RENGINIAI: TUŠTYBIŲ MUGĖS

Štai ir praūžė taip ilgai laukta ir tiek daug nervų suvalgiusi Mados Infekcija 2012. Kad ir kaip bebūtų apmaudu, neketinu aprašinėti kiekvienos kolekcijos, ar kelti labiausiai įstrigusių modelių nuotraukų. Visa spauda pastarosiomis dienomis tik tuo ir mirga, tad kartotis nebūtų jokios prasmės. Aš geriau pasitenkinsiu asmeniškumais ir papasakosiu savo subjektyvią nuomonę apie viską, kas vyko.
Pirmą dieną, keliaudamą į ŠMC ( Šiuolaikinio meno centras )  nervinausi labiau, nei pirmą kartą sėsdama už vairo ar rašydama dešimtos klasės egzaminą. Nežinojau, ko tikėtis iš viso renginio, kaip jame elgtis. Taip pat paniškai bijojau visų tų gražių žmonių, kuriuos sutiksiu. O labiausiai glumino nežinia, ar visas tris dienas teks praleisti visiškai vienai, mat oficialiai keliavau be kompanijos. Nuo pat pirmosios sekundės pajutau akreditacijos galią, kai apsauginiai įleido mane be eilės ir leido šmirinėti kur tik užsigeidžiau. Dar didesnė šypsena įsijungė, kai netoliese pamačiau būrį jau žinomų, bet ne iki galo pažįstamų veidų. Su Sandra  buvom pažįstamos nuo "Mados Injekcijos", tad iš karto užsimezgė malonus ir linksmas pokalbis, o kitas merginas pažinojau tik iš internetinėse platybėse skaitomų jų tinklaraščių. Bet tai nesutrukdė mums susipažinti. Galiausiai visos taip susibendravom, kad visas tris dienas praleidom visos kartu. Pirmąją dieną, kaip ir buvo galima tikėtis, žmonių susirinko ne itin gausiai, dėl to su Toma gavome VIP'ines ložes antroje eilėje, tiesiai už Lietuvos blizgučiais ir skandalais apipiltų asmenybių (pirštais nebadysiu, vardais neminėsiu). Man patiko stebėti ne tik pačias kolekcijas, drabužių sukirpimą, spalvas, medžiagas. Ne mažiau įdomu buvo žiūrėti į modelių eiseną, tobulų (arba ne visada) veido bruožų visumą, kikenti iš erotiškai primerktų akių ar kvailokai išvieptų lūpų. Sutinku, kad jos pozavimo subtilybes išmano nepalyginamai geriau, nei aš, tačiau iš šono tai atrodo mažų mažiausiai juokinga. Bet teisti jų nėra dėl ko. Tai jų darbas, kuris atliktas buvo tikrai puikiai, nuotraukose kone visos merginos atrodė stulbinamai. Kadangi mane visą gyvenimą traukte traukė skandinaviškas interjeras ir balta spalva, širdis tiesiog dainavo būnant ŠMC, kur baltos spalvos daugiau, nei kurios nors kitos. Taip pat reikia pasidžiaugti geru organizatorių darbu ir tuo,kad per visas tris dienas nebuvo jokių techninių nesklandumų, kai antai "Mados injekcijoje" renginys madingai vėlavo daugiau nei valandą ir didžiąją dalį tek pralaukti aklinoje tamsoje.

Kas liečia mano pačios aprangą, iš pradžių jaučiausi nejaukiai, plevėsuodama vasarine suknele,kurią paskutinę sekundę savo negrabiais pirštais "patiuningavau" pati. Taip pat ne mažiau pergyvenau ir dėl diržo, kuris jau ir taip vos laikosi ant vieno siūlelio ir bet kurią sekundę gali atsisveikinti tiek su manimi, tiek su gyvenimu. Tačiau visa apranga laikėsi tikrai šauniai.Nesvarbu, kaip atrodžiau, svarbu, kad jaučiausi puikiai. Bet jau pirmą dieną.
Antroji diena atnešė jau ne tik privalumų ar džiaugsmo. Kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau vidury dienos apsinuodyti maistu. Visą laiką praskaudėjo galvą ir pykino. Buvau nusprendusi neaukoti savo sveikatos dėl kažkokio renginio, tačiau kelias valandas numigusi staiga pašokau iš lovos, per 10 minučių apsirengiau, pasidažiau (viso to pati neatsimenu, bet taip pasakojo mama) ir madingai vėluodama su vėju atskriejau į ŠMC. Nors pavėlavau tikrai madingai, 40 minučių, renginys dar nebuvo prasidėjęs. Iš pradžių didžiavausi savimi ir savo sprendimu jokia kaina nepražiopsoti nė vienos kolekcijos, po kelių akimirkų teko palikti pagrindinę salę ir likusį laiką praleidau sėdėdama ant kažkokio laipto, apsikabinusi mineralinio buteliuką (apiplėšimas už 0,33 l talpos mineralinį mokėti 5lt, bet kai bėda spaudžia, apie ekonominius sumetimus mąstyti nebelieka laiko) bedrebančiomis rankomis ir kojomis. Nieko keisto,kad nemačiau nė vienos kolekcijos. Ką jau kalbėti apie žmones. Tiesą pasakius, nemačiau kaip atrodžiau ir pati. Galiu tik įsivaizduoti, kad atrodžiau, kaip muminukas. Nuotraukos byloja lygiai tą patį. Tiesa, su Toma vėl pasiautėme ir dovanų gavome "Pervol" skalbinių minkštiklio. Nežinau, kaip Jums, bet man dovanos visuomet patiko.

