Pagaliau žengiau pirmus žingsnelius mokyklos baigimo link. Su džiugesiu galiu atsikvėpti ir pasidžiaugti, jog įskaitos išgyventos. Nors pernelyg nepergyvenau ir jų nesureikšminau, paskutinėmis minutėmis prieš atsakinėjant jaudulys tikrai buvo nemažas. Ir ne dėl to, jog būtų dėl ko jaudintis. Tiesiog esu iš tų nervininkų, kurie purtosi iš įtampos bet kokioje neįprastoje ir lemtingoje gyvenimo situacijoje. O įskaitos jau šiokia tokia proga pasinervinti ir man. Šį kartą apsiėjau tik su dideliu organizmo įsitempimu ir pykinimu paskutinėmis sekundėmis prieš einant.  Pačių įskaitų net nepamenu. Išėjus ir užklausus manęs, kaip sekėsi, supratau, kad jokio gilesnio jausmo nejaučiu: ėjo ir praėjo, net nepajutau.
Tuo tarpu dabar galiu oficialiai džiaugtis atostogomis, kurių iki šiol negalėjau jausti vien iš pareigos mokslams. Ta pačia proga sveikinu save sulaukus Kalėdiško pavasario, kairė spaudžia dešinę ir iškilmingai įteikiu pati sau dovanas.
Iš juokingiausių įvykių šiomis dienomis galiu paminėti, jog kol visi ruošėsi ir rašėsi lietuvių kalbėjimą, aš visą dieną praneršiau internete, beieškodama tinkamos suknelės išleistuvėms. Kažkur, giliai giliai, sąžinės balselis tyliai kuždėjo, jog likimas man atsidėkos prastu įskaitos įvertinimu, bet aš jam garsiai atkirtau, kad kalbėjimo įskaitoje kvailiausias dalykas yra "iškalti" savo kalbą. Man tai atrodo visiškai veidmainiška. Jei jau mokytis mintinai, tai ką nors, turintį išliekamąją vertę, o ne savo pačių kurtą (arba pirktą internetu!!) kalbą. Tad nutariau pamaištauti prieš bandą ir eiti ją tik pasirašiusi ir keletą kartu persiskaičiusi.


O kaip Jums sekasi atostogauti? :)