Svorio transformacijos - anoreksikės išpažintis arba smegenų paieškų link

Dažniausiai tokio pobūdžio įrašai būna apie apkūnias ir nelaimingas merginas, staiga susivokusias ir susiimusias save į rankas bei sugebėjusias numesti krūvą kilogramų bei tapti sveikomis, laimingomis o svarbiausia - lieknomis. Jei tokios transformacijos tikitės ir šį kartą - turiu jus nuvilti, įrašas apie atvirkštinį efektą arba apie nesveikai iškrypusį liekno kūno kultą.

Būtent šį įrašą esu skolinga visoms nuostabioms ir daugiau nei penketą metų mano gyvenimą bei tinklaraščio veiklą palaikančioms skaitytojoms, kurios, ko gero, tinklaraštį atrado būtent panašaus įrašo dėka (tiesa, tą kartą pasakojau apie tai, kaip nuostabu mesti svorį ir kaip šaunu būti liekna). Kaip galite nujausti iš toliau besivystančios istorijos - turiu visų atsiprašyti ir pripažinti, jog būtent iš nesveiko noro būti liekna ir socialiai priimtinų matmenų išsiugdžiau visiems puikiai pažįstamą valgymo sutrikimą, kurį gydyti nėra taip lengva, kaip atrodo, o pati liga, patikėkite, kur kas romantiškiau skamba knygose, nei esti realybėje. Taip pat ko gero reikėtų viešai atsiprašyti visų mane tuo gyvenimo periodu pažinojusių žmonių, kurių nemažą dalį vis dėlto praradau būtent dėl ypatingai didelio dėmesio savo kūno išvaizdai arba, liaudiškai tariant, anoreksijos dėka.

Tad pradėkime nuo pradžių - pirmojoje nuotraukoje šypsosi (arba bando šypsotis, nes nuolatinis maisto ribojimas to daryti nelabai leidžia), 51kg sverianti Kotryna (2011m), o antroje - išsiviepus ir gyvenimu besimėgaujanti gerus 63 kg sverianti Kotrynos versija (2016m). Taip pat užbėgant įvykiams už akių turiu pripažinti, jog 51kg nebuvo pats žemiausias pasiektas svoris, mat pastarasis gerus dvejus metus siekė 47kg ribą. Gana ekstremalu, tiesa?

Kiekvieną kartą pamačius dar vieną "transformacijos" istoriją giliai širdyje sukirba pykčio ir užuojautos gaidelė, nemaža dalis merginų to nė nežinodamos eina link didelių ir sunkiai išgydomų (o kartais visą gyvenimą lydinčių) valgymo sutrikimų, trukdančių kasdieniam gyvenimui ir smegenų veiklai. Ypatingai pyktį kelia vieši merginų pasisakymai apie tai, kokie kaloringi ir daug cukraus turintys yra bananai ir kaip stipriai riboti reikėtų jų vartojimą. Mielosios, jų vartojimą riboti reikėtų tik tuo atveju, jei jūsų pagrindinis darbas yra tiesiogiai susijęs su jūsų kūno fizine išvaizda ir esate pasiryžusios aukoti savo sveikatą vardan galimos šlovės ar pinigų. Taip, kalbu apie modelio darbą. Būtent šioms merginoms galioja kiti standartai (nebūtinai teisingi ar sveiki), tačiau jos leisdamosios į modelio karjerą žino, kokios pasekmės laukia ir kokį iškreiptą suvokimą apie kūną galiausiai gali įgyti. Taip pat panašius, o gal kiek kitokius, tačiau ne mažiau griežtus standartus turi kūno rengyba užsiimantys atstovai, kultūristai, bikini varžybų dalyviai etc, tuo atveju maisto medžiagų kiekis yra mažinamas prižiūrint specialistams bei turint omenyje, jog povaržybiniu metu žmonės turės galimybę savo kūnui ir ogranizmui suteikti visą reikalingą kalorijų bei mikronutrientų kiekį, kuriuo buvo spekuliuojama priešvaržybiniu laikotarpiu. Tokie žmonės renkasi šį gyvenimo būdą žinodami, jog neretai jų kūno išvaizda tiesiogiai priklauso nuo galimo uždarbio. Kitaip tariant - tokie žmonės tiesiogiai ar netiesiogiai dirba "savo kūnu".

Tačiau be šios profesijos atstovių - lieka normalūs žmonės, turintys asmeninius gyvenimus, ko gero streso ir nerimo kupinus darbus bei kitus malonumą keliančius užsiėmimus. Neretai į malonumų sąvoką įeina maistas, galbūt saldumynai, o neretai - alkoholiniai gėrimai. Pradėkime nuo paprasčiausios tiesos - kam žmogui reikalingas maistas? Maistas ir maistinės medžiagos žmogui reikalingos tam, kad funkcionuotų visi jo kūno organai, plaktų širdis, cirkuliuotų kraujas, žmogus dienos metu turėtų energijos, o visų svarbiausia - galėtų teisingai ir aktyviai veikti žmogaus smegenys. Ir žinot, kas nutinka pradedant riboti ar atsisakyti vienokių ar kitokių maistinių medžiagų? Tam tikra medžiaginė masė tirpsta ne tik nuo kūno, bet ir nuo mūsų smegenų (šaltinis: psichoterapeutė). Kitais žodžiais tariant - ilgą laiką badaujant pažeidžiamos žmogaus smegenys, o iš to išplaukia eilė kur kas rimtesnių su gyvenimu susijusių problemų.

Grįžkime prie mano istorijos. Norite žinoti tiesą? Nepamenu savo septyniolikto gimtadienio, o apie aštuonioliktą primena tik nuotraukos. Per dvejus buvimo liekna metus praradau kone visus turėtus draugus (išliko tik nedidelis kiekis, kurie iš tiesų suvokė kas tuo metu vyko), praleidau kone visus draugų aštuonioliktus gimtadienius, neturėjau normalios paauglystės, neišmokau tinkamai socializuotis pilnavertį gyvenimą gyvenančių žmonių tarpe, tapau jautri bet kokiai kūno kritikai, maistą iki šiol vis dar pasąmonėje galiu laikyti priešu, numestas svorio kiekis nuo smegeninės masės sutrukdė potencialui išlaikyti valstybinius brandos egzaminus aukščiausiais balais ir gauti raudoną, tais laikais tokį patrauklų, mokyklos atestatą. Kokia viso to kaina? Lieknas ir patrauklus