Ironiška, o kartu ir labai smagu - būtent šioje nuotraukoje save pačią sveikinau dvidešimt antrojo gimtadienio proga, gyvendama Pietų Korėjoje, pačioje šalies širdyje, Seoule. Ironiška ir tai, kad būtent šiandien yra ta diena, kuomet galiu skaičiuoti praėjus lygiai metams nuo tos dienos, kuomet pirmą kartą palikau Europą ir išvykau savęs ieškoti į Aziją. Pastaroji mane išmokė kur kas daugiau, nei tikėjausi ar svajojau - leido iš naujo pažinti save, suvokti savo elgesį, galbūt pasijuokti iš savo pačios problemų, nuoskaudų ar kompleksų, lygiai taip pat privertė pamilti save iš naujo (o galbūt - pirmą kartą), Pietų Korėja, vėliau Filipinai ir Tailandas - visos šios vietos nepailsdamos mokė naujų gyvenimo taisyklių, vertė dar giliau klausytis savo pačios norų ir poreikių ir galiausiai augintis suaugusio žmogaus pasaulėžiūrą, kurios, kad ir kaip bebūtų gaila, gyvenant savo šalyje, suformuoti sekasi kur kas lėčiau.
Gyvenimas prasideda ties komforto zonos pabaiga - būtent taip būtų galima apibūdinti sėkmingo ir pilnavertiško gyvenimo būdo formulę. Ir kad ir kaip patraukliai tai skamba, įvykdyti tai nėra taip patogu, tačiau leidžiant gyvenimui tvarkyti reikalus savaip ir pasinaudojus kiekviena gyvenimo suteikta galimybe galima atrasti gyvenimo grožį netikėtose vietose.
Iš tiesų įrašas turi savotišką nostalgišką prasmę, mat niekuomet tinklaraštyje nesidalinau išsamesniais įrašas apie gyvenimą Azijoje, o taip pat neperteikiau to, ko galbūt perteikti nė nepavyktų. Ir visgi, visuomet laikiausi nuomonės, kad šalį pažinti ir į ją vykti verta tik tokiu atveju, jei viešnagė neapsiriboja kelių savaičių turistinėmis kelionėmis. Norint iš tiesų pajusti šalį ir jos gyvenimo būdą svarbu joje pagyventi taip, kaip gyvena didžioji dalis piliečių.
Būtent šia mintimi vedama turėjau nuostabių planų apie ateinančius mokslo metus - būtent tuomet pirmą kartą gyvenime jaučiausi galinti laisvai spręsti savo likimo vingius. Kas atsitiko? Iš tiesų visiškai netikėtai, tačiau širdį pavergė kitas, tikrai neplanuotas ir neapdainuotas miestas Europoje. Ir taip, vėl, kaip perkūnas iš giedro dangaus, gyvenimo planai keičiasi, o devynių dienų viešnagė, virtusi vasaros eksperimentu transformuojasi į tai, kuo vis dar tikiu - laikiną gyvenimą šalyje, kuriai jaučiu simpatiją ir didelę trauką. Šį kartą neplanuotai, tačiau labai natūraliai visa tai įvyko kaimynystėje esaniame Amsterdame, kuriame jau skaičiuoju trečią gyvenimo mėnesį. Ir ne, pradiniai didieji Azijos užkariavimo planai niekur nedingo, tačiau nusikėlė neribotam laikui - šiuo metu kur kas svarbesnę gyvenimo dalį jaučiu turinti būtent čia, o Azija visuomet liks ten pat ir tokia pati. Būtent tai išmokė paskutiniai metai - klausytis savęs, net jei tai kartais kirstųsi su pradine gyvenimo koncepcija, kurią taip garsiai ir drąsiai demonstravote aplinkiniams. Keisti savo požiūrį, planus, o galiausiai ir patį save nėra joks nusikaltimas, o gebėjimas interaktyviai reaguoti į naujai susiklosčiusias situacijas ko gero tik dar labiau sveikintinas bruožas.
Labai svarbu aplink save turėti gerus, supratingus ir visakeriopą moralinę pagalbą supančius žmones. Ir nors mano pačios asmeninis gyvenimas visuomet buvo orientuotas į saviugdą bei karjeros prizmę, būtent šiais metais sutikai nepaprastai ypatingų žmonių, kurių dėka teko save išmokyti naujų gyvenimo pamokų. Sunku žodžiais nusakyti, kaip gera, kuomet kasdien supantys žmonės yra teigiamo ir pozityvaus gyvenimo nešėjai. Būtent tuomet gyvenimas pasidaro ne tik gražus, bet ir labai laimingas.
Šiandienos pamokslas - aktyviai planuokite savo gyvenimą į ateitį, tačiau nepamirškite klausyti savo paties norų, kurie galbūt išdygs kaip grybai po lietaus - visiškai ne laiku ir neplanuotai. Būkite atviri ir lankstūs savo paties norams bei žygiams, nes dideli ego dar nieko laimingu nepadarė.
