PAPLEPĖJIMAI: KAM TARNAUJA ŽINIASKLAIDA

Prieš atsiverčiant šį rašto darbą įsitikinkite, kad turite laisvas 10 minučių ir galite jas skirti šiek tiek stipresniam, nei lūpų dažų ar naujos kreminės pudros aprašymo tekstui. Taip pat prieš pradedant skaityti mano įrašą, noriu pabrėžti, kad visa, ką jame perskaitysite,  tėra mano bendri asmeniniai pastebėjimai, neturintys jokių svarių argumentų išskyrus tuos, kurie yra paminėti. Taip pat noriu patikslinti, kad tai neturi nieko bendra su vienos ar kitos specialybės ar konkrečios žmonių grupės išskyrimu,  nuvertinimu ar sumenkinimu. Taip pat norėčiau priminti, kad tesu devyniolikmetė mergiotė, kurios didžiąją dalį nuomonės sudaro nedidelė asmeninė patirtis, tad jei kartais ji kertasi su realybe – tai normalu. Viskas ateis su laiku. Trisdešimties tikiuosi pasieksianti visiškai kitokį išsilavinimo, išprusimo ir bendrą žinių lygį, nei jis yra dabar, tačiau be dabartinio pagrindo tolimesnės ateities statyti neįmanoma.  

Pradžiai šiek tiek istorijos, apie ką šį kartą pliurpsiu. O plepėsiu šį kartą ypatingai daug, mat vieną, standartine tapusią, nemigos naktį visos turimos subjektyvumais pagrįstos žinios galiausiai sugulė į reikalingas smegenų ertmėje esančias vietas ir nutariau, kad man jau gimdau. Gimdau naują idėją, kaip perteikti kažką, apie ką galvoje mintys nesiliauja suktis jau gerą pusmetį. Ir, tikiu, suksis kone visą likusį gyvenimą.

Taigi pagrindiniai faktai, be kurių pristatymo kalbėti gali būti sudėtinga ar visai neįmanoma. Žiniasklaida, apie kurią kalbėti šiame įraše, kaip kad teigia visagalė Vikipedija, kuria pasitikiu tikriausiai labiau, nei savim pačia, dar vadinama visuomenės informavimo priemonėmis, yra priemonės, skirtos pateikti informaciją plačiam žmonių ratui. Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda, radijas, televizija ir internetas. Bendras jų bruožas yra tai, kad naudojantis techninėmis priemonėmis jos pasiekia plačiąją visuomenę. Žiniasklaidos turinys turi itin didelę reikšmę daugelio žmonių gyvenimui, Mūsų turimas realybės supratimas gali būti laikomas iš dalies žiniasklaidos perduotu ir mums pateiktu realybės vaizdu. Laikantis tokio požiūrio, įvykiai, kurių neperteikė žiniasklaida, viešumoje yra kaip ir neįvykę. Nuo pat jos atsiradimo žiniasklaida buvo laikoma svarbia valstybės valdžios kontrolės institucija (bent jau potencialia). Šią savo funkciją ji gali atlikti tik jei yra nepriklausoma. Šalia valstybės institucijų kontrolės žiniasklaida turi ir kitas svarbias funkcijas: objektyvios informacijos pateikimas, politinės komunikacijos tarp piliečių ir valstybės užtikrinimas, politinė piliečių socializacija.

