Nuo pirmojo įrašo apie ISM vadybos ir ekonomikos universitetą praėjus daugiau nei pusantrų metų šiandien galiu spausti sau dešinę ir džiaugtis perkopus į antrąją bakalauro programos studijų metų pusę - šiais metais sėkmingai pabaigiau antruosius savo ekonomikos studijų programos metus, o netikėtos pažinties su būsimu studentu dėka teko prisiminti tai, kas kiekvienam studentui atrodo neduoda ramybės kone kiekvieną akimirką - mokslo kokybę, išsilavinimo reikšmę ir bendrą aukštųjų mokyklų sampratą. Tikiu, panašūs dalykai neduoda ramybės ir būsimiems studentams, ieškantiems, kuri vieta geriausiai padėtų atskleisti gerąsias jų asmenybės puses, taip pat ir jų tėvams, norintiems viso ko geriausio savo vaikams.
Minėtojo pokalbio metu supratau, kad nuo paskutinio įrašo apie ISM universitetą daug kas pasikeitė - rektorius, dalis administracijos, studijuojamos disciplinos, galiausiai stipriai pasikeičiau ir aš pati, kardinaliai pasikeitė mano pačios asmeninis gyvenimas - galų gale pripažinau sau tai, kuo noriu būti, ko noriu siekti ir leidau sau būti tuo žmogumi, kuriuo jaučiuosi esanti, o ne tuo, kuriuo mane norėtų matyti kiti. Visi apmąstymai veda prie to, kad universitetą ir jo teikiamą naudą reikėtų apžvelgti iš naujo. Tiesa, šį kartą gerokai labiau subrendusio žmogaus akimis, kuriomis, kaip ir visi senstelėję žmonės, kartais norėčiau turėti galimybę pasižiūrėti prieš darydama tam tikrus gyvenime svarbius sprendimus. (Pirmakursės akių zonoje apie universitetą galite pasiskaityti čia).
Pradėti neabejotinai teks nuo klausimo sau - ar esu laiminga? Teigiamas atsakymas nepalieka vietų dviprasmybėms apie tai, ar esu pakankamai patenkinta studijuojama disciplina. Vis dar džiaugiuosi prieš dvejus metus padarytu sprendimu užuot pabėgus iš šalies ieškoti savęs čia. Nesigailiu ir universiteto pasirinkimu. ISM, mano galva, vis dar išlieka vienintele bent menkiausio dėmesio verta ekonominkos ir vadybos mokslų vieta Lietuvoje. Teisti kitų universitetų kompetencijos nesiruošiu, tačiau per dvejus metus vizitavę, anot reitingų, geriausių Lietuvos universitetų dėstytojai akivaizdžiai skiriasi ne tik savo dėstymo metodika, tačiau ir bendromis žiniomis bei požiūriu į tai, ką studijų metu turėtų gauti studentas, o ką iš esmės turėtų suteikti studijos ir kokios žinios turėtų būti svarbios dabartiniame verslo pasaulyje.Galbūt prie to prisideda ir tai, jog ISM nėra tipinė valstybinė aukštoji mokykla ir, nepabijokime tos sąvokos, greičiau atitinka UAB funkcijas - Ne paslaptis, jog prieš mažiau nei metus ISM vadybos ir ekonomikos universiteto steigėjai BI Norwegian Business School ir Norvegijos verslo plėtros fondas "Innovation Norway" pasirašė sutartį su "Arvi". Šios sutarties pagrindu ARVI tapo strateginiu ISM universiteto investuotoju. Ne, paukštyno universitete neturime ir tikrai neturėsime, tačiau tam tikri investiciniai ir strateginiai sprendimai universitetui neabejotinai suteikia plačias tarptautines galimybes, kurių dėka universitete mokytis malonu ir gera.
Ar esu patenkinta mokslo kokybe? Iš dalies taip, tačiau reikėtų priminti, jog mokslo kokybė priklauso nuo paties studijuojančiojo motyvacijos, mat posakis "kiek įdėsi, tiek turėsi" itin tiksliai atitinka studijų laikotarpio situaciją. Nė vienas dėstytojas į studento galvą neįdės norimo žinių kiekio, jei studentas nebus pasiryžęs informacijos įsisavinimui. Rugsėjo pirmosios šventės metu tuometinio rektoriaus N. Pačėsos žodžiai pasitvirtino su kaupu - universitete mokytis sunku tiems, kurie siekia maksimalios naudos iš universiteto ir studijų metų. Kita vertus, kompetencija akademinėje aplinkoje veikia išvien su dėstytojų gebėjimu pritraukti ir sudominti savo dėstomo dalyko specifika. Turiu pripažinti, jog per dvejus metus buvo visko: ir bemiegių naktų, ir nevilties atodūsių, ir priverstinių investicijų į tam tikrų disciplinų tobulinimą papildomai. Lygiagrečiai visuomet sekė laimės šokiai ir pasididžiavimo savimi šypsenos. Kiekvienas išbandymas palieka neįkainojamą patirties bagažą, kurio nesinorėtų keisti į jokį kitą.
