sėdėjo trys rūškanos barbės administratorės, su priaugintomis blakstienomis ir  pavydžiai ilgomis gazelės kojomis. Klausimai intelektu neblizgėjo -  "Kas tu tokia?", "Ar save įsivaizduoji čia dirbančią?" (šiam klausimui atsakyti teko panaudoti visus vaizduotės sugebėjimus), "Ar žinai, kokios yra darbemės pareigos ir kad barmenė tai ne tik ta, kuri stovi už baro ir gražiai šypsosi?", "Kokia tavo darbo patirtis?" (atsakius į šį klausimą, jog dirbu su vienetiniais Lietuvos dizainerių drabužiais direktorės asistente, tačiau sėkmės atveju ketinu darbą mesti, kilo paskutinis klausimas) "Vadinasi, nesi lojalus darbuotojas?" (Kaip ir pridera, šiam klausimui atsakyti panaudojau visas savo logikos paskaitų taisykles ir sugebėjau išvedžioti iki to, jog visi dirbame viename dideliame katile - versle ir aptarnavimo sferoje, tiesiog tai tėra kitas spektras ir požiūris į tuos pačius klientus. Po šio atsakymo po naktinio klubo patalpas pasklido nejauki tyla, administratorės, susižvalgė ir pasakė, kad interviu baigtas.
Iš darbo pokalbio išėjau labiau susikrimtusi, nei iš nepasisekusio egzamino - likau stipriai morališkai sutrypta, tačiau grįžusi į gyvenimo problemas prisiminiau, kad vėluoju į darbą, kur manęs laukė begalės tikrų problemų, tad pernelyg nesureikšminusi šio įvykio kibau į tikrąjį gyvenimą.
Stebuklo sulaukiau po kelių dienų. Ta pati administratorė paskambino pranešti, jog esu atrinkta darbui Palangoje, tad kitos dienos pabaigoje turiu prisistatyti su visais reikalingais dokumentais, reikalingais darbo sutarčiai pasirašyti. Džiūgavau iki padebesų, tačiau ne dėl lauksiančio darbo, pinigų ar pažinčių, tačiau dėl naujų gyvenimo tolių atsivėrimo ir naujos gyvenimo patirties, visiškai nebūdingos mano prigimčiai. Pavadinau šį darbą "gyvenimo iššūkiu" ir "asmenybės išbandymu" ar "dvasios grūdinimo pradmenimis". Visi, išgirdę faktą, kad išvažiuoju dirbti į Palangą pirmiausia likdavo šokiruoti, vėliau pradėdavo juoktis ir baksnoti pirštais ties smilkiniu, o galiausiai, išaiškinus visas savo filosofines šio darbo idėjas ir bendrą naudą asmenybės tobulinimui, giliai susimąstydavo ir palinkėdavo man sėkmės.
Vėliau sakė savaitė bemiegių naktų (mano gyvenime visos jos bemiegės, tačiau naudojamos skirtingiems tikslams) - mokiausi kokteilių pavadinimus, laužiau liežuvį, mėgindama išmokti, atskirti ir suprasti, kad brendis, viskis ir likeris nėra vienas ir tas pats brūdas. Galiausiai 40ml gėrimo įpilti išmokau taip profesionaliai ir mikliai, kad tai padaryti galėčiau net pažadinta vidury nakties. Darbas su gėrimais pasidarė patrauklesnis, nei poilsis, kosmetikos naujovių paieška ar kiti iki tol malonumą teikę užsiėmimai. Mane nuoširdžiai pradėjo dominti visa, kas buvo susieta su barmenavimu.
Itin aukštą psichologinę įtampą apmokymų metu laikiau dar vienu asmenybės grūdinimu, padėsiančiu ateityje. Buvo itin įdomu palyginti skirtingas vadovavimo strategijas (iki tol dirbdama La Boutique parduotuvėje su vadove sutariau puikiai, džiaugiausi ja kaip vadove, žavėjausi ja, kaip idealia vadybininke, savo srities žinove, darbo su klientais specialiste ir tiesiog visiška elegancijos viršūne), visiškai priešingą vaizdą pamačiau naktinių klubų šviesose (administratorės, t.y barmenių vadovės, visuomet vaikšto surūgusios, laukia bet kokios, net menkiausios progos emociškai sužlugdyti ar tiesiogine žodžio prasme pažeminti merginas, net jei tam nėra jokios priežasties). Jau prieš einant į šį nešvarų verslo kaltilą, buvau įspėta buvusios barmenės "nekreipti dėmesio į jų kalbas ir neimti į širdį jų komentarų".
Visą savaitę, kiekvieną dieną, neskaičiuodama nei laiko, nei energijos, nei kitų darbų, kurių sąskaita teko mokytis, noriai ėjau semtis barmenavimo subtilybių. Kiekvieną pažeminimą ar įspėjimą "jei pamirši prieš plakant kokteilį įdėti ledukų, tą pačią sekundę skrisi lauk be teisės sugrįžti" priėmiau kaip dar vieną išbandymą ir su šypsena vertinau vadovavimo būdą bei skirtingais būdais pasiekiamą rezultatą.
