ASMENIŠKUMAI: GIMTADIENIS

Labiausiai nemėgstu savo pačios seilėjimųsi ir nostalgiškų praeities detalių dalybų į kairę ir į dešinę. Tačiau šiandien ketinu nusižengti savo pačios sukurtoms taisyklėms ir pasidalinti didesne išgyvenimų doze, nei įprastai.
Lygiai prieš dvejus metus atsiverčiau blogspot platformą ir pamėginau suregzti pirmąjį gyvenime viešą įrašą. Kodėl? Nes tądien buvo itin šalta sekmadienio popietė, aš, kaip ir šiandien, gulėjau susirangiusi lovoje, o neturėjimas ką veikti tiesiog žudė. Rankos ir smegenys prašyte prašėsi darbo, tad ėmiausi rašymo "apie nieką" ir, tuo pačiu, savirealizacijos. Galbūt ta savirealizacija nebuvo tokia ryški, kokia yra dabar, tačiau tą kartą man jos užteko. Tąkart nė nenutuokiau, apie ką jis bus mano įrašas ir kiek ilgai visos mano rašliavos truks, tačiau panašu, kad tinklaraščio rašymas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, o įrašas, parašytas prieš 700 dienų  parodė pakankamai tikslingą rašymo kryptį, kuria pasiremdama kopiu savo gyvenimo keliais.
Prieš tuos pačius dvejus metus nebūčiau nė patikėjusi, kad savo pačios pastangomis galiu suburti bendruomenę, kurį noriai dalijasi savo asmenine patirtimi kone bet kokioje gyvenimo sferoje. Netikėjau, kad net turint menką rašymo patirtį ir neturint jokių papildomų sklaidos kanalų, galima sulaukti daugiau, nei 10 prenumeratorių. Netikėjau, kad ir Lietuvoje tinklaraščių rašymas gali būti pakankamai populiarus informacijos perdavimo būdas. Taip pat netikėjau, kad tiek laiko galiu rašyti tikslingai ir nenutrūkstamai.
Tai va (koks baisus ir neestetiškas išsireiškimas! Tačiau jis čia tinka tiesiog idealiai). Esmė ta, kad mano tinklaraščiui jau dveji. Tikriausiai galiu jam už daug ką gyvenime padėkoti: už patirtį, gautą rašant; už žinias, įgytas ieškant informacijos; už fotografikos įgūdžius, kuriuos sugebu lavinti tik tinklaraščio dėka (tapau didesne tingine nei kada nors iki šiol ir fotografuoju tik kosmetiką ir tik "iš reikalo", bet juk geriau, negu visiškai pamiršti šį pomėgį); už letuvių kalbos gramatikos subtilybes, kurių lavinti universitete nėra galimybių; už bendravimą ir naujus projektus; už baisiai smagius renginius ir nuostabius žmones, sutiktus tik tinklaraščio dėka. Kitaip tariant, už visą banalybių košę, kuri tapo neatsiejama gyvenimo dalimi ir tuo, kuo nuoširdžiai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. O dabar
Kaip ir kiekviena sukaktis, maniškio tinklaraščio gimtadienis negali apsieiti be dovanų. Tiesa, daugiau intelektualių, nei materialių.
Dvejus metus trukusios rašymo pratybos davė teigiamų rezultatų, kad galėčiau nesigėdydama pradėti rašyti apie kosmetiką be jokių subjektyvumų. Pirmoji dovana - geroką laiko gabalą brandintas ir galvotas "Grožio altorius". Tai dar vienas mano tinklaraštis, kuriame apžvelgsiu svarbiausias makiažo ir kosmetikos naujoves, pateiksiu bendrus pastebėjimus ir tiesiog lavinsiu save bei plėsiu kosmetikos sampratą. Tiesa, be didesnių subjektyvumų ar asmeninio gyvenimo detalių. Kodėl? Nes man labai trūksta tokios rūšies lietuviško leidinio, o esantys netenkina mano poreikių. Nieko nelaukdama, griebiau jautį už ragų ir sukūriau facebook paskyrą, kurioje tikrai bus peno seilių varvinimui ir savo lietuviško atlyginimo prakeiksmui.

Antroji dovana - neseniai iškeptas ir puikiai prigijęs projektas Lietuvoje SWAPBOX. Tai naujas būdas mainytis grožio priemonėmis ir susipažinti su merginomis, turinčiomis panašių polinkių į vartotojiškumą, kosmetiką ir grožį. Šio žaidimo esmė panaši į Adorebox grožio dėžę (t.y kiekvieną mėnesį gaunamas kosmetikos davinys, tačiau jo turinys išlieka paslaptyje iki pat pabaigos), pagrindinis skirtumas tas, kad SWAPBOX'e dėl mainų susitaria dvi merginos, taip pat sutariama pinigų suma, už kurią tąkart bus perkamos kosmetikos dėžės ir duodama detali informacija apie tai, ką kiekviena mėgsta ir tikisi gauti savo siurprizinėje dėžėje. Iš vienos pusės, tai dar vienas pinigų taškymo į kairę ir į dešinę būdas, iš kitos pusės, žaidimas, sukeliantis be galo daug teigiamų emocijų ir nukeliantis subrendusį žmogų į ankstyvą vaikystę, kai kiekviena dovana buvo tarytum naujas ir dar neatrastas pasakų pasaulis. Projektas neturi jokių finansinių užmojų, tad smagu pabūti šauniame bendraminčių būryje.

 

Tiek žinių iš mano fronto. Tiesa, maniškės sesijos pabaigą vainikuos kokia nors subtili liga. Įtariu, gavau plaučių uždegimą. Dūzgės ir įkyrios bitučių šėlionės galvoje nenustoja zvimbti jau penkta diena, o kūno temperatūra siekia varganus 35 laipsnius karščio.Visa negalavimų virtinė prasidėjo nuo nekaltos kraujo donorystės. Nežinau, sutapimas tai ar priežastis, tačiau darosi jau nejuokinga. O šiaip savanoriaukit, duokit kraujo, džiaukitės gyvenimu ir padėkite juo džiaugtis kitiems.

Bučkis!