Asmeniškumai: arba kodėl perfekcionizmas trukdo

Dar viena asmeniškumų serija, kurioje norėtųsi pakalbėti apie ribas tarp savikritikos ir sunkaus darbo tam, kad pasiektume tam tikrų rezultatų ir gebėjimo mėgautis gyvenimu nepriklausomai nuo to, kaip pastarasis vyksta. Pastaroji dilema ypatingai aktuali visiems, norintiems maksimizuoti savo gyvenimą ir panaudoti visus savo turimus resursus bei potencialą paverčiant šiuos tam tikrais išugdytais įpročiais. Socialinės erdvėse apstu informacijos, ką turėtų ir neturėtų daryti asmuo, norintis būti sėkmingu ir pilnaverčiu, tačiau pastaruosiuose dažnai pritrūksta informacijos apie tai, kad ne viską mūsų gyvenime būtina maksimizuoti, o kiekviena suskaičiuota (ir suplanuota) paros minutė nebūtinai atneš pasitenkinimą savimi arba tuometiniu gyvenimu.

Labai subjektyviu aspektu žiūrėdama, norėčiau išskirti du žmonių tipus - tuos, kurie siekia savo tikslo ir yra motyvuoti bet kokiu atžvilgiu ir tie, kurie sugeba mėgautis paprastomis gyvenimo smulkmenomis, mato prasmę ir esmę pernelyg nesigilindami į laiko ir našumo optimizavimą, tiesiog maloniai besimėgaujantys turima laisva minute ir mėgstamo serialo serija. Nė viena iš aprašytųjų žmonių grupių nėra geresnė už kitą, o didžiausias skirtumas tarp šių žmonių - jų emocinė (arba dvasinė) sveikata.

Pirmieji neabejotinai bus pasiekę daug jau nuo mokyklos laikų, ko gero sugebės pelnyti didelį pasisekimą ir pasidaryti gerą karjerą, be abejonės, pelnyti didelį pasitikėjimą ir susižavėjimą ne tik bendradarbių ar bendraamžių, bet ir kitų aplinkinių tarpe. Pastariesiems net ilsintis ilsėtis nepavyksta - jų galvoje dūzga eilės naujų planų, ką šie norėtų išmokti, išmėginti ar pamatyti. Laisva minutė skirta ne poilsiui, o dar vienam iššūkiui. Bėdos ištinka tuomet, kai darbų sūkuryje tokie žmonės suvokia, jog didelis patirčių bagažas ir nupoliruotas įvaizdis nepanaikina vidinės tuštumos, kurią sukuria nesugebėjimas pasitenkinti turima situacija. Tokiems žmonėms atrodo, jog visuomet yra vietų, kurias būtų galima patobulinti ir pasiekti dar geresnių rezultatų, o su jais įgauti dar daugiau "laimės", kuri niekaip nepasibeldžia į pastarųjų gyvenimą.

Tuo tarpu antrieji iš gyvenimo nesitiki nieko - šiems pakanka atsikelti anksti ryte, pamatyti nuostabų orą, maloniai pasivaikščioti ūkanotomis gatvėmis ar apšerkšnijusiu kaimo takeliu. Šie džiaugiasi bet kokiomis oro sąlygomis - lyja? Galima lakstyti basomis po balas. Sninga? Valio, pagaliau galima bėgti į lauką ir statyti sniego senius. Karšta? Pagaliau galima išsivaduoti iš miesto triukšmo ir porai dienų išvykti į žygį su naktyve palapinėse. Liūdna? Tereikia paskambinti artimam draugui ir liūdesys praeis. Nesiseka darbe? Reiškia metas ieškoti kito, tačiau tai - tėra piginigų gavimo šaltinis, o ne visa gyvenimo prasmė. Gyvenimas paprastas, tik mes patys jį padarome sudėtingu, tad kam vargintis dėl dalykų, kurie neturėtų imponuoti kaip pagrindiniai šio sudedamieji ingredientai?

Abu prototipai turi labai daug privalumų, o tuo pačių ir silpnųjų pusių. Pirmieji, ko gero, bus karjeros ir pasiekimų siekiantys darboholikai, antrieji - gyvenimu ir savimi besidžiaugiantys individai, kuriems galbūt karjeros aspektu pasisekė ne taip stipriai vien dėl to, kad pastarieji savo energiją fokusavo ties kitais gyvenimo aspektais, o ne darbu.  Kodėl apie tai rašau? Nes pastaruoju metu ypatingai paplitusi teorija, jog tam, kad būtum laimingu, būtina atitikti pirmojo individo aprašymą. Kad didelė motyvacija, milžiniški gyvenimo tikslai ir neblėstantis ryžtas patenkins mus pačius ir suteiks gyvenimui prasmę. Nesuteiks. Prasmės čia jokios nereikia ieškoti, o gyvenimas kur kas paprastesnis, nei jį sukūrėme savo galvose.

Mūsų gyvenimas skirtas tam, kad galėtume juo mėgautis ir džiaugtis kiekviena diena. Neieškokime paslėptų minčių ar poteksčių tarp eilučių. Nekalbėkime užuominomis ar dviprasmybėmis. Būkime atviri, nuoširdūs ir sąžiningi sau bei kitiems. Jei jokios esmės gyvenime nėra, galbūt laikas pradėti gyventi dėl savęs?

Bučkiai,
Uogintaitė