Lolita Lempicka "Fleur de Corail" kvepalų apžvalga

Šį kartą tinklaraštyje dar vienų kvapų apžvalga, ko gero kur kas labiau priminsianti dailųjį rašymą nei konstruktyvų aprašymą. Kodėl? Nes kvepalai - viena jautriausių ir trapiausių grožio industrijos produktų, kuriam nepadės nei konstruktyvi kritika, nei asmeniniai parfumeriniai pasirinkimai.

Kvapus ir kvepalus visuomet lengviausia sieti ne su vizualizacijomis, o su jausmais ir prisiminimais bei įkvėpimu, užliejančiais užuodus vieną ar kitą aromatą. Ko gero ne vienai teko užuosti kvapą, kuriuo vaikystėje kvepėdavo jūsų mama, o galbūt ir aromatą, kurį naudodavotės keliavote į pirmą pasimatymą. Daugeliui, ypatingai tų, kurios kvapus keičia kas pora metų ar dažniau, konkretūs kvapai siejasi su tam tikru gyvenimo etapu, o tuo pačiu ir kitokia savimi.

Kvapas - ne prasčiau nei įamžintas žmogaus portretas gali nunešti jus į praeti, sugrąžinti į jaunystės laikus, nukelti į maloniausias gyvenimo akimirkas, o neretai - priminti apie išgyvenimus, sunkumus ir tai, kaip teko su jais susidoroti. Tokioms emocinėms kvapų vartotojoms kaip aš kvepalai tampa vienu jautriausių grožio grandžių, kurių atgal sujungti kartais ir nepavyksta. Tai itin jaučiasi kuomet tenka kvepalus naudoti itin sunkiais gyvenimo periodais. Neretai, šiems praėjus, kvepalų ir konkretaus kvapo užuosti nesinori, mat pastarasis sugrąžina ir nemalonias emocinas, nerimą ir skaudžius išgyvenimus. Tokiu atveju tenka atsisveikinti ir su iki tol mėgtu ir mylėtu aromatu, kuris, visiškai ne laiku ir ne vietoje, tapo nemalonių įvykių liudininku ir, deja, auka.

Tačiau šį kartą noriu papasakoti apie dar vieną nostalgišką kvapą, kuris primena ne tik mokyklos laikų pabaigą, bet ir studijos laikų pradžią. Ir ne bet kokią, mat pastaraisiais kvepalais intensyviai kvepindavosi artima pusseserė (tuo metu man pačiai aromatas nebuvo mano asmeninis parfumerinis pasirinkimas). Kas nutiko po penkerių metų nuo to laiko? Šį pavasarį užuodus aprašomąjį Fleur de Corail Lolita Lempicka sugrįžo nostalgiški prisiminimai ir noras kuriam laikui išmėginti šių tinkamumą dabartiniam gyvenimui.

Stebėtina tai, jog pastarieji puikiai prilipo ir tapo unikaliu sprendimu, ypatintai tomis dienomis, kuomet nesinori kvepėti savimi. Ironiška ar ne, tačiau kvapas, kurį kažka naudojo artimas žmogus, gali morališkai palaikyti, o jį dėvint tarytum juntama jį dėvėjusio žmogaus aura šalia. Ne tik tokius kvapus, bet ir tokius žmones šalia savęs reikėtų laikyti kuo arčiau.

Kvepalus sudaro citrusinės bei baltų gėlių natos. Šiuose taip pat galima užuosti stiprų ir drąsų gintaro bei medienos mišinį, kurį karūnuoja muskuso prieskonis. Aromatas ypatingai saldus, kartais net dusinantis, tačiau po kurio laiko viršutinės natos išgaruoja, palikdamos lengvą švaros bei medžio bei gėlių dvelksmą.

Aprašytasis aromatas tikrai netaps dar viena ugninga komercine sensacija ir vargu ar tiks ir patiks visiems. Tačiau pastarasis tikrai unikalus ir vertas bandymo - užuodus tokį kvapą norisi trumpam sustoti ir susimąstyti apie šio įvairiapusiškumą ir skirtingus jį dengiančius grožio šydus. Būtent šydu apsisiautus galima pasijausti dėvinti Fleur de Corail Lolita Lempicka.