RENGINIAI: MADOS INFEKCIJA ARBA TREČIAS KARTAS NEMELUOJA

Kovo pabaigos laukia kone visas Lietuvos fashionistų pulkas ir žiniasklaidos dėmesį bei rampos šviesas mėgstančios personos. Jau dvyliktus metus iš eilės (arba penkioliktą kartą), kovo pabaigoje, kūrybingų ir talentingų dizainerių grupuotė savo darbais visai liaudžiai išdrožia apie tai, kad „komercija užkniso negyvai“ ir kad „Lietuva turi kuo pasididžiuoti“ arba „mada Lietuvoje dar nemirusi“.  Taip taip, Mados Infekcija – ne koks trumpalaikis mados projektėlis, o visas grandiozinis meno, madų ir stiliaus fontanas, paprastai purškiantis ilgiau, nei vieną dieną. Šį pavasarį Mados infekcijos fontano purslai savo kūrybine energija laistys visus mados narkomanus dvi dienas iš eilės.

Tiesa, ligšiolei pavasarinė Mados Infekcijos dalis asocijavosi su sąlyginiu atgimimu, išsivadavimu iš amžinojo sąstingio ir vis dažniau lepinančiais saulės bei šilumos proveržiais. Šiais metais amžinasis įšalas mylimosios tėvynės laukų neapleido nė vienai akimirkai, tad pavasarinėmis „lakierkomis“ ir lengvais drabužėliais džiaugtis tenka tik namuose, prie veidrodžio ir stipriai šildančio radiatoriaus. Visą duoklę atidavus šiltiems žieminiams megztiniams, jau pabosti ir prasmisrsti spėjusiems pūkų paltams ir kitai žieminei garderobo atributikai. Nuolatiniai sniego kalnai už lango neigiamai veikia ne tik pavasarinį garderobą ir lengvų drabužių pasiilgusią širdį. Man jis pasireiškia Nekenčiu Žiemos sindromu, kurio simptomai sutampa su garsiojo PMS simptomais: nuolatiniu irzlumu, burbėjimu, neaiškiais pykčio protrūkiais, mieguistumu ir, mano atveju, neįmanomu arogancijos kiekiu (supykusi tampu sarkazmo ir arogancijos deive). Tad jei šių metų pavasario Mados Infekcijos atsiliepimai nebus patys šilčiausi, supraskite, veiksniai, veikiantys kiekvieną apžvalgą, visuomet buvo ir bus subjektyvūs, veikiami įvairiausių faktorių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su renginiu. 

Pasiruošimai

Kad ir kaip gaila, pradėti teks ne nuo pačių maloniausių dalykų. Mano pasiruošimai renginiui prasidėjo dar penktadienio paryčiais. Naktį nutarusi praleisti aliejaus kaukėse, ryte savo auksines garbanas turėjau plauti tris kartus, mat aliejaus pašalinti nepavyko nei po pirmo,nei po antro, nei po trečio plovimo. Galiausiai po trečiojo pasidaviau -  iš kaimynės pasiskolonusi plaukų tiesintuvą aliejaus perteklių iš plaukų išprašiau per prievartą. Laiko, galvoti, kuo pasidabinusi keliausiu stebėti viso svieto fashionistų, neturėjau, mat iki renginio laukė ilga ilga diena – paskaitos universitete, pilna darbo diena butike ir kiti smulkūs, tačiau svarbūs darbeliai. Ir nors darbo etika aprangos neriboja, pasidabinusi savo militaristinėmis kelnėmis jausčiausi tikra maištininke. Tad griebiau kone pirmą pasitaikiusią suknelę, kurios keistumas ir nekotryniškumas kelia šypseną man pačiai ir aplinkiniams (sakė, atrodau kaip zebras) ir pasidariusi laisvamanės/laisvo elgesio merginos vakarinį makiažą iškeliavau į darbus (gerai, kad viešojo transporto maršrutas, kuriuo kursuoti tenka kiekvieną rytą, sutampa su į Stotį važiuojančių asmenų marštrutu, atrodžiau „laiku“ ir „vietoje“).

„Pažadukų žemėje“.

Informaciniame skelbime spaudai MI atstovai maloniai įspėjo į renginį nevėluoti,mat renginio organizatoriai žiūrovams esą parengę staigmeną. Sarkastiškai išjuokiau šį faktą, tačiau prie Šiuolaikinio Meno Centro durų atskriejau likus penkioms minutėms iki planuotos renginio pradžios. O veltui. Renginys vėlavo galbūt pusvalandžiu mažiau, nei įprastai, tačiau prasidėjo kone valandą vėliau, nei numatyta. Suprantu, vėluoti madinga. Suprantu, menininkai – nenuspėjami ir nesupaisomi, o meno mūza laikrodžio nepažįsta, tačiau viskam yra ribos – papildomai informavus apie punktualumo svarbą, patiems vėluoti tiesiog nepaprastai žemas lygis.
Tarp kitko, staigmenos likau nepastebėjusi ir tik po renginio, pabendravusi su kitomis merginomis, sužinojau, kad žadėtoji staigmena buvo paprastų žmonių praėjimas podiumu.. Hm. Šiam faktui pakomentuoti ar įvertinti man pritrūko ne tik fantazijos, bet ir bendro suvokimo, kas yra ir kas nėra staigmena.

