Netikėtai prieš keletą metų nutraukus tinklaraščio veiklą nutrūko ne tik ji - nutrūko ir kosmetinės paieškos bei sklandus lietuviško žodžio vyniojimas į vatą. Ko gero kaltinti neturiu ko - gyvenant už gimtinės ribų lietuvišką žodį vartyti kiekvieną dieną darosi vis sunkiau, o ir išsireiškimai lieka skurdūs bei nuobodūs. Tad kas nutiko per paskutinius metus?
Visų pirma, prieš daugiau nei mėnesį atšvenčiau savo dvidešimt penktąjį gimtadienį. Sakysite, dar visas gyvenimas prieš akis - sutinku, tačiau pildyti tiklaraštį pradėjau šešiolikos, tad tinlaraštis artimiausiu metu skaičiuos savo pirmą dešimtmetį. Smagu prisiminti, kaip savo tolimą ateitį mačiau trindama mokyklos suolą, ir juokinga priminus, kaip visgi gyvenu šiuo metu. Gimtadienio nešvenčiau, mat neturėjau kada - buvau užsiėmusi alinančiais kraustymosi ir kitais suaugusiųjų darbais (kurių labai dažnai padūsauju, kad turėti nenorėčiau). Pradėjus dirbti laisvai samdomo darbuotojo darbą galvos skausmu užsiimti tenka bent keletą kartų per dieną. Bet apie darbus šiek tiek vėliau.
Dovanų taip pat šiais metais nei prašiau, nei gavau, nei gimtadienio artimiesiems kėliau. Užtat pasidovanojau vieną didžiausių (ir, žinoma, brangiausių) kelionių į tolimąją Afriką - Keniją ir Tanzanijos žemes, kur praleidau beveik tris savaites. Pasakoti apie kelionę galėčiau ko gero porą paro, tačiau užteks poros sakinių - kelionė visgi buvo ne laiku, nevietoje arba ne ta, kurios tuo metu reikėjo mano sielai. O ko reikėjo mano sielai? Ko gero visiškos ramybės, kurios tolimojoje Afrikoje ir su žiburiu nelengva rasti. Užtat dabar esu rami - iššvaisčiau atostogų liekį bent geriems metams į priekį, tad su ateities atostogų planais teks padirbėti kiek atidžiau prieš renkantis kelionių kryptį.
Vargu, ar viešai apskelbiau virtualioje ir tolimesnių bičiulių terpėje, tačiau jau penktą mėnesį neturiu "normalaus" darbo. O tokį turėjau - dirbau milžiniškoje korporacijoje, kaupiau pensiją ir kraitelį neegzistuojantiems anūkams ir saugiai augau korporaciniame šiltnamyje. Blogai nebuvo, bet nuo tokio gyvenimo pradėjau dusti jau pirmosiomis savaitėmis. Aplinkiniai ir šeimos nariai tyliai burbėjo kad pakentėčiau ir palaukčiau, kad išmoksiu, apsiprasiu ir pradėsiu sėsliai gyventi. Nepavyko - nusprendžiau jog šiuo metu turiu lėkti paskui senai neišpildytas gyvenimo svajones ir pamėginti dirbti sporto industrijoje. Ir nors kolegos įspėjo, jog norint reikės suktis it vilkeliui - nebus nei laiko nei vietos sustojimui - netikėjau ir žinoma nėriau kiaura galva į naujų ir ypatingai jaudinančių darbų liūną. Laukti ilgai neteko, tad su tokiu pagreičiu įsijautusi greitai pradėjau jausti artėjančio perdegimo būseną, tad teko pristabdyti. Pristabdžius pradėjau net abejoti savo sprendimu - gal visgi korporacinis darbas nebuvo pats blogiausias variantas?
Kad ir kokios mintys užkluptų, visgi sustoti artimiausiu metu nesiruošiu, noriu dar labiau pasinerti į dabartines veiklas, kurios, deja, labai rerai susisieja su socialinėmis medijomis ir kompiuterinėmis technologijomis. Ir visgi tokiais pokyčiais esu labai laiminga - nėra nieko maloniau didelę dienos dalį praleisti su tikrais žmonėmis užuot save laikant socialinių medijų ir naujienų liūnuose. Nuostabu, kai žmonės pažįsta mane, o ne instagram profilį. Ir vertina pagal tai, kiek pavyko pagerintų jų gyvenimo kokybę, o ne kiek pasekėjų turiu ar kokį veido kremą naudoju.
Ar pasiilgau socialinės medijos ir dažnesnio pasireiškimo šiose? Tikrai taip. Tačiau metams bėgant pradėjau dvejoti, ar kiekvieną savo gyvenimo pirstelėjimą reikėtų demonstruoti viešumoje. Pasirodo, jog asmeninį gyvenimą turėti visai smagu, o kai kurias detales derėtų pasilikti tik sau. Tačiau rašymo pasiilgau labai, ko ger tai didelė dalis manęs, be kurios jaučiuosi neišnaudojanti savo pilno potencialo.
Tai ko gi išmokė dvidešimt penktieji? Kartais pradedu galvoti, jog visgi pasidariau kur kas kantresnė ir ramesnė gyvendama kasdienį gyvenimą. Vis dar norisi šuoliuoti dešimt žingsnių į priekį, bet kartais pavyksta prisiminti apie tą pirmąjį. Gal visgi ta branda iš tiesų ateina?
Kad ir kaip bebūtų, tuščių pažadų grįžti su naujais įrašais ir naujomis koncepcijomis šiuo metu barstyti nežadu. Grįžimas turėtų sietis su tęsninumu, o pastarasis turėtų ateiti savaime. Ar ateis - parodys laikas. O iki tol siunčiu didelius linkėjimus į savo žemę ir daug bučkių.
Labai tikiuosi susimatyti virtualioje erdvėje labai greit!
Bučkiai,
Uogintaitė
Ačiū :)
ReplyDelete