29.2.12
ASMENIŠKUMAI: MANIJOS
28.2.12
ASMENIŠKUMAI: SBA
Kadangi esu įpratusi rytais budintis prie kompiuterio beskaitinėdama naujausias pasaulio naujienas ar aktualijas ir betikrinandama elektroninius paštus, šį rytą mane pažadino puiki žinia: Nereta (http://neretos.wordpress.com) Stylish blogger awards žaidime nominavo mane ir mano rašymo stilių! Po keletos minučių euforija praėjo, mat suvokiau, kad turėsiu žaisti pagal žaidimo taisykles: paviešinti septynis nenuginčijamus (ir gal kompromituojančius) faktus apie save.
1. Esu šiek tiek perfekcionistė, su muilu plaunu rašalinius parkerius, spalvoti tušinukai ir apatiniai rūbai dažniausiai būna sudėlioti pagal spalvas ir atspalvius, o senus žurnalus rūšiuoju pagal išleidimo metus ir mėnesį. Neretai atsikeliu vidury nakties, nes užsinoriu sutvarkyti vieną ar kitą stalčių. Galiausiai lieku visiškai nemiegojusi, mat po pirmojo seka antras, ir taip be galo, kol sutvarkau kiekvieną kambario centimetrą.
2. Būdama jaunesnė į sąsiuvinį perrašinėjau Hario Poterio knygas ir šiaip labai daug skaičiau: pradinėse klasėse per dieną perskaitydavau visą knygą (ach, tas sportininko interesas..) Pastaraisiais metais retai kada savo noru rašau ranka: apsiriboju peržiūrėtų filmų perskaitytų knygų ir nusipirktų daiktų sąrašėliais ( o jie irgi gigantiški)
3. Vis dar nepripažįstu jokių gyvūnų, kurie yra moteriškos lyties. (Nors pati auginu katę. Kita vertus, anokia ten katė, greičiau jau supersajanas, nes šokinėja ir laipioja durų staktom kaip Mauglis) Man mielesni "šuniukai, kačiukai ir papūgėniukai". Kiekvieną kartą gavusi gyvūną jį laikau vyriškos lyties. Dėl to kaime vienuoliką metų gyvenusi kalytė visiems tapo "Džeriu".. aš taip giliai tikėjau, kad ten berniukas, kad visi tiesiog įprato tokiu laikyti.. Manęs labai nemyli žuvytės (pamirštu jas pamaitinti) ir gyvendamos pas mane mirė keturios papūgėlės (dvi nuo senatvės, o kitos dvi tikriausiai nuo širdies smūgio, kurį įvarė mano išprotėjus katė). Mane mėgsta šunys, tačiau aš šunų.. Hmm, nelabai. Man priimtinesni katinukai.
4.Geriu be proto daug vandens ir žalios arbatos. Arbatą geriu tik visiškai verdančią (tokią, nuo kurios kiti žmonės nusipliko liežuvį o begeriant visą veidą išmuša raudonis). Tai yra labai blogas įprotis, mat gadinu savo skrandį. Vis dėlto, visą kaltę verčiu paveldimumui: mano prosenelis gerdavo lygiai taip pat, kaip kad aš dabar. Aplinkiniai gąsdina, kad toks skysčių kiekis nesveika kepenims. Šiuo klausimu tik gūžteliu pečiais: o kas šiais laikais sveika.
5. Absoliučiai nevartoju jokio alkoholio ir tabako gaminių. Dažnai dėl to turiu didelių nemalonumų, mat daugumai žmonių nelabai priimtina nevartojantys, tad tarp vartojančių (kurių yra absoliuti dauguma) jaučiuosi kaip juoda avis baltų avių bandoj. Sumažėja bendrų temų ir interesų (tikriausiai dėl tos priežasties tiek mažai draugų turiu :D) Natūralu, kad retai kada būnu itin linksma ar atsipalaidavusi. Iš kitos pusės, jei jau tokia būnu, tai bent jau žinau, kad tokia jaučiuosi, o ne kad mane tokią padarė kažkokios psichiką veikiančios ar alkoholinės medžiagos.
