2012.05.01

Kartais visos gyvenimo ir egzistencijos problemos susideda į vieną didžiulį gumulą ir nebeleidžia nei  gyventi, nei kvėpuoti. O šiųdieninis lietuviškasis karštis tikrai teigiamo poveikio man jau seniai nebedaro. Šią vasarą ketinu išlaikyti savo liguistai aristokratišką melsvai baltą odos spalvą. Ir nežinau, ar tokiam sprendimui įtaką padarė faktas, kad artimiausiu metu man gresia daug sunkių ligų, susijusių su odos problemomis ir gąsdinančiomis net mirtimi, ar tiesiog bukas noras maištauti prieš vasarą, o tuo pačiu ir prieš linksmybes, kurios laukia normalių žmonių šiltuoju metų laiku. Man pastaruoju metu nesinori nieko. Nei linksmybių, nei, juo labiau, kokio nors tipo atostogų. Tada tenka griebtis įvairiausių rūšių šiaudų ir kapanotis iš susiklosčiusios situacijos, nors kartais atrodo, kad išeities jau nebėra. Man labiausiai padeda rašymas, ta proga per keletą valandų sugebėjau pabaigti savo išsvajotąjį matematikos brandos darbą, kurio apimtis (40 puslapių) kaip riebaus bakalaurinio darbo. Gali būti, jog vertintojams jis nepatiks dėl jų pačių subjektyvių ir man nesuprantamų priežasčių, tačiau esu laiminga, turėjusi galimybę jį rašyti. Tai tikriausiai yra vienas geriausių dalykų, man nutikusių mokykloje šiais metais. Dabar su nekantrumu laukiu brandos darbo gynimo. Nežinau, nuo kada nustojau panikuoti stovėti prieš rimtų žmonių publiką, bet šiuo metu tiesiog degu noru pristatyti savo darbą, kuris padėjo man ne tik apsispręsti dėl tolimesnės savo gyvenimo krypties ir studijų linkmės, bet ir padėjo nusiraminti psichologiškai. Mane vis dar hipnotizuoja kompiuterio klaviatūros mygtukų taukšėjimas ir galimybė visas mintis, skriejančias galvoje, užfiksuoti vizualia forma. Po kiek laiko, kai galva lieka tuščia it medaus puodynė po Mikės Pukuotuko viešnagės, pati stebiuosi savo sumanumu ir išmone. Panašiai nutiko ir tada, kai gavau galimybę pasipasakoti pasauliui apie save garsiau, nei iki šiol. Skaitydama straipsnį virtualioje "Panelė" žurnalo versijoje, negalėjau patikėti, jog visi tiek žodžiai atkeliavo iš manęs pačios. Po to straipsnio tarsi viskas apsivertė aukštyn kojom: gavau daug niuksų į šonkaulius iš šauniųjų lietuvaičių komentatorių ir tuo pačiu pati suabejojau tuo, ką iki šiol laikiau vienu šauniausių savo laisvalaikio užsiėmimų, t.y rašymu. Bet čia vėl lenda mano asmeniškumai ir filosofiškoji pusė, kuri neturėtų rodytis viešumoje. Tad diskusiją šia tema baigiu ir keliaujam prie kitų.

Taip pat ne mažiau naudingas nervų raminimo būdas yra namų tvarkymas. Nors dažniausiai laikau save tvarkos ir švaros nace, negalėčiau teigti, kad mano namai spindėte spindi. Viena geriausių tvarkymo privalumų yra  galimybė išmesti lauk visus senus ir nebereikalingus dalykis, tuo pačiu visą veiksmą personifikuojant sau pačiai ir priskiriant blogų emocijų, pykčių ir negerumų atsikratymu iš savęs pačios. Ir nors tai nėra visiškai teisinga personifikacijos samprata, būtent taip įsivaizduoju išmetamų daiktų apeigas.Ypatingai palanki situacija man susiklostė vakar, kai bimbinėdama kaime, iš nervų iškuopiau visą trobą, nemačiusią nei šlapio, nei sauso skuduro ar šluotos gerą pusmetį, o gal dar ilgiau. Visi voratinkliai nuo lubų lėkė lauk kosminio erdvėlaivio skridimo greičiu, o nereikalingi ir iš sovietų laikų užsilikę lūžėsiai, besivoliojantis kiekvienoje trobos pakampėje, be pasigailėjimo keliavo tiesiai į sąvartyną. Ir nors nelikau sužavėta savo darbu, kambariuose deguonies kiekio akivaizdžiai padaugėjo. Grįžusi namo vėl radau pranešimą apie naują save. Šį kartą mojuoju populiariąja rankele Kornelijai Vilkauskaitei ir rekomenduoju paieškoti gražesnių mano nuotraukų. Jei reikės, atsiųsiu iš asmeninių albumų, mat šios tikrai ne pačios gražiausios. Tiesiog sąžinė ir širdis neleidžia pykti ant tokio amžiaus vaikų. Visi būdami trylikos metų darėme savotiškas, tik bepročiui suprantamas klaidas, tačiau svarbu, kad jos nepadarytų didesnės žalos tolimesniam gyvenimui. Tad būsiu senamadiška, bet jau geriau lai tegu vaikai kuria išgalvotus asmenis, nei trainiojasi rajonų pakampėmis su neaiškaus plauko personomis, bandydami neaiškios kilmės medicininius preparatus ir kitas svaigiąsias medžiagas.

Dar vienas būdas nuraminti ramybės nerandančią sielą yra muzikos klausymas. Ir nors nesu didelė muzikos gurmanė; nežinau, nepažįstu ir tikriausiai nelabai noriu pažinti dabartinių muzikantų. Dažniausiai klausausi radijos, mat singlų populiarumas keičiasi pernelyg greitu tempu, aš jų sugaudyti nespėju ir galiausiai lieku prie suskilusios geldos. Dėl tos priežasties vėl rizikuoju likti nepopuliaria ir nesuprasta, ypatingai nepilnamečių tarpe, bet viena geriausių muzikos terapijų yra klasikinė muzika. Kad ir kaip tai primityviai skamba, po tokios terapijos net gyvenimas gražesnis pasidaro. Jau ne vieną dieną esu tarsi užhipnotizuota Bethoveno sonatų. Ir štai pasiteisina mūsų senosios ir, daugelio nuomone, supuvusiosios, švietimo sistemos taktika, per prievartą mokyklinukams brukti muzikos pamoką versti klausytis ir atpažinti įvairiausio tipo muziką: ankščiau ar vėliau, vienam ar kitam mokiniui ji gali padaryti teigiamą poveikį. 

Galop noriu padėkoti šauniosioms mergaitėms Miglei ir Gretai ir jų nelietuviško dizaino tinklapio Vilniusgotfashion skilčiai Because Vilnius Got Fashion už tai, kad parodė man, jog jei gyvensiu tokį gyvenimą, kokį gyvenau pastaruosius penkis mėnesius, mano akyčių visai nebus galima įžiūrėti dėl pernelyg užtinusio ir išpampusio veidelio bei kūnelio.