Taigi užteks teorijos, metas persikelti į daug įdomesnę, praktinę šios ypatingai įdomios ir itin paklausios (atsižvelgiant į prioritetines pasirenkamųjų studijų kryptis, kurių pasirinkimas stipriai nekinta jau eilę metų) specialybės pusę. Neslėpsiu, kad prieš gerus šešerius metus pati intensyviai galvojau apie žurnalistiką, kaip apie geriausiai atitinkančią mano asmenybės bruožus specialybę, mat savirealizaciją geriausiai galėjau pajausti būtent šiuo minčių reiškimo būdu. Tačiau žurnalistikos nepasirinkau. Iš dalies džiaugiuosi savo sprendimu, mat manęs netenkina dabartinės žiniasklaidos ir žurnalistikos formos, kurias dažniausiai galime girdėti, matyti ir jausti visuomenėje.  Taip pat ne mažiau piktina ir pats žiniasklaidoje vyraujantis žinių turinys.  Nežinau, ar esu visiška konformistė, ar pesimistė, ar tiesiog vis dar sunkiai tikiu tautiškumu (dėl kurio visgi likau mokytis gimtinėje), tačiau šioje subitlioje situacijoje nutariau, kad dabartinės žiniasklaidos situacijos viena nepakeisiu, rašydama apie kai, kas iš tiesų yra aktualu ir teisinga – neišgyvensiu finansiškai, o kitu atveju teks parsiduoti tiems, kas tiesos neskelbia, bet disponuoja dideliais pinigais. Nė vienas, nė kitas kraštutinumas nepasirodė patrauklus, tad šią specialybę teko visiems laikams išbraukti iš savo norimų mokymosi krypčių sąrašo. Nekritikuoju žmonių, kurie vis dėlto išliko narsiais ir įlindo liūtui į nasrus. Manau jie ir jų drąsa nusipelnė itin didelės pagarbos, nes vis dar tikiu, kad ateities kartos išgelbės pasaulį.

Iš tiesų šią problemą įžvelgti reikėtų ne tik nacionaliniu mastu, bet ir globaliai. Nežinau, verkti ar džiaugtis, tačiau bėdų turime ne tik mes, lietuviai, bet ir kitas pasaulio pusrutulis, kitais žodžiais dar pristatomas kaip Amerija. Tad pradėsiu nuo geriausio pavydžio, kaip nuostabios amerikiečių knygos moko mus metodų (ir pateikia konkrečią sėkmės istoriją), kaip nekompetetingiems specialistams (kurių nedrįsčiau laikyti specialistais) išsisukti iš sudėtingai kėblių situacijų ir kaip jų kompetencijos ir žinių trūkumas nepakiša kojos tolimesnei karjerai, susijusiai su visuomenės aktualijų viešinimu.