6. Mano gyvenimas suplanuotas minučių ir sekundžių tiklsumu. Mažai kur vėluoju (nebent žinau, kad pavėlavusi vis vien atvyksiu pirma ir dar valandą lauksiu kito vėluojančio). Jei pramiegu (o taip būna retai) arba atsikeliu bent keliom minutėm vėliau nei planavau (irgi retas atvejis), geriau jau neisiu į mokyklą, nei bėgsiu, skubėsiu arba važiuosiu neplauta galva. Ne dėl to, kad įvaizdis man labai svarbu: kaip tik, mokykloj dažnai atrodau nuvargus, užsimiegojus ar dar kokia. Bet taip atrodau dėl to, kad taip jaučiuosi ir dėl to, kad pati noriu taip atrodyti, o ne dėl to, kad kažko nespėju. Skubėjimas mano gyvenime irgi planuotinas dalykas. Negaliu skubėti, jei to nenumačiau iš anksto. Blogai jaučiuosi, kai neturiu planų (tada apima didelė apatija ir depresija) arba reikia veikti ekspromtu (jaučiuosi neužtikrintai).
7. Būdama jaunesnė paniškai bijojau berniukų (jau geriau mane būtų uždarę į kambarį pilną vilkų, nei su klasioku). Trečioje klasėje per klasės diskoteką klasiokas pakvietė šokti. Aš taip išsigandau, kad pabėgau į mergaičių tualetą ir ten lindėjau gerą pusvalandį. Po to dar ilgai rankos drebėjo. Iki šiol pradedu bijot berniukų, jei jie pradeda rodyti kažkokius interesus. Kitaip tariant, galiu su jais bendrauti tol, kol jie manęs nekabina. O kai pradeda, tuomet "viso gero, draugyste". Įtariu, kad ateityje gali tekti stoti į vienuolyną..
Negana to, dar turiu nominuoti kitus asmenis. Pastaruoju metu labai padaugėjo įdomiai rašančių lietuvaičių (arba tiesiog aš pati į juos pradėjau kreipti dėmesį). Tad be proto sunku kažką išskirti.
Aušra už itin šmaikščiius pamąstymus apie madą. "Just because you ate some glass doesn't mean you are window" (vien blogo pavadinimas vertas milijono!)
Ieva už labai taiklius pastebėjimus ir savitą požiūrį į gyvenimą.
Sandra už protingas mintis (kai kurie straipsniai net ir dabar neduoda ramybės)
Margarita už neišblėstančią energiją atrodyti stilingai ir meilę madai
Gabrielė už užsienietišką lietuvaitės gyvenimą Anglijoje ir ilgas ilgas modelio kojas
Be paminėtųjų tinklaraščių yra begalės kitų, kuriuos be proto mėgstu ir nepraleidžiu nė vieno įrašo. Tiesiog taisyklės yra taisyklės. Kitą kartą ketinu pristatyti daugiau skaitomiausių tinklapių. O apdovanojimai nėra būtini, norint pasipasakoti apie savo gyvenimo ypatybes. Papasakokit apie savo ypatybes ir mylimiausius "blogus" :)
1. Esu šiek tiek perfekcionistė, su muilu plaunu rašalinius parkerius, spalvoti tušinukai ir apatiniai rūbai dažniausiai būna sudėlioti pagal spalvas ir atspalvius, o senus žurnalus rūšiuoju pagal išleidimo metus ir mėnesį. Neretai atsikeliu vidury nakties, nes užsinoriu sutvarkyti vieną ar kitą stalčių. Galiausiai lieku visiškai nemiegojusi, mat po pirmojo seka antras, ir taip be galo, kol sutvarkau kiekvieną kambario centimetrą.
2. Būdama jaunesnė į sąsiuvinį perrašinėjau Hario Poterio knygas ir šiaip labai daug skaičiau: pradinėse klasėse per dieną perskaitydavau visą knygą (ach, tas sportininko interesas..) Pastaraisiais metais retai kada savo noru rašau ranka: apsiriboju peržiūrėtų filmų perskaitytų knygų ir nusipirktų daiktų sąrašėliais ( o jie irgi gigantiški)
3. Vis dar nepripažįstu jokių gyvūnų, kurie yra moteriškos lyties. (Nors pati auginu katę. Kita vertus, anokia ten katė, greičiau jau supersajanas, nes šokinėja ir laipioja durų staktom kaip Mauglis) Man mielesni "šuniukai, kačiukai ir papūgėniukai". Kiekvieną kartą gavusi gyvūną jį laikau vyriškos lyties. Dėl to kaime vienuoliką metų gyvenusi kalytė visiems tapo "Džeriu".. aš taip giliai tikėjau, kad ten berniukas, kad visi tiesiog įprato tokiu laikyti.. Manęs labai nemyli žuvytės (pamirštu jas pamaitinti) ir gyvendamos pas mane mirė keturios papūgėlės (dvi nuo senatvės, o kitos dvi tikriausiai nuo širdies smūgio, kurį įvarė mano išprotėjus katė). Mane mėgsta šunys, tačiau aš šunų.. Hmm, nelabai. Man priimtinesni katinukai.
