Mėgstu rengti konkursus, kurių pagalba galiu geriau pažinti savo skaitytojas, išgirsti ir perskaityti jų likimo istorijas ir tiesiog pamatyti skirtingų gyvenimo filosofijų.
Pastebėjau, jog nemaža dalis skaitytojų - abiturientės, gyvenančios didelėje nežinioje. Iš dalies pavydžiu tos nežinios, kuri ne tik gąsdina, bet ir stimuliuoja smalsumą. Kita vertus, džiaugiuosi,kad man pačiai šis laikotarpis jau praeityje. Bet ne dėl to, kad jis būtų buvęs nemalonus, o dėl to, kad pastaruosius mėnesius gyvenu tokį gyvenimą, apie kokį prieš metus nebūčiau nė pagalvojusi.
Kiekvieną dieną keliuosi su dideliu galvos skausmu "kaip suspėti ir padaryti tai, ką esu suplanavusi" nepažeidžiant 24 valandų paros limito, kurio pastaruoju metu man nepakanka visiems reikalingiems darbams atlikti. Ir nepaisant fakto, kad skundų apie tai, kokia esu pavargusi ar neturiu laiko, esu be galo laiminga darydama tai, ką darau.
Myliu savo mokslus, myliu savo miestą, myliu savo veiklas (jus, mielosios, irgi), dievinu savo darbą, kuriame prabūnu ne tik darbo valandas su viršvalandžiais, bet ir bemieges naktis ar šventines dienas. Tikriausiai nėra nieko geriau, nei dirbti darbą, kurį myli ir dirbi iš idėjos, o ne pinigų poreikio ar esminio jų egzistavimo.
Raudona nosis tau tinka! :))
ReplyDeleteMan atrodo, kad nuovargis ir naivus noras, kad paroje atsirastų papildomos kelios valandos yra gyvenimo varikliukas. Žinoma, jei tas nuovargis yra malonus. Nepaisant to, kad padedi galvą ant pagalvės su mintimis "o dievai, rytoj laukia 100 darbų", greitai užmiegi ir vos suskambus žadintuvui pirma į galvą šovusi mintis būna "reikia suspėt atlikti 100 darbų". Reikia ir spėji. O tada belieka didžiuotis savimi ir atsiradus progai apdovanoti save papildomomis miego valandomis. Svarbiausia mylėti tai, ką darai, nes tik tuomet atsiranda ir jėgų, ir laiko, ir noro. Dar smagu ir tai, kad besisukdama kaip bitutė (nesvarbu, kad kartais padejuoji apie kankinantį nuovargį) savo pozityvu ir energingumu užkreti aplinkinius. Manau, esi be galo laimingas žmogus, nes, panašu, jog daugiau ar mažiau myli savo gyvenimą nuo A iki Ž :}
Monika, esi absoliučiai teisi visomis požiūrio kryptymis! Ir taip gera tuo džiaugsmu dalintis su žmonėmis! Labai linkiu kiekvienam patirti vidinę savirealizaciją ir kone pilną pilnatvės jausmą, nes tai yra nuostabu :)
ReplyDeleteLabas Kotryna. Kaip tu pailsedavai būdama abiturientė? Atrodo ir skyriu laiko miegui ir maitinuosi sveikai, bet visad jaučuosi pavargus, per pamokas ne karta ir ne du esu užmigus tikrąja to žodžio prasmė. Be to kaip tau sekesi susitvarkyti su egzaminų baimė? Lauksiu labai tavo atsakymo. :)
ReplyDeleteMačiau, mačiau, mačiau, mačiau Tave per tv! :D
ReplyDeleteSveika, Kamile :) Žinai, aš net ir dabar nežinau, ką reiškia "pailsėti", tad ir abitūros laikais poilsis nebuvo dažnas gyvenimo palydovas. Tokį nuolatinį nuovargį, kokį apibūdinai, jaučiau kone visus šiuos mokslo metus (tik mano atveju dar prisidėdavo košmarai apie 4,75 įvertinimus iš rašto darbus, kas mano universitete laikoma 0 arba direktorės vyrus, neleidžiančius man išmesti vienų ar kitų senų dokumentų), atsikeldavau ne tik nepailsėjus, bet ir pavargus daugiau, nei nuvargstu dienomis :(
ReplyDeleteTačiau kai pradedi į visa, kas vyksta aplink, reaguoti ramiau ir susitaikai su galimomis sėkmėmis/nesėkmėmis, atsipalaiduoja tavo smegenys ir tampi ne tik ramesnė, bet ir pradedi geriau pailsėti poilsio metu. Tai labai galioja ir mokslams. Atsipalaidavimas nereiškia numojimo į mokslus. Ne. Tačiau iš patirties galiu pasakyti,kad it stygos patempti nervai gerų įvertinimų neatneša. Aš mėgstu nervintis, ypatingai jei kažką iš mokslų moku itin gerai, tad anervinuosi "gink dieve, ką nors pamiršiu".. Prieš abitūros egzaminus tiesą sakant nelabai nervinausi. Kodėl? Nes a)buvau įstojusi į UK ir "nesėkmės atveju" kaip sakydavau, galėčiau važiuoti ten b) sakiau, kad blogi egzaminų rezultatai leistų man metus po mokyklos baigimo pailsėti nuo mokslų ir stoti tik kitais metais c) blogai išsilaikiusi egzaminus tiesiog būčiau turėjusi mokėti už mokslą, bet nuo to dangus ant žemės nebūtų nukritęs. Galbūt tai kiek paikas požiūris, tačiau jis man padėjo tiesiog stebėtinai puikiai!
Tiesiog pamėgink įsivaizduoti pačius blogiausius variantus ir pamėgink realiai įvertinti situaciją, kiek iš tiesų ji pakeistų tavo gyvenimą :)
Gertre, negerai. Tikiuosi, kad daug nerodė :D
ReplyDelete