Prieš gerus tris mėnesius iš nevilties (o gal iš džiaugsmo) bibliotekoje čiupau kone pirmą pasitaikiusią knygą, mat norėjau lengvo skaitalo, padėsiančio atsilapaiduoti po visų egzaminių, kuriuos teko turėti pastaruoju metu. Likimas pakišo koją ir po mano ranka atsidūrė Sophie Kinsela romanas „Slaptas parduotvių maniakės svajonių pasaulis“. Turėčiau paminėti, kad ši knyga mano naguose atsidūrė nebe pirmą kartą, tačiau pirmąjį kartą ją skaitydama nepajutau jokių stipresnių emocijų, kurias būtų verta aptarti viešoje erdvėje(tiesa, tais laikais pernelyg daug šia tema nemąstydavau, o ir savo nuomonės viešoje erdvėje nebūčiau kur padėjusi. Visgi gal kaltas buvo brandos trūkumas). Neabejoju, jog didžioji dalis merginų tikrai matė 2009 metais P.J. Hgan režisuotą filmą „Parduotuvių maniakės išpažintis“, su žaviąja škotų kilmės raudonplauke aktore Isla Fisher, sukurtą pagal minėtąjį romaną. Iš esmės siužetas ir pagrindinė mintis pakankamai aiški: Rebeka Blumvud - žurnalistė, finansų analitikė, mokanti kitus, kaip reikia elgtis su pinigais. Deja, ją pačią kamuoja pirkimo aistra ir jo pasėkmės – nuolatinis pinigų stygius ir amžinai persekiojačios skolos. Rebeka desperatiškai stengiasi didžiąją savo gyvenimo problemą išspręsti mėginimais taupyti, paskui – susirasti pelningesnį darbą, bet visos pastangos eina perniek ir dar labiau komplikuoja padėtį.. Žinoma, jau pačioje romano pradžioje atsiranda patrauklus vyriškis, turintis ir smegenų, ir pinigų. Standartiškai, kaip ir pridera pigiam, bet itin populiariam romanui, jo širdį pagrindinei veikėjai nesunkiai pavyksta užkariauti moteriškomis gudrybėmis ir lengvabūdiškumu. Bam. Graži ir laiminga istorijos pabaiga, Rebekos gyvenimo problemos pasibaigia sulig nauja meile, visos skolos lieka apmokėtos jo naujojo gerbėjo (tiksliau itin rimto banko vadovo), o pirkinių manijos poreikis patenkintas, mat pinigų fontanai liejasi toliau. Bet aš norėčiau atkreipti dėmesį ne į romantinę istorijos pusę, o į pagrindinės herojės darbą, kurio pirminis pateikimas ir galiausiai pabaigoje gautas rezultatas mane itin papiktino. Rebeka – žurnalistė, dirbanti finansų analizei skirtame žurnale. Viskas būtų gerai, jei ne faktas, kad mergiotė visiškai neišmano finansų. Žinoma, nė vienas iš mūsų nesame Dievai, tačiau kraupu skaityti, kaip sėkmingai žmogus praslysta pro garsiausius bankus ir konferencijas, neturėdama nė paties menkiausios supratimo apie tai, ką turėtų išmanyti geriausiai. Pinigus už savo darbą žurnalistė gauna, tačiau kyla klausimas, kokio lygio ir kiek teisingos ir tikslios gali būti finansų analizės, kurias ruošia žmogus, nežinantis, kas yra investicinių fondų valdymas. Šiuo atveju nekalbama apie pavydą žmogui, kuriam gyvenime sekasi. Kalbama apie tai, kokia informacija pasiekia tikslinę auditoriją, t.y knygoje aprašomus žmones, kurie yra suinteresuoti finanų temomis ir kurie pasitiki finansų apžvalgai skirtais leidiniais. Pabandžiau įsijausti į žmogaus, skaitančio tokius leidinius vietoje ir pasijaučiau bjauriai, kai supratau, kad apie pinigus išmanau tikriausiai daugiau, nei žurnalistė. Tačiau žinau, kad tokių kaip aš – nedaug. Daugelis skaitytojų (ypatingai vyresnioji karta, nežinanti visų žiniasklaidos ir žurnalistikos subtilybių bei priklausomybių nuo vieno ar kito didžiojo pasaulio koncerno) skaitydami vis dar šventai tiki kiekvienu žurnalisto išsakytu ir žurnalo išspausdintu žodžiu kaip vienintele ir nenuginčijama tiesa. Žinoma, nereikėtų pamiršti ir žmogiškojo faktoriaus, kad nepaisant žmogaus specialybės, žmogus lieka tik paprastu mirtinguoju, tačiau jei jau savo noru krenti į sriubą, būk mielas, pasidomėk, kokia jos sudėtis ar virimo temperatūra. Taip pat reikėtų paminėti ir tai, kad tokio tipažo romanus neretai kramto dar pilnametystės nemačiusios mergaitės, kurios dar tik renkasi savo gyvenimo kelią. Tad akivaizdu, kad tokiu būdu klaidinama lengviausiai pažeidžiama ir prieinamiausia tikslinė žmonių grupė, anksčiau ar vėliau statysianti naujus gyvenimo (tuo tarpu ir visos tautos) pamatus. Kaip galima pastatyti gerus pamatus, jei jau ankstyvoje jaunystėje esi klaidingai informuojamas apie tam tikrų specialybių darbo specifiką, taigi ir apie savo paties galimybių pritaikymą dabartinėje rinkoje?