4.Geriu be proto daug vandens ir žalios arbatos. Arbatą geriu tik visiškai verdančią (tokią, nuo kurios kiti žmonės nusipliko liežuvį o begeriant visą veidą išmuša raudonis). Tai yra labai blogas įprotis, mat gadinu savo skrandį. Vis dėlto, visą kaltę verčiu paveldimumui: mano prosenelis gerdavo lygiai taip pat, kaip kad aš dabar. Aplinkiniai gąsdina, kad toks skysčių kiekis nesveika kepenims. Šiuo klausimu tik gūžteliu pečiais: o kas šiais laikais sveika.
5. Absoliučiai nevartoju jokio alkoholio ir tabako gaminių. Dažnai dėl to turiu didelių nemalonumų, mat daugumai žmonių nelabai priimtina nevartojantys, tad tarp vartojančių (kurių yra absoliuti dauguma) jaučiuosi kaip juoda avis baltų avių bandoj. Sumažėja bendrų temų ir interesų (tikriausiai dėl tos priežasties tiek mažai draugų turiu :D) Natūralu, kad retai kada būnu itin linksma ar atsipalaidavusi. Iš kitos pusės, jei jau tokia būnu, tai bent jau žinau, kad tokia jaučiuosi, o ne kad mane tokią padarė kažkokios psichiką veikiančios ar alkoholinės medžiagos.
6. Mano gyvenimas suplanuotas minučių ir sekundžių tiklsumu. Mažai kur vėluoju (nebent žinau, kad pavėlavusi vis vien atvyksiu pirma ir dar valandą lauksiu kito vėluojančio). Jei pramiegu (o taip būna retai) arba atsikeliu bent keliom minutėm vėliau nei planavau (irgi retas atvejis), geriau jau neisiu į mokyklą, nei bėgsiu, skubėsiu arba važiuosiu neplauta galva. Ne dėl to, kad įvaizdis man labai svarbu: kaip tik, mokykloj dažnai atrodau nuvargus, užsimiegojus ar dar kokia. Bet taip atrodau dėl to, kad taip jaučiuosi ir dėl to, kad pati noriu taip atrodyti, o ne dėl to, kad kažko nespėju. Skubėjimas mano gyvenime irgi planuotinas dalykas. Negaliu skubėti, jei to nenumačiau iš anksto. Blogai jaučiuosi, kai neturiu planų (tada apima didelė apatija ir depresija) arba reikia veikti ekspromtu (jaučiuosi neužtikrintai).
7. Būdama jaunesnė paniškai bijojau berniukų (jau geriau mane būtų uždarę į kambarį pilną vilkų, nei su klasioku). Trečioje klasėje per klasės diskoteką klasiokas pakvietė šokti. Aš taip išsigandau, kad pabėgau į mergaičių tualetą ir ten lindėjau gerą pusvalandį. Po to dar ilgai rankos drebėjo. Iki šiol pradedu bijot berniukų, jei jie pradeda rodyti kažkokius interesus. Kitaip tariant, galiu su jais bendrauti tol, kol jie manęs nekabina. O kai pradeda, tuomet "viso gero, draugyste". Įtariu, kad ateityje gali tekti stoti į vienuolyną..
Negana to, dar turiu nominuoti kitus asmenis. Pastaruoju metu labai padaugėjo įdomiai rašančių lietuvaičių (arba tiesiog aš pati į juos pradėjau kreipti dėmesį). Tad be proto sunku kažką išskirti.
Aušra už itin šmaikščiius pamąstymus apie madą. "Just because you ate some glass doesn't mean you are window" (vien blogo pavadinimas vertas milijono!)
Ieva už labai taiklius pastebėjimus ir savitą požiūrį į gyvenimą.
