Pirmadienio pasirinkimas

                                                              (Nuotrauka: @uogintaite "Mapo" tiltas, Seoulas, Pietų Korėja)

Pirmadienio pasirinkimuose  šiek tiek lietuviško mentaliteto patirties.  Skaičiuojant ketvirtą mėnesį skirtingose azijos šalyse skaičiuoju ketvirtą patį laimingiausią gyvenimo mėnesį. Ironiška tai, jog viduje vis viena kirba mintis, jog "kažkas netaip". Juk negali viskas būti gerai. O kur sunkumai, išgyvenimai, stresas, intrigos, aukos vaidmuo atliekant tūkstančius darbų vienu metu? Pastariesiems išnykus vduje tarytum kažko trūksta, tarytum vis viena norėtųsi kažkuo pasiskųsti, padejuoti, tačiau nėra nė menkiausios priežasties, kodėl kiekvienos dienos negalėčiau pavadinti nuostabia.

Galiausiai pamažu ateina suvokimas, jog nuo mažų dienų į mūsų pasąmonę tėvai (ar visuomenė) diegia mintis apie tai, jog tik skausmu ir vargais grindžiamas gyvenimas bus prasmingas ir teisingas. Tik dirbant nemėgstamą (arba itin varginantį) darbą, nuolatos skubant, pervargstant, nemiegant, aukojantis dėl tuščių abejotinos reikšmės dalykų galėsime jaustis aukomis.  Žinoma, vaidinant aukas viduje tuo pačiu jaučiamės ir didvyriais prieš save pačius ir visus aplinkinius, kurie mus supa ir dar nepavargo klausytis nuolatinų dejonių dėl gyvenimo sunkumų.  

O kas atsitinka, kai dingsta visi gyvenimo sunkumai, taip ilgai (tikriausiai nuo pat pirmųjų gimimo dienų, nes juk dar mamos pilve jautėm tą varganą varguolio gyvenimą) slėgę mūsų pečius? O gi nieko. Supratus, kad nebeturime nė vienos bėdos gyvenime (pastarosios taip pat reliatyvios ir vertos diskusijų apie tai kas yra ir kas nėra bėda) nebeturime priežasties teisintis kodėl dabar negalime būti laimingais. Ką darome tada? Pasimetame. Pasimetame, kad "kažkas negerai". Juk viskas negali būti gerai. Juk kažkur turi būti "pakastas šuo", galbūt karma, galbūt gėrio ir blogio balansas ar dar kokia pekla.

Juk niekas mūsų nemokė, kad kiekvieną sunkumą galime priimti ramiai, nevaidindami aukų prieš kitus ir dėl to nesijausdami didvyriais prieš save. Ar toks gyvenimas tampa reikšmingesniu? Tikrai ne. Tačiau kažkodėl prieš save jaučiamės kur kas geriau - juk dirbam, pergyvenam, kankinamės. Tad kodėl vis dar negalim būti laimingi?

Iš tiesų laimingi negalim būti ir todėl, kad patys to sau neleidžiam. Dar gi baisiai mėgstam spoksoti į kitų gyvenimus (čia mūsų įpročiui socialinė medija daro meškos paslaugą, kai nosį įkišti galim ne tik į kaimyno virtuvę, bet ir į kur kas toliau esančių personų). Tada telieka graužti nagus, kokie vargšai esam, kaip sunkiai dirbam, bet koks likimas sunkus ir neteisingas, mat nieko iš gyvenimo negaunam.

Nepamirškime tų kitų žmonių, kuriuos matome besišypsančius ir laimingus kiekvieną mielą dieną. Vadiname juos gimusiais po laiminga žvaigžde, kvailiais arba tiesiog paviršutiniškais, nes juk kaip jie gali drįsti būti laimingais ir nesijaudinti dėl savo gyvenimo? Juk aplink tiek daug sunkumų ir skausmo! Akivaizdu, kad su tokiais žmonėmis kažkas negerai.

Ironiška, bet laimės intensyvumas priklauso tik nuo to, kaip sugebame pakreipti pačių savo gyvenimą - ar nesibaigiančių skundų ir skausmo perkreiptu keliu, ar realaus loginio suvokimo apie tai, kas ir kodėl vyksta keliu. Pirmuoju mus dar mums negimus nukreipė mūsų tėvai. Galbūt dėl sunkios Lietuvos praeities ir tų laikų situacijos, galbūt dėl to, kad kiti taip darė ir neturėjom iš ko mokytis gyventi kitaip.

Čia kaip griūvant sovietams kai kurie drąsūs žmonės sugebėjo pasinaudoti griūvančia santvarka ir ant byrančių pamatų pastatyti milijonus nešančius pelnus bei naudą valstybei - jie juk irgi galėjo vaitoti dėl sunkumų ir gyvenimo neteisybės. Bet taip nedarė - užuot bumbėję ėmėsi reikalus tvarkyti šviesesnio rytojaus labui. Tebūnie tuo atveju galbūt iš finansinės perspektyvos - situacijos tai nekeičia - žmonės nepabijojo būti kitokiais tam, kad patys galėtų jaustis laisvi nuo visuomenės primestų normų.

Antruoju keliu žengia kone visas pasaulis. Sutinkant vis daugiau plataus požiūrio ir spalvingų patirčių turinčius žmones (taip pat ir lietuvius, kuriuos reikėtų vadinti Lietuvos šviesuoliais ir kurių mūsų šalyje ne tiek ir mažai) kyla klausimas, kuo mes blogesni už juos. Atsakymas paprastas - niekuo. Tereikia nustoti verkšlenti, bumbėti ir skųstis. Pradėti net skundams tinkamoje situacije pradėti matyti galimybę.Galimybę pokyčiams, galimybę naujam požiūriui, galimybę laimei.

Dar vienas ironiškas faktas - nuotraukoje pavaizduotas itin garsus Seoulo tiltas, laikomas savižudžių tiltu (taip, Pietų Korėja vis dar pirmauja pagal savižudybių skaičių, nors lietuviai jai ne itin daug nusileidžia). Žmonės atvažiuoja prie šio tilto tam, kad galėtų nusižudyti (aka nušokti nuo tilto į kilometro pločio upę). Kodėl tas faktas ironiškas? Nes man vaizdas pasirodė toks gražus, jog su mielu noru atsisakyčiau bet kokios minties apie savižudybę šį išvydusi. O kas mus veda link tokių kardinalių sprendimų? Tik mūsų pačių minties galia.

Tad nebūkime savo proto vergais. Sąmoningai ir tikslingai rinkimės gyventi gražius ir laimingus gyvenimus. Nes gale gyvenimo nė patys sau nepaplosime katučių už sunkiai nugyventus ir nuvargtus vargus. Tad kodėl turėtume tuo grįsti savo kasdienybę?