Kitas pavyzdys, kurį ketinu pateikti, yra iš netolimos praeities, mūsų dainių išdainuotos Lietuvėlės. Kas kitas, jei ne Lietuvos Mokinių parlamentas, man galėjo suteikti tokią patirtį, kokią turėjau praėjusią vasarą. Situacija standartinė: vienai LMP‘anarei paskambino žurnalistė iš vieno populiauriausių Lietuvoje televizijos kanalo ir paprašė prisatyti mokinių poziciją vienu klausimu, svarstomu švietimo ir mokslo ministerijos, glaudžiai susijusiu su mokinių gyvenimu ir gerove. Taip gyvenimas susiklostė, kad ši pristatymo garbė, milžiniška atsakomybė ir eterio šlovė atiteko man. Turėjau per pusę valandos gauti mūsų, mokinių poziciją ir ją sklandžiai pristatyti. Pranešimas susidarė iš konkrečios problemos siūlomo sprendimo pliusų, minusų ir mūsų, kaip mokinių, siūlymo spręsti iškilusią problemą. Visa, ką priklausė, žurnalistams išpyškinau vienu atsikvėpimu, buvau itin laiminga ir patenkinta savimi, mat kamerų, viešumos ir viešojo kalbėjimo bijau labiau, nei velnias bažnyčios, o apie siaubingas mimikas, kurias pastebiu sau kalbant, net nenoriu kalbėti. Tiesa, euforija dingo po savaitės, pamačius save savaitgalio žiniose. Buvo gėda prieš visą Lietuvos parlamentą, mat mūsų darbštieji žurnalistai iškirpo ir pasiliko tik tai, kas jiems patiems buvo aktualu, tačiau visiškai neatspindėjo konkretaus pranešimo esmės. Tiesiog vieta, kurią jie paliko, šauniai derinosi prie švietimo ir mokslo ministro išsakytos nuomonės. Štai taip buvo sukurta mokinių nuomonė. Besiderinanti prie gerb. Gintaro Steponavičiaus pozicijos, kaip derinasi raudoni bateliai prie raudonos rankinės. Suprantu, kad kompozicija yra neatskiriama kūrybos ir vizualinių menų dalis, estetinis vaizdas yra ne mažiau svarbus, nei turinys ar žinia, kurią norima pranešti, ypatingai kai kalba sukasi apie vieną brangiausių sklaidos priemonių, televiziją. Juk jei vizualus pateikimas nebus patrauklus, kris televizijos reitingai, o kartu su jais žemyn garmės ir visa žurnalistų bei kitų darbuotojų komanda, dirbanti joje. Tačiau ar žinios neturėtų būti ta vieta, kur informacija yra perteikiama galbūt kartais sausokai, objektyviai ir visiškai koncentruotai, o ne taip, kaip operatoriui pasirodė priimtiniausia, atsižvelgiant į kūrybinius aspektus? Jei žinias žiūrėtume kaip eilinę ispanų muilo operą – kodėl gi ne. Bet jei žinių pagrindinė funkcija yra visuomenės švietimas, kodėl iškarpoma tai, kas yra svarbiausia? Žinoma, ši patirtis visiškai subjektyvi (visgi VBS metodu kalbėti neketinu, tad teks pasikliauti savo asmenine, nors ir ne tokia šarminga patirtimi), tačiau tai pats paprasčiausias ir primityviausias pavyzdys, kaip šiais laikais (ir ypatingai mūsų šalyje) yra gaminamos žinios ir naujienos.

