Asmeniškumai arba kodėl kartais negauname to, ko norime

 LAIKRODIS: MICHAEL KORS| PALAIDINĖ: COS | STRIUKĖ: ZARA| BATAI: ZARA| KELNĖS: MORGAN| RANKINĖ: ZARA

Šiandienos įraše norėtųsi pakalbėti apie planus ir apie tai, kas turėtų, o kas visgi neturėtų trukdyti mūsų gyvenimui bei jo metu keliamiems planams - kodėl vieni žmonės sugeba pasiekti bet kokių užsibrėžtų tikslų, o kiti - tarytum trypčioja vienoje vietoje, nieko nepešę nusprendžia tenkintis tuo, ką turi. Ar tokie tapome jau remiantis mūsų auklėjimu bei primintinėmis savybėmis, ar, visgi, pastarąsias išsiugdėme patys. Įraše dalinuosi savo asmenine patirtimi nuomonėmis šiuo klausimu. 

Turiu pripažinti, jog dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių visuomet stipriai skyriausi nuo savo šeimos ar giminės. Vienu ar kitu aspektu vertinant niekaip nepavyko įsipaišyti į pastarosios gyvenimo būdą ar sekti pastarųjų "karjeros". Lygiai dėl tos pačios priežasties augdama niekuomet nebuvau itin socialus vaikas, tad laisvalaikį, kurio vaikystėje, tikiu, turime tikrai nemažai, mieliau leisdavau žaisdama viena, o vėliau, išmokusi skaityti, skaitydama knygas. Vėliau, pabodus knygų skaitymui, pradėjau mokytis rašyti kaire ranka (iš prigimties esu dešiniarankė), perrašinėti didžiausias Hario Poterio kynas. Iki šiol pasakodama šias istorijas negaliu paaiškinti tokių užsibrėžtų, tarytum paikų, tikslų priežasties. Kam reikėjo mokytis rašyti kaire ranka? Kokia buvo prasmė perrašyti Hario Poterio knygą? Jokios. Tačiau būtent tokie maži įpročiai pamažu ugdo vaiko, kaip individo, sąmoningumą ir charakterį siekiant kažko, ko pastarasis tariasi norįs. Vienintelis niuansas, kurio ne tik nesuvokiau, bet ir neįvertinau augdama, jog nė vieno tikslo niekas niekuomet nebandė riboti ar neigti. Būnant vaiku kur kas lengviau turėti asmeninę pasirinkimo galimybę kalbant apie saviugdą.

Tad vienas vertus, galima teigti, jog kantrybė ir ištvermė - savaime išugdomos savybės, kurios lengviausiai vystosi turint tinkamą (subjektyviu aspektu) tikslą. Pastarasis neturi būti visuotinai pripažintas kaip protingu ir teisingu. Pakanka to, kad mums asmeniškai tikslas atrodo vertas darbo, jėgų ir pastangų, reikalingų šiam pasiekti. Kas nutinka mums užaugus? Mūsų tikslus, norus ir svajones pamažu ima griauti aplinkinių nuomonė, bendros visuotinės normos ir standartai, kurie, tiesą sakant, dažniausiai galioja tik tam tikruose socialinuiuose sluoksniuose arba tam tikruose regionuose. Mūsų gimtinė - ne išimtis. Čia ypatingai jaučiamas sovietinis vėjo dvelksmas, itin pažįstamas "ką pagalvos kaimynai ir giminės" požiūriu ir daugeliu kitų būtų. 

Tačiau įsivaizduokite, kokiais būtume, jei nustotume galvoti apie tai, ką pagalvos kiti? Ką veiktume, jei mūsų asmeninis gyvenimas rūpėtų tik mums patiems? Sakysite, yra šeima, vaikai, artimieji? Taip, Tačiau ir tuos pačius (ar bent jau dalį jų) į savo gyvenimą priimti ar atsinešti nusprendėme patys. Paprasčiausiai kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, o kai kurie jų - nepataisomi ir negrąžinami. Visa tai  - nėra retoriški holistiniai filosofavimai. Pasirinkimų galimybė visuomet buvo ir bus mūsų pačių rankose, tačiau kartais atrinkti faktus, kurie trukdo priimti atitinkamus sprendimus mūsų gyvenime kartais sunku dėl subjektyvių ir nesąmoningų priežasčių. 

Vis dar nerandate mėgstamo ir patinkančio darbo? O kiek CV išsiuntėte? Kiek patirties minėtoje darbo stirtyje turite, jog įrodytumėte savo tinkamumą ir atkaklumą būsimam darbdaviui? Norite numesti svorio, nes labiau patiksite sau? O kiek šokoladų ir naktinio vyno išgėrėte? Kiek treniruočių sporto klube praleidote pasiteisindami "šiandien neturiu jėgų ar motyvacijos"? Ar esate pasvėrę koreliaciją tarp lieknumo ir geros savijautos? Ar tikrai nuolatinis alkis leis jaustis geriau ir pamilti save? Vis dar neuždirbate tiek pinigų, kiek esate vertas savo darbe? O ar prašėte atlyginimo ar kvalifikacijos pakėlimo? Ar įrodėte, jog esate to vertas? Vis dar ieškote "tos idealios" antrosios pusės? O ar padarėte viską, kad pats/pati būtumėte "ta idealiąja"? 

Kiekvienas, net menkiausias indėlis į mūsų gyvenimo gerovę ankščiau ar vėliau atsiperka, tačiau niekas nenutinka per vieną naktį. Kartais reikia išlaukti tos tinkamos akimirkos, o kartais iki pastarosios tenka perbristi devynis vandenynus. Tačiau lygiai taip pat naivi tikėtis, jog kažką iš gyvenimo gausime neįdėję atitinkamos dalies pastangų. Kita vertus - skaniausias keksas tas, kurio kantriai ir ilgai laukėme. Tad linkiu kantrybės ir neblėstančių jėgų siekiant to, ko šiuo metu siekiate.