Trečią dieną atsikėliau su dar didesniu menamu galvos skausmu, būdingu daugeliui merginų (tik retai kada man), kuris vadinasi "Neturiu ką apsirengti". Galiausiai visą dieną prasibaladojusi po miestą ir nieko tinkamo neradusi grįžau namo, kai iki renginio buvo likusios 2 valandos, per kurias turėjau atlikti absoliučiai visus grožio ritualus. Skubėjimas nerodo žmogaus užimtumo. Skubėjimas parodo tik tai, jog žmogus nesugeba planuotis savo laiko. Apsirengiau, kas pirmas papuolė po ranka, aukštakulnius įsimečiau į rankinę ir iškeliavau. Nieko keisto, kad jaučiausi kaip be sijono. Taip jau susiklostė, jog visas tris dienas dėvėjau Tik sukneles. Ir tai visiškai nestebina. Nesu labai išradinga stiliaus klausimais, dėl to suknelės visuomet atrodė lengviausia išeitis apsirengti neprašaunant pro šalį. Žinoma, tikimybė prašauti išlieka nuolatos, tiesiog suknelė padeda tą tikimybę sumažinti. Juokingiausia tendencija pasirodė ta, jog mano pačios suknelės sulig kiekviena diena trumpėjo, kol galiausiai paskutinę dieną vos dengė užpakalį. Kaip ir įtariau, aukštakulniai beveik visą laiką patogiai pragulėjo rankinėje. Nemoku ir tikriausiai niekuomet nemokėsiu jų dėvėti. Save raminu mintimi, jog ne kiekvienas žmogus sukurtas aukštakulniams. Kiti tiesiog pasmerkti visą gyvenimą vaikščioti kitokiais apavais.

Esu labai pavargusi, bet laiminga. Pavargusi dėl to, jog nuolatinis ruošimasis, skubėjimas ir pastangos atrodyti normaliai išsunkė bet kokią manyje likusią energiją, kurios pavasarį man ir taip trūksta. Tačiau labiausiai džiaugiuosi tuo, kad Mados Injekcijos rengėjai atrado naują nišą, kurią pasinaudodami gali reklamuotis ir rinkti subjektyvias nuomones,taip didindami žmonių pasitikėjimą. Bent jau man pačiai didžiųjų portalų straipsniai niekuomet didelio pasitikėjimo nekėlė. O pastarosiom dienom pamačius visą spaudos "virtuvę" iš vidaus, tas pasitikėjimas dar labiau sumažėjo. Daug labiau vertinu asmeninę žmogaus nuomonę, kuri gali būti ne tik teigiama, bet ir neigiama. O tinklaraščiai būtent tokią galimybę ir suteikia. Dar labiau džiaugiuosi susipažinusi su merginomis, kurias žinojau tik iš interneto. Būtinai apsilankykite pas Tomą  , Sandrą , Darią , Kristę , Ingą ir BrigitąNe mažiau pradžiugino mielos renginio dovanėlės. Kur jau nesidžiaugsiu naujais pudros mėginukais ir spalvingu Sarmos maišeliu. Po renginio su Sandra ir Toma nukeliavom pratęsti šventės į kavinę. Grįžau nuvargusi kaip po didžiausių darbų maratono.

Šiandien atsikėlusi suvokiau, jog linksmybės baigėsi ir metas kibti į rimtus darbus. Vienas rimčiausių, laukiančių manęs šiandien yra lietuvių įskaitos kalbos rašymas. Laiko liko tragiškai mažai, o aš dar net nepradėjau apie ją galvoti. Susiimk, Kotryna, nes kitaip visą likusį gyvenimą teks gailėtis, kad lemiamu momentu pasidavei malonumams, o ne pareigai.