Vos prieš dešimtį valandų pasibaigusi stileivų šventė savo meno ir mados purslais aplaistė visus Vilniaus svečius ir gyventojus, o aš likau nesupratusi, kas įvyko. Supratau tik tiek, kad visa, ką mačiau vakar, man nėra priimtina ir viso to nenorėčiau pamatyti dar kartą.
Pati į šventę nuskubėjau gerokai užsimiegojusi, patinusiomis akytėmis ir kiek sutrikusia orientacija. Nežinau, kokių magiškų galių turi šis renginys, tačiau jau trečią kartą po Mados Infekcijos metu sugebu sunegaluoti. Šį kartą labiausiai nukentėjo galva ir pakilusi kūno temperatūra, tad tinkamo drabužio paieškas ir nagų dailės darbus iškeičiau į lovą ir popiečio miegą, o atsikėlusi apsirengiau šilčiausią turimą drabužį ir per kelias minutes nusipiešiau veidą ir dar šlapiais plaukais (meningitas garantuotas) išskubėjau į paskutinį tą valandą kursuojantį autobusą.
Tiesa, po reginio, kurį teko matyti antrojoje mados dienoje, tikriausiai sirgsiu dar ilgai, jei ne fiziškai, tai psichologiškai. Namo grįžau pasibaisėjusi, šokiruota ir tiesiog įširdusi. Labiausiai gaila žmonių, kurie už vakarykštės dienos programą sumokėjo beveik šimtą pinigų, o pamatė tai, ką pamatė.
Nesu didelė madų ekspertė, dar prieš metus tvirtinau esanti visiška nemokša ir nesusipratėlė šioje srityje. Laimei mano ar nelaimei, situacija šiek tiek pakito. Galbūt darbas, o galbūt aplinka, pastūmėjo smalsauti labiau, nei iki šiol, tad šį kartą turiu itin griežtą asmeninį vertinimą apie kiekvieną matytą kolekciją.
Be abejonės, vakaro vinis ir sveiko proto atstovė, gelbėjusi visą kolekcijų kokybę, buvo
Eglė Žiemytė, su savo paprastais, tvarkingais ir funkcionaliais drabužiais. Kiekvieną jų mielai pasigrobčiau asmeniniam nešiojimui ir naudojimui. Džiugu matyti, kaip paprastumas ir originalumas puikiai derinasi su funkcionalumu ir galimybe drabužius dėvėti bet kuriam šios žemės padarui. Anot vienos madų ekspertės, kai kurie modeliai gerokai priminė garsiųjų mados namų modelius, tačiau man tas panašumas pasirodė teigiamas ir malonus akiai. Toks malonus, kokį su mielu noru nešiočiau pati. Smagu žinoti, kad talentingos menininkės darbai pasmerkti komercinei šlovei ir sėkmei.
Masinė pornografija, badaujantys vaikai ir sovietizmo įkvėpti menininkai okupavo visą likusią vakaro programą.
Giedriaus Šarkausko zombiai, atkeliavę tiesiai iš katakombų, šypseną kėlė tik dėl virtuoziško numirėlio makiažo, ir muzikos. Ne dėl to, kad ši būtų buvusi gera, o dėl to,kad nieko kito gero nebuvo matyti. Drabužiai pakenčiamai atrodė tik iš priekio, o nugaroje vyravę neaiškaus kirpimo ir stilistikos raižiniai galop sugadino visa, ką dar buvo galima gadinti. Na, dar vieną pliusą galiu skirti už teatrališkumą ir aiškių linijų palt/švarkius. Tačiau likęs vaizdas pirminė mokyklos laikus ir matematikos kombinatorikos pamokas, su uždaviniais "turiu tris daiktus ir tris šimtus skirtingų variantų juos nešioti."
Linos Gudanavičiūtės rodytos sovietinės matrioškos didelio susižavėjimo taip pat nekėlė. Rožiniai modelių plaukai - originalu, tačiau žaidimas "apsirenk dešimt kartų daugiau, nei pats sveri" nėra labai linksmas ir manęs netraukia. Visa situacija priminė žmones, sergančius rimtomis sveikatos sutrikimų problemomis, besigydančius atitinkamose įstaigose. Ir nors atskiros detalės tikrai dalios, pateikimas stipriai nuvylė. Ir ne, manęs niekas neįtikins, kad medvilninės kojinės tinkamos nešioti su atvirais kojų apavais. Vadinkit mane senamadiška, bet savo kojines paliksiu ten, kur joms ir vieta.
Injekcijos nugalėtojai iš Vokietijos
Balagans parodė gerą šou, kurio metu šypsojausi tik dėl idiotiškos muzikos, chaotiško veiksmo podiumo erdvėje ir spontaniškos modelių choreografijos. Likusi dalis priminė Naujosios Vilnios statybininkus, ką tik pabaigusius darbo dieną ir nusprendusius aplaistyti ją įprastine permatomo skysčio doze. Jei būtent to kūrėjai ir siekė, džiugu. Pasiekė. Tačiau mano nuomone - ne laiku ir ne vietoje.