Gaila, tačiau turiu pripažinti, kad skylių šiame universitete, studijų programoje ir akademinėje erdvėje taip pat egzistuoja. Tiesa, daugiau, nei norėtųsi. Pasitaikius "prastam dėstytojui" (t.y. tokiam, kurio mokymo metodai kone visiems kursams nėra priimtini,), studijų vadovas tepasakys "prisiimame kaltę, kad galbūt nepatikrinome vienų ar kitų dėstytojo kompetencijų ir šį kartą tikrai stipriai suklydome su dėstytojo pasirinkimu į šią poziciją, sori". Kitais žodžiais tariant, gauname gražų ir diplomatišką antausį valdišku skuduru. Atsiprašymas gal ir gražus gestas, tačiau, žiūrint iš profesinės pusės, nesinorėtų turėti juodųjų skylių profesinėje srityje dėl to, kad studijų skyriuje "pasitaiko klaidų, dėl kurių nuoširdžiai gailimasi". Taip pat pravartu prisiminti, kad tokie administraciniai sprendimai studentams kainuoja ne tik 6 ECTS kreditus, kurių intelektualinė vertė minėtuoju atveju galėtų būti įvertinta apvaliam nuliui, tačiau ir finansinę kreditų kainą - 1 400lt, kuriuos nemaža dalis studentų jaučiasi tiesiog paleidusi į orą.Tiesa, mainais gauname gražų protingo ir išsilavinusio vyro pažadą, kad "daugiau tai nepasikartos".
Tokie administracijos atgailavimai be jokių apčiuopiamų pokyčių toli gražu ne pati tamsiausia kreidelė plačiaspalvėje paletėje - egzistuoja kita, dar tamsesnė universiteto administracijos veiklos sritis - ne tik elementarus žmogiškumo trūkumas tam tikrais klausimais, bet ir nesugebėjimas pripažinti klydus. Tad jei jau nusprendėte mokytis šiame universitete, vargu bau nesipainiokite į jokias teisines suirutes, kurių metu tam, kad atliktumėte privalomąją pilietinę pareigą sudalyvauti savo teismo posėdyje turėsite atsisakyti galimybės dalyvauti galutiniuose disciplinų egzaminuose, mat, anot studijų vadybininkių (vardais neminėsiu, tačiau nuoširdžiai tikiuosi, jog už šį incidentą atsakingiems žmonėms iš gėdos stipriai raudonuoja ne tik ausys), vadovaujantis studijų reglamentu ir studijų termino apibrėžimu, šis nenurodo galimybės perlaikyti egzaminą teismo atveju.
Tačiau ne viskas taip liūdna ir nyku - universitetas vis dar labai teigiamai vertinamas aukštas pareigas užimančių asmenų bei potencialių darboviečių. Darbdaviai žino, jog ISM yra ta vieta, kurioje gimsta ne tik ateities lyderiai, bet ir darbštūs, atkaklūs bei ambicingi darbuotojai. Nežinia, ar nuopelną reikėtų atiduoti aukštosios mokyklos funkcijai ar visgi pripažinti faktą, jog universiteto rinkodaros skyrius padarė neįkainojamą įdirbį į vieną vietą suburiant šviesiausius šalies protus bei sielas. Kita vertus, kad ir kokia bebūtų šio fakto priežastis, šis lieka nenuginčijamas - universitete pati didžiausia išsilavinusių ir kokybiško gyvenimo siekiančių asmenybių tiek akademine, tiek kultūrine prasme.
Tad jei kas paklaustų, ar verta stoti į ISM, turiu tik vieną atsakymą - verta. Tačiau tam, kad universitetas pateisintų iš anksto susikurtus lūkesčius, žmogus turi pakankamai gerai pažinoti save ir žinoti ko nori.Nes ne universitetas kuria ateitį, o mes patys. Universitetas tėra įrankis savo tikslams pasiekti. Tad nustokime versti kaltę "geriems" ir "blogiems" universitetams ir pradėkime savimi rūpintis patys.Tik tikslingas tikslo siekimas gali vesti į sėkmę ir visuotiną gerovę. Ir tik žinojimas veda prie pažinimo.
No comments:
Post a Comment