Turėjau pakankamai garbės susitikti ir su šio naktinio klubo ir dar kelių naktinių klubų Vilniuje savininku - žmogaus žodynas ribotas, tačiau turtingas keiksmažodžių ir nešvankių žargonų asortimentu. Nepaisant šio menkučio fakto, man savininkas paliko neišdildomą įspūdį ir jį priėmiau kaip vieną unikaliausių asmenybės formų - visišką egocentrišką verslininką, besisukantį nešvariame versle ir žaidžianti tik šiam verslui būdingomis nešvariomis kortomis (sutikime, išsilavinęs asmuo vargu, ar sugebėtų patenkinti šiam verslui reikalingas sąlygas). Nepaisant arogancijos, nepadorių išsireiškimų ir epitetų, kaip "tokios pilkos pelės kaip jūs, po šio darbo tapsit elitinėm pupom", turiu pareikšti pagarbą dėl tam tikrų darbo taisyklių - darbo metu dalinti savo telefono numerio klientams barmenėms griežtai draudžiama (priešingu atveju, suprantama, skrendama iš darbo vietos), jokių "kurvynų" - atleiskite, atitikmens gerbiamojo šeimininko žodžiams, neradau (pastarasis dosniai nupirko visą namą naktinio klubo įgulai Palangoje, tačiau griežtai uždraudė vežiotis vaikinus ar kitus priešingos lyties pamestinukus į namą - sakė, tiems reikalams yra kopos ar dar kuri nors kita vieta). Kitaip tariant - jokių bernų ir jokių draugysčių darbo metu. Tiesa, viena nereikšminga detalė, kurią mums, naivioms ir dar visiškai žalioms mergaitėms, administratorės kalė į galvą kiekvieną mielą dieną "už baro turit atrodyti taip, jog į klubą atėjęs vyras/vaikinas norėtų jus išp**ti" neatrodė tokia patraukli ir pinigai, gaunami už tokį darbą nustojo rodytis aukso verti. Visa tai pradėjo rodytis kaip vienintelis legalus ir viešai demonstruojamas viešnamis.
Tikriausiai paskutinį ir kone kertinį tašką šioje įdomioje istorijoje padėjo profesionalus vadovių darbas, atrenkant naują personalą. Nors buvome atrinktos aštuonios, iki paskutinės sekundės intensyviai vykdo naujų narių atranka, o radus naują, geresnę kandidatę, iki tol plušusi mergina be jokių skrupulų būdavo pašalinama lauk"tavo kandidatūra buvo atmesta" be jokių argumentų paaiškinimų (kita vertus, kokie argumentai gali būti tokiame versle? Tavo veidas ar krūtinė ne tokie patrauklūs, kaip kitos kandidatės?).
Tiesa, priešingai, nei darbdaviai, potencialios kolegės, dirbančios minėtame naktiniame klube, tiesiog nuostabus nuostabių bendradarbių pavyzdys - dar niekur neteko matyti tokių malonių, šiltų, paslaugių ir nuoširdžių merginų, kurioms nesunku ne tik dešimt kartų pademonstruoti, kaip pakelti du ar keturis dviejų litrų butelius ir neišmesti jų visų žemėn, bet ir pasidalinti patirtimi, kokios teko prisirinkti dirbant tokį darbą. Viena maloniausių barmenių, paklausta apie tai, kaip spėja suderinti pakankamai rimtus mokslus ir itin sekinantį darbą naktiniame klube atsakė "kai nori, viską spėji". 
Manęs išmesti, dėkoju Dievuj ir savo smegenims, nespėjo. Pasitraukiau savo noru, kol nespėjau išvažiuoti šimtų kilometrų nuo namų, nespėjau sąmoningai praleisti paties svarbiausio egzamino ir neišleidau krūvos pinigų itin patrauklioms  barmenių darbo aprangoms darbui pajūryje.
Paskutinių šio įrašo žodžių netaikau nė vienam asmeniui, dirbančiame šiame aptarnavimo ir paslaugų versle, nežeminu ir neniekinu nė vieno, sugebančio atlaikyti tokį psichologinį spaudimą ir tokiu būdu užsidirbti ar (net) pasistatyti karjerą (karjeros statymo būdai, tarp mūsų kalbant, buvo akivaizdūs net ir minėtoje istorijoje). Linkiu visoms barmenėms kuo didžiausios sėkmės, tvirtybės ir kantrybės, kovojant su sudėtinga darbo santvarka.
O aš turiu pasakyti, kad tikriausiai nelemta man būti kekše. Apmaudu, gaila, bet ką gi, yra ir kitų darbų. Kaip toj dainoj, ne tau, Martynai, mėlynas dangus, šiuo atveju žodžiai koreguojasi "ne tau, Kotryna, dirbti kekšės darbą".
Dėkoju gyvenimui ir savo naglumui už patirtį, kurią gavau per pastarąją savaitę, dėkoju sveikoms smegenims, neleidusioms eiti toliau, nei leidžia mano asmeninis padorumas ir džiaugiuosi iš paties sunkiausio egzamino gavusi 9,5, kurį, darbo atveju, būčiau turėjusi praleisti.
Susidomėjimas alkoholiniais gėrimais ir barmeno amatu neišblėso ir tikiu, kad dar spėsiu su tuo susidurti ateityje. Tiesiog šią sekundę tai nebus pats tinkamiausias laikas ir vieta.
Istorijos pamokslas - meskit kelią dėl takelio, vienintelis būdas, sužinoti, kur tikrasis kelias - bandymų ir klaidų metodas. Ieškojimai patogumo gyvenimui nesuteikia, tačiau jie būtini, norint sužinoti, kas esam iš tiesų ir ko norim iš savęs bei savo gyvenimo. Klysti ne gėda, klysti ne baisu, klysti reikia. Tiesą sakant, klysti irgi labai smagu!
Bučkis