Danijos kūrėjai
Asger Juel Larsen surengė tikrą motociklininkų fiestą.Kadangi man nei baikeriai, nei 2000 metais Gariūnuose paklausiais buvę drabužiai su liepsnos motyvais didelio susižavėjimo nekėlė, nieko keisto, kad ir kolekcija nepasirodė itin pasisekusi. Esi nepatrauklaus veido? Ne bėda, jį visuomet galima užmaskuoti audinio kauke. Visą reikalą gelbėjo dailūs modelių veido bruožai, idealios figūros, nuostabiai besiplaikstantys plaukai, paprasti vyriški švarkai ir žavingas kojų apavas.
Kuo toliau, tuo blogiau. Ir jei iki tos sekundės jaučiausi nepamačiusi nieko gero (išskyrus Žiemytės kūrybą), prasidėjus
KRISTAR DESIGN by Kristina Vikøren pasirodymui supratau, kad žodis "blogai" yra pernelyg švelnus, kad apibūdintų scenoje vykusią masinę pornografijos sceną. Šios kolekcijos komentuoti nesiruošiu. Mano žodynas pernelyg siauras, kad sugebėčiau aprašyti tai, ką pamačiau, pajutau ir supratau. Kad būtų aiškiau, pamėginsiu paminėti pagrindinius šios kolekcijos bruožus - daug pornografijos, į moteriškus lytinius organus sulindusių maudymosi kostiumėlių, o tai, kas nesulindo, buvo aiškiai matyti visiems žiūrovams. Deserto nepasaldino ir dryžiais nuo apatinių drabužių įdegę kūnai.Galiausiai visą blogybių mugę karūnavo maždaug trisdešimt kilogramų sverianti mergina, vangiai sugebanti kilnoti ir dėlioti kojas net eidama su sportbačiais. O jai nusimetus drabužėlius ir pasirodžius visu gražumu bei trimečiui tinkamu maudymosi kostiumėliu, įtampa pasiekė kulminaciją, o nejauki tyla pasklido po visą salę. Lieknas kūnas gražu. Kaulėto kūno patrauklumas - subjektyvu. Tačiau viskas turi savo ribas ir ligonį leisti į sceną yra nežmoniška. Ir tai,kad situacija labai bloga, garantuoju, pamatė ir suprato visi. Kolekcijos pabaigoje, į sceną išlėkus pačiai kūrinių ir idėjos autorei, yla išlindo iš maišo: žmogus, pavojingai priartėjęs prie pirmo laipsnio nutukimo, atrado būdą, kaip kovoti su savo kompleksais. Išradinga, tačiau ar etiška? Daugiau apie šią sensacingą asmenybę skaitykite
Sandros ir
Tomos tinklaraščiuose. Merginos turėjo unikalią galimybę pakalbinti šią personą. Patikėkit, pasakoti tikrai yra ką. Bet šią garbę ir autorines teises palieku
SQUARE merginoms.
Visą tragikomediją pabaigė
Andrey Bartenev iš Rusijos. Bendradarbiaudamas su darbščiaisiais Vilniaus Dailės akademijos kostiumo dizaino studentais, surengęs tikrą absurdo spektaklį. "Labanakt vaikučiams" priminusi pasaka ir podiumu šliaužiojantys vorai, varlės ir kiti gyviai puikus meninės instaliacijos pavyzdys, kurio daugiau Mados Infekcijos ir kitų panašių renginių metu matyti nenorėčiau. Ne todėl, kad nesuprasčiau pokštų ar meno (nors pastarojo, panašu, kad vis dar neįkertu). Galiausiai likau nesupratusi: juoktis iš tragikomedijos graudumo ir ironiško maskarado vaizdavimo, ar verkti iš nuoskaudos, kad kone pusvalandį laukianti mama už stovėjimą neleistinoje vietoje gaus baudą, nes jos šaunioji dukrelė smaginasi trimečiams skirtame spektaklyje. Reginys nebuvo blogas, tačiau norėdama pavėpsoti į cirko artistus, keliausiu tiesiai į Nacionalinį Dramos teatrą ar kitą panašią įstaigą.
Reziume nr.2
Panašu, kad pirmosios dienos sėkmė ekvivalenti antrosios dienos metu patirtam meniniam fiasko.
Tačiau nepaisant graudumų ir nesusipratimų, Mados Infekcija mano širdyje užima ypatingai aukštą vietą ir garbingai įsitaiso analogų neturinčio renginio pozicijoje. Lietuvos dizaineriai tobulėja ir mokosi kurti drabužius, tinkamus ne tik performansams, bet ir normalių žmonių konsumerizmo poreikių tenkinimui, o šis užtikrina gerokai augančius pardavimus ir pamažu kylantį ekonominį Lietuvos lygį. O visos nesėkmės tėra laiko patikrintas metodas atskirti grūdus nuo pelų.
Nuotraukų albumus pamatyti galite
alfa straipsniuose, subjektyvių atsiliepimų pasidairyti galite kituose Lietuvos tinklaraščiuose. Aš asmeniškai rekomenduoju šauniąją
Ukanytę, katinukų mylėtoją
Neretą ir, be jokios konkurencijos pačia profesionaliausia mados eksperte jaunųjų rašytojų tarpe laikomą
Deimantę.
Myliu ir bučiuoju!