Kas liko už tinklaraščio ribų | Asmeniškumai

Paskutiniojo įrašo apie asmenišumus metu žadėjau įspūdingą ir renginiais kupiną savaitę, tačiau, kaip kartais būna, visus planus sumaišo labai žemiškos priežastys, viena pagrindinių tapo noras nepaisant visko šiais metais padėti tašką savo studentiškame gyvenime, to pasekoje smagius socialinius renginius teko išmainyti į ilgas ir nuobodokas ekonomines finansų prognozavimo formules. 

Ir nors savaitė nesibaigė (ir šį kartą pažadu, jog savaitės pabaigoje tikrai bus smagių akimirkų, kuriomis norėsis pasidalinti su skaitytojomis) skubu papasakoti apie savo gyvenimą paskutinėmis dienomis.

Ko gero pagrindiniu išsigelbėjimu tapo Fight Academy sporto salė, kurioje paskutinius metus pavykdavo išsikrauti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai - ši vieta tapo antraisiais (o kartais ir pirmaisiais) namais, o joje vykstantys užsiėmimai - vienu didžiausių išbandymų mano gyvenime. 

Turint laisvą minutę teko skubėti rašyti naujas grožio apžvalgas bei komunikuoti su gamintojais - laikausi požiūrio, jog tinklaraštis bei jo plėtra - ne mažiau svarbus darbo bei profesionalumo reikalaujantis elementas nei laikome savo nuolatinį darbą ar mokymosi vietą. Dėl šios priežasties bet koks gyvenimo įvykis, nuoskauda ar laiko stoka - ne priežastis stabdyti šią veiklą, o visi pasiteisinimai apie nesugebėjimą tikslingai vykdyti šios veiklos - bruožai, daug pasakantys apie asmenybę.  

Tą pačią laisvą sekundę norėjosi bent trumpam nusikelti į Aziją, ir vėl pasivaikščioti uždraustais traukinio bėgiais Pietų Korėjos pajūrio kurorte ar tingiai vartytis viename iš gražiausių Tailando paplūdimių. Kaip visuomet, tokio pobūdžio nuotraukos palaiko gyvybę tada, kai šios trūksta labiausiai. 

Pirmą kartą per penketą metų pavyko apsilankyti Vilniaus Sakurų parke. Ir net visus dvidešimt dvejus gyvenimo metus praleidus didmiestyje šis didingas reginys buvo matomas tik pro socialinių paskyrų objektyvą - lengviems pasivaikščiojimams ar sekmadieniniams pašnekesiams per penketą metų laiko neatsirado. Tiesa, nebuvo laiko ir šį savaitgalį, tačiau netikėtai išpuolusi visuotinė mamos diena privertė laiko atrasti. Ne tik sakuroms, bet ir Mamai.

Kitas kraštovaizdis - vaizdas pro langą iš numylėtosios mokymosi įstaigos menės. Labai tikiuosi, kad kitą pavasarį šio vaizdo matyti nebeteks, tačiau turiu pripažinti, jog visgi studentiški metai turi savo žavesio, o kai kuriuos studentiškus vargus jau dabar galima prisiminti su nostalgija ir didele šypsena veide. 

Paskutinės dvi nuotraukos - kosmetiniai pasirinkimai. Reikia pripažinti, jog pastarųjų savaičių gyvenimo ritmas dailiai puoštis ar atidžiai dažyti veido dekoratyvine kosmetika neleidžia, tad tenka pasitenkinti minimaliu kiekiu dekoratyvinės kosmetikos priemonių ir tikėtis greito, bet efektyvaus rezultato.

Pastaroji gyvenimo savaitė stipriai priminė mokyklos laikus ir pirmuosius tinklaraščio gyvavimo metus, kuomet čia teko dalintis savo išgyvenimais apie Dailės mokyklos baigimą, savo nerimu ir nuogąstavimais, savo norais ir viltimis. Ar gyvenimas keičia žmogų? Ne. Tačiau žmogus gali pakeisti savo požiūrį, o šiam pasikeitus pasaulis gali nušvisti kitomis spalvomis.

Labai tikiuosi, jog kiekvienos skaitytojos gyvenimas šviečia pačiomis gražiausiomis ir ryškiausiomis spalvomis. O jei šis dar nešvyti, žinokite, jog šį galite susikurti pačios. Laimės niekas neatneš. Ją reikia parsigabenti pačioms.

Darnos,
Uogintaitė