Tačiau nėra nieko maloniau, nei prie laiptinės durų lūkuriuojantis besišypsantis draugo veidas, nešinas vaikišku šampanu ir torto gabalu, nėra nieko mieliau, nei netikėtai gautas seniai pamiršto asmens skambutis ar tiesiog malonus pasivaikščiojimas Vilniaus senamiestyje su puokšte naminių gėlių.
Dvidešimtmečio bijojau kaip vaikas perkūnijos, atrodė, kad per penktadalį davo gyvenimo turėjau nuveikti daugiau, nei esu nuveikusi iki šiol. Tačiau kuo garsiau tiksėjo laikrodis, tuo ramesnė dariausi. Panašu, kad viskas vyksta savo laiku.
Džiaugiuosi tuo, kas esu, ką veikiu ir ką veikti planuoju. Džiaugiuosi savo gyvenimu, džiaugiuosi kitais žmonėmis ir žinau, kad neklydo bobutės, kalbėjusios apie tai, kad galima likti amžinai aštuoniolikos.
Ir nors mano širdyje ruduo visuomet liks pačiu mieliausiu metų laiku, džiaugiuosi pagaliau sulaukusi atitinkamo skaičiaus savo gyvenimo pase!
PS. Facebooke jau spėjau pasidžiaugti pačia geriausia dvidešimtmečio proga gauta dovana!
sveikinu! ir labai grazus ombre :D..
ReplyDeleteSu gimtadieniu :)
ReplyDeleteSveikinimai:) atrodai nuostabiai:)
ReplyDeleteAčiū, Gegute. Tiesą sakant Ombre išliko tas pats, apie kurį pasakojau dar sausio mėnesį, tik plaukus pati nusirėžiau ir mažiau šviesintų plaukų pasilikau :)
ReplyDeleteFeme, ačiū :)
ReplyDeleteAčiū, Tau , EGlute :)
ReplyDelete
ReplyDeleteSu gimtadieniu :)
blazers
Ačiūū :)
ReplyDelete