Podiumo interpretacijos – laisvė fantazijai 
Šių metų podiumo idėją įkvėpė garsioji Tokijo Shibuya perėja. Iš pradžių šis faktas neskambėjo itin patraukliai ar pernelyg atstumiančiai – podiumas ir tiek. Tačiau renginio metu supratau, kad idėja tiesiog geniali, paliekanti daug laisvės kiekvienam dizaineriui, kombinuoti ir individualizuoti savo pasirodymus pagal save, nesikuklinant įtilpti į kokius nors rėmus ar standartus. Ir net retkarčiais akivaizdžiai suglumę, savo maršrutą pamiršę modeliai atrodė žavingai bei natūraliai. 

Akreditacijos – tik darbiniams arkliams 
Dėl akreditacijos gavimo šiais metais buvau kaip niekad susikrimtusi, informaciniame laiške buvo pabrėžiama tai, kad anketą dėl jos gavimo pildytų tik tie asmenys, kurie renginio metu ketina rimtai dirbti. Perskaičiusi purškiau stipriau, nei pikta gyvatė. Viena vertus, labai vertinu Lietuvos renginių organizatorių ir komunikacijos specialistų pažangą ir pastangas žengti koja kojon su pasaulio rinka. Dabar tinklaraštininkai šiame renginyje laikomi lygiais su žurnalistais, reporteriais, fotografais ir kitais darbininkais. Nuoširdžiai tuo džiaugiuosi. Tačiau faktas, kad tinklaraštininkas turi dirbti, skamba nelogiškai ir stipriai pykstasi su pagrindine tinklaraštininko koncepcija. Tinklaraštininko darbo krūvis priklauso nuo jo paties noro, galimybių, įgalumo ir sąžinės. Taip pat negaliu nepaminėti fakto, kad šį kartą akreditacijas gavo ypatingai didelis skaičius tinklaraštininkų!

Užtat gavusi akreditaciją stipriai nustebau – iki šiol spaudos atstovams kirtas stovimas kampas buvo stipriai pakoreguotas ir kiekvienas žmogus gavo individualią vietą savo sėdynei eksploatuoti. Aš gavau garbingą E vietą pirmojoje eilėje (tiesa, eilių numeracija iš esmės nėra tokia svarbi, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio, tačiau gera žinoti, kad net mergaitės su aukštakulniais galės mėgautis ne kojų skausmu, o renginiu).

Renginio perliukai – zuikučiai ir būsimi vaikučiai

Ir nors vakaras praėjo be didelių sensacijų, pamačiau, ko nemačiusi. Vienos kolekcijos metu mintyse pagalvojau apie tai, kad dar niekad neteko gyvai matyti podiumu einančio modelio, krentančio žemyn. Lydekai paliepus, man panorėjus.. Po pusės minutės mano mintys realizavosi ir pamačiau zuikio pagautą mergaitę, supančiotą nepatogių aukštakulnių, šluostančią podiumo dulkes. Daugiau linkiu nė vienai nekristi – aristokratiškai modelių odai melsvos mėlynės puošnumo nesuteikia. Kito perliuko perliuku pavadinti maža, pastarasis – jau visas perlų vėrinys. Evos Baliul kulminacijai parinkta mergina podiumu plaukė it deivė – pakelta galva, užtikrintu žingsniu ir pribloškiamai pasitikinčio žmogaus išraiška. Tačiau jai pasisukus keliasdešimties laipsnių kampu supratau, kad ji – aštuntą/devintą mėnesį besilaukianti būsima mamytė, turinti degtuko lieknumo kojas, kokių aš net badmiriaudama neturėsiu. Kadangi mados pasaulio etikos vadovėlio skaityti neteko, nežinau, ar besilaukiantys asmenys kolekcijų pristatymuose yra normalu. Spręsti tikriausiai teks kiekvienam asmeniškai. Nors aš pati tokių dalykų matyti nenorėčiau. Ne dėl estetinių sumetimų, o dėl būsimo vaikučio saugumo saugumo. 

Reziume nr. Nr. 
Prikibti visuomet rasim dėl ko, juk mes lietuviai. Kabinėjimasis ir nepasitenkinimas tikriausiai užkoduotas mūsų genuose. Tačiau aš visą kaltę verčiu dėdei šalčiui, užšaldžiusiam mano racionalųjį smegenų pusrutulį ir neleidusiam visos puotos stebėti gaiviomis akimis. Net sugadintas rankinės užtrauktukas privertė į daiktą pasižiūrėti kitu kampu ir ieškoti išradingos išeities, privertusios juoktis gerą dešimtį minučių. Faktas, kad namo grįžau išsišiepusi it ką tik pakilusi saulutė(to pati nė nepajutau, tačiau pamačiusi tėvų kreivą žvilgsnį supratau, kad ne dažnai būnu tokia linksma), leidžia daryti prielaidą, kad pirmoji Mados Infekcijos diena buvo puiki – kone visos kolekcijos džiugino akį, sielą gydė puikiai parinkta muzika, o visišką pilnatvę pasiekti padėjo maloni atmosfera ir šaunūs žmonės aplink. Be abejonės, pirmosios dienos sėkmė renginio vertinimo kartelę gerokai pakėlė, tad iš antrosios dienos tikiuosi daug.