Galiausiai, pabaigai, visai linksmas pavyzdys, kaip pasitelkiant vizualinę medžiagą ir paprasčiausias kompiuterines redagavimo priemones, galima skelbti klaidinančią informaciją. Kaip žinia, žmogaus sąmonė užfiksuoja tam tikras detales, kurios galbūt neatsindi nei tiesos, nei pagrindinės ir svarbiausios informacijos. Mūsų protą nesunku apgauti, ypatingai jei tai daro patyrę profesionai arba tiesiog jei procesas yra ne informacijis, o kūrybinis, taigi orientuojamasi ne į objektyvumą, o į meninę raišką. Prieš daugiau nei tris mėnesius prisidėjau prie vienos tarptautinės holistinės stovyklos organizavimo, tačiau dėl privalomo studijų lankomumo pačioje stovykloje daug neužsibuvau, daugiau lankiausi kaip svečias, vizituojantis ar pagalbinis asmuo, padedantis atlikti įvairiausias, net ir pačias smulkiausias užduotis, iškylančias stovyklos metu. Viena itin juokingų užduočių – surasti ir nupirkti 30 vištos kiaušinių, reikalingų tolimesniems mokymams. Atrodo, kokios problemos gali kilti, gavus tokią primityvią instrukciją? Tikriausiai jokių, jei ne faktas, kad stovykla vyko Norviliškių pilyje, visiškai šalia Baltarusijos sienos, kur niekas aplink nešneka lietuviškai, dar blogiau, niekas neaugina vištų, taigi neturi ir kiaušinių. Įtartinai sudėtinga jų gauti pasirodė net ir vietinėse parduotuvėse. Ne mažiau smagu buvo dėl to, kad keliavome su profesionaliu fotografu (tiesa, dar tik studijuojančiu, bet mano neprofesionalia akimi žiūrint, potencialas šviečiasi neoninėm spalvom jau iš tolo), savo amatą išmanančiu ne prasčiau, nei pats Marius Jovaiša. Iš savo kelionės nuotykių kūrėme linksmą video įrašą, vėliau sulipdytą taip, kad aš jame pasirodžiau kaip pats bukiausias šios visatos palikuonis arba tipiška kvaila mergiotė. Be abejonės, vaizdo įrašuose negalima sukurti to, ko nebuvo, tačiau tikrai nesunkiai galima viską sumontuoti taip, kad tam tikri įvykiai išryškintų tam tikras vienam ar kitam asmeniui būdingas (ar, šiuo atveju, nebūdingas, tačiau pasitaikančias) savybes. Šį kartą tikiuosi, kad neliksite suklaidinti ir tiesiog smagiai pasijuoksite iš personažų, vaizduojamų šiame vaizdo įraše, ypatingai maniškio, kiris visiškai neatitinka įprastų mano veiksmų. Tai tebuvo tiesiog pavieniai linksmi kadrai, sugebėję nupiešti savotiškai unikalų mano pačios portretą. Man jis juokingas, nes aš tai žinau. Tačiau lygiai taip pat žinau, kad žmogus, kuris to nežino, jį supras visai kitaip.

O pabaigti įrašą norėčiau itin rimtais rimto žmogaus žodžiais apie žurnalistiką.  Jay Rosen, Niujorko universiteto profesorius teigia, kad visuomeninė žurnalistika atsirado dėl gilios politinės, komercinės ir pilietinės krizės, kuri privertė susimąstyti apie žurnalistikos kaip visuomeniškai reikšmingos profesijos ateitį. Gali būti, kad visuomeninė žurnalistika kažkokiu būdu persisis iš masinės informacijos priemonių į kitą, pilietiškumui artimesnį universitetų, fondų, nevyriausybinių organizacijų sektorių. Laikoma, kad žurnalistika tarnauja demokratijai, vadinasi, žurnalistai turi susimąstyti, ką jie nuveikė demokratijos labui. Tačiau dėl darbo rutinos tai vyksta retai. Todėl ir sakome : „Sustabdykite spausdinimo mašinas, sustokite ir pagalvokite... pagalvokite apie tai, kas turėtų būti spausdinama šiomis mašinomis, pagalvokite, ar iš tiesų jūs tarnaujate visuomenei, kuriai tarnaujate.“

Galite nesutikti su nė viena šiame įraše išsakyta mintimi, kaip ir minėjau, nesu nei šio dalyko, nei kito dalyko specialistė ir tai tėra dalis mano asmeninių pastebėjimų šia tema. Vienintelis dalykas, kurio siekiu ir dėl kurio džiaugsiuosi, yra tai, kad žurnalistikos ir žiniasklaidos tema privers susimąstyti apie šiek tiek gilesnius dalykus, nei viršutiniai vandens sluoksniai. Juk žinot, kad 90 procentų ledkalnio slypi ne išorėje, o giliai vandeny. Labai sveika kartais vidinius ledkalnio sluoksnius ištraukti į dienos šviesą. Juk ne beždžionės esam.