Neišvengiamai atėjo ta akimirka, kai vis dėlto nusprendžiau papasakoti apie savo šimtadienį. Šių metų Mykolo Biržiškos gimnazijos šimtadienio tema "Cirkas". Iš pat pradžių nustebino tai, kad trečiokai nė nemėgino slėpti nuo mūsų temos (kai mes, savo ruožtu, praėjusiais metais, šimtadienio temą slėpėm iki pat paskutinės savaitės, kad dvyliktokams būtų staigmena). Dar labiau sunerimau, kai  suvokiau, kad per paskutinę stiprią šventę mokykloje jau nebenoriu būti nei dramblys, nei orangutangas, nei beždžionė. Per tiek metų buvo pakankamai progų, kai turėjom šliaužiot mokyklos grindimis, krypuot žąsele ar dainuoti mokyklos himną. Iš tiesų klounas būtų buvusi pati lengviausia išeitis: išsipaišyti veidą, apsirengti bet kokius spalvotus rūbus, užsiklijuoti raudoną nosį ir garbanotų plaukų peruką.O šimtadienis atrodė taip toli, kad pernelyg daug negalvojau apie aprangą. Galiausiai ta diena vis vien išaušo. O aš, vietoj to, kad visą savaitę būčiau skyrus aprangos paieškoms, keturias valandas per dieną plušėdavau sporto salėj (stebuklų vis dėlto būna šiam pasauly: pamėgau vaikščiot bėgimo takeliu). Tik pabudus anksti ryte suvokiau, kad neturiu kuo apsirengti. Tačiau jau senokai pastebėjau, kad stresinėse situacijose mūsų sąmonė ir pasąmonė veikia stulbinamu greičiu. Vos kelios minutės prieš išvažiavimą atėjo išganinga mintis pasidabinti brolio išeiginiais marškiniais ir nusipukšti plaukus spalvotu plaukų laku (jo galite rasti kone kiekvienoje balionų parduotuvėje).
Džiaugiuosi stipriu trečiokų darbu. Visa rytinė dalis buvo šauniai suorganizuota, nors teko ir bėgti, ir stryksėti, ir valyti sporto salės grindis užpakaliu, buvo smagu. Vakarinė dalis taip pat paliko gerą įspūdį. Vakarinėje dalyje visi dvyliktokai išsičiusto, išsipusto, tad tikrai labai gera žiūrėti į taip per keturis metus pasikeitusius veidus. Atrodo, atėjom būdami visiškais vaikais, o išeisim jau būdami jei ne suaugę, tai bent jau apibrendę. Nuotraukų iš vakarinės dalies neturiu. Tiesiog niekam neatėjo į galvą nusifotografuoti, o kai tai suvokėm, jau buvo per vėlu. Į after party paskutinę sekundę nusprendžiau neiti, nes tam visiškai neturėjau nuotaikos. Tikriausiai dabar dėl tokio savo sprendimo turėčiau  graužtis, tačiau nėra prasmės savęs prievartauti ten, kur turi galimybę rinkitis. Užuot šokus iki ryto nusprendžiau ramiai pavakaroti su pussesere,o iš ryto nuvažiuoti į kaimą ir aplankyti beveik pusę metų nematytą močiutę. Bet kokiu atveju, manau turėjau pati šauniausią šimtadienį, kokį tik buvo įsivaizduoti.


Papasakokit apie savo šimtadienius.
Kokia tema buvo? Kaip jautėtės? Ar verkėt, suvokę, kad mokytis mokykloje teliko menkos 100 dienų? :)