Sandra už protingas mintis (kai kurie straipsniai net ir dabar neduoda ramybės)
Margarita už neišblėstančią energiją atrodyti stilingai ir meilę madai
Gabrielė už užsienietišką lietuvaitės gyvenimą Anglijoje ir ilgas ilgas modelio kojas
26.2.12
ASMENIŠKUMAI: ŠIMTADIENIS
Neišvengiamai atėjo ta akimirka, kai vis dėlto nusprendžiau papasakoti apie savo šimtadienį. Šių metų Mykolo Biržiškos gimnazijos šimtadienio tema "Cirkas". Iš pat pradžių nustebino tai, kad trečiokai nė nemėgino slėpti nuo mūsų temos (kai mes, savo ruožtu, praėjusiais metais, šimtadienio temą slėpėm iki pat paskutinės savaitės, kad dvyliktokams būtų staigmena). Dar labiau sunerimau, kai suvokiau, kad per paskutinę stiprią šventę mokykloje jau nebenoriu būti nei dramblys, nei orangutangas, nei beždžionė. Per tiek metų buvo pakankamai progų, kai turėjom šliaužiot mokyklos grindimis, krypuot žąsele ar dainuoti mokyklos himną. Iš tiesų klounas būtų buvusi pati lengviausia išeitis: išsipaišyti veidą, apsirengti bet kokius spalvotus rūbus, užsiklijuoti raudoną nosį ir garbanotų plaukų peruką.O šimtadienis atrodė taip toli, kad pernelyg daug negalvojau apie aprangą. Galiausiai ta diena vis vien išaušo. O aš, vietoj to, kad visą savaitę būčiau skyrus aprangos paieškoms, keturias valandas per dieną plušėdavau sporto salėj (stebuklų vis dėlto būna šiam pasauly: pamėgau vaikščiot bėgimo takeliu). Tik pabudus anksti ryte suvokiau, kad neturiu kuo apsirengti. Tačiau jau senokai pastebėjau, kad stresinėse situacijose mūsų sąmonė ir pasąmonė veikia stulbinamu greičiu. Vos kelios minutės prieš išvažiavimą atėjo išganinga mintis pasidabinti brolio išeiginiais marškiniais ir nusipukšti plaukus spalvotu plaukų laku (jo galite rasti kone kiekvienoje balionų parduotuvėje).
Džiaugiuosi stipriu trečiokų darbu. Visa rytinė dalis buvo šauniai suorganizuota, nors teko ir bėgti, ir stryksėti, ir valyti sporto salės grindis užpakaliu, buvo smagu. Vakarinė dalis taip pat paliko gerą įspūdį. Vakarinėje dalyje visi dvyliktokai išsičiusto, išsipusto, tad tikrai labai gera žiūrėti į taip per keturis metus pasikeitusius veidus. Atrodo, atėjom būdami visiškais vaikais, o išeisim jau būdami jei ne suaugę, tai bent jau apibrendę. Nuotraukų iš vakarinės dalies neturiu. Tiesiog niekam neatėjo į galvą nusifotografuoti, o kai tai suvokėm, jau buvo per vėlu. Į after party paskutinę sekundę nusprendžiau neiti, nes tam visiškai neturėjau nuotaikos. Tikriausiai dabar dėl tokio savo sprendimo turėčiau graužtis, tačiau nėra prasmės savęs prievartauti ten, kur turi galimybę rinkitis. Užuot šokus iki ryto nusprendžiau ramiai pavakaroti su pussesere,o iš ryto nuvažiuoti į kaimą ir aplankyti beveik pusę metų nematytą močiutę. Bet kokiu atveju, manau turėjau pati šauniausią šimtadienį, kokį tik buvo įsivaizduoti.
Papasakokit apie savo šimtadienius.
Kokia tema buvo? Kaip jautėtės? Ar verkėt, suvokę, kad mokytis mokykloje teliko menkos 100 dienų? :)
Papasakokit apie savo šimtadienius.
Kokia tema buvo? Kaip jautėtės? Ar verkėt, suvokę, kad mokytis mokykloje teliko menkos 100 dienų? :)
25.2.12
Nepilnaprotystės sindromas
2.2.12
ASMENIŠKUMAI
Gyvenimas ir toliau man krečia pokštus. Šiaip nemėgstu išsišokt, išsiskirti ar kitaip "ardyti tobulos pasaulio harmonijos", tačiau kartas nuo karto mano smegenyne susikaupia neaiškūs kamuoliniai debesys, ir padarau kažką visiškai nebūdingo sau. Vienas keisčiausių ir naujausių mano sprendimų yra ji. Kai ją pamačiau, žiūrėjau nejudindama akių gal penkias minutes: niekaip negalėjau suprasti, patinka man ji, ar ne. Antruoju atveju tai tiesiog didžiausias pasityčiojimas iš rankinių giminės. Aš koncervatyvus žmogus, sunkiai priimu naujoves. Mokyklinės kuprinės atsisakiau prieš gerus keturis metus ir prisiekiau sau, kad gyvenime nepirksiu, o juo labiau nenešiosiu, jokios "moteriškos kuprinytės".
Mano žodžiai atsisuko prieš mane pačią. Karma
O ką jūs galvojate apie moteriškas kuprines?
Mano žodžiai atsisuko prieš mane pačią. Karma
O ką jūs galvojate apie moteriškas kuprines?
Subscribe to:
Posts (Atom)