Asmeniškumai: Kas nutiko per paskutinį mėnesį

Šį kartą norėčiau pagvildenti realistinę gyvenimo tematiką apie tai, kokių tikslų vedami renkamės savo kasdienę veiklą ir ko iš tiesų siekiame savo gyvenime. Akivaizdu, jog savarankiškus sprendimus iš esmės pradedame priimti kone baigę aukštąjį ar kitokį mokslą. Kodėl? Nes iki to laiko nuo pat ankstyvos vaikystės mus supo tam tikri gyvenimo rėmai, į kuriuos visuomenė vertė talpinti savo gyvenimą ir asmenybę. Pradedant ankstyvomis darželio dienomis, kurias seka pradinė, vidurinė mokykla ar gimnazija, galiausiai po jos - nedidelis atsakomybės jausmas sprendžiant savo "viso gyvenimo likimą" renkantis studijų kryptį ar amatą. 

Tačiau tikroji realybė iš tiesų prasideda būtent tuomet, kuomet visi šie išvardinti socialiai priimtini ir privalomi niuansai pasibaigia. Kas tuomet? Ko gero, daugeliui - nuolatinis darbas, su stabiliomis pajamomis, galbūt rimtesni santykiai ir ateities planavimas. O ką daryti, jei po studijų vis dar nesinori sėdėti vietoje? Tenka toliau ieškoti savęs, tačiau tiesa, šį kartą paieškos tampa kur kas sudėtingesnės, mat rinktis tenka iš VISKO. Iki to laiko gyvenus kiek sovietiniu ir labai siaurą pasiūlą teikiančiu rėžimu ir gavus progą daryti bet ką, ką širdis geidžia staiga ateina suvokimas, jog pamiršome klausytis savo pačių norų ar, dar blogiau, tokių turėti. Ir tikrai nereikėtų savęs laikyti išsišokėliu, jei vis dar ieškote savęs ar bandote išsiaiškinti tai, ko norite iš gyvenimo. Juk didžiausia problema yra netinkami sėkmingo gyvenimo motyvai - būtent jie trukdo būti tuo, kuo iš tiesų norime būti.

Praėjo lygiai ketveri metai nuo vidurinės mokyklos baigimo. Lygiai tiek pat metų nuoširdaus kasdienio augimo, tobulėjimo ir paieškų savęs pačios, tačiau tuo pačiu įsipareigojimų - dažniausiai darbui, studijoms ir šaliai. Galiausiai tai baigėsi, tačiau panašu, kad paieškos tęsiasi ir po to, galbūt šių mastelis keičiasi, tačiau noras išsiaiškinti, ko norima iš gyvenimo neišblėso. Vienintelis skirtumas - šiuo metu pavyksta neturėti jokių įsipareigojimų jokiam objektui, tačiau tuo pačiu sugebėti išlaikyti visas svarbias ir aktualias veiklas funkcionuojant atitinkamai. 

Kas nutiko per paskutinį mėnesį mano pačios gyvenime? Iš viešnagės į vasaros atostogas virtęs gyvenimas dinamiškame, tačiau tuo pačiu ypatingai ramiame Amsterdame keičia pagreitį - šį kartą čia nusprendžiau pasilikti porai mėnesių ilgiau. Kodėl? Nes nėra jokios svarios priežasties, kodėl turėčiau save riboti žinodama, kad šiuo metu būtent taip noriu matyti ir mokytis iš pasaulio. Yra ką pasakyti net vertinant skirtingus tautinius mentaliteto skirtumus - čia gyvenimas verda kur kas paprasčiau - lengviau sprendžiamos problemos, nesureikšminami niekinės vertės niuansai, o gyventi malonu ir miela. Ar skaitydamos jaučiate emigranto frazes? Galbūt. Tačiau emigruoti neplanuoju ir nesiruošiu - vien dėl to, kad savo namais laikau visą pasaulį ir visas šalis, kuriose yra tekę ir dar tikrai teks pabuvoti. Kodėl turėtume apsiriboti vienu dalyku, kuomet galime turėti juos visus ir iš jų visų pasiimti tai, kas geriausia?

Ir galbūt įrašas kur kas asmeniškesnis, nei skaitytojos yra įpratusios matyti, tačiau tikiu, kad apibūdintoje situacijoje ne viena atpažins dalelę savo pačios gyvenimo ir galbūt sugebės į tai pažvelgti kitomis akimis.  O tuo pačiu naudojuosi proga pademonstruoti savo naujausius ir pačius mylimiausius sportinius batelius - nes tokių niekur neteko matyti ir pastarieji labai tiksliai apibūdina mano pačios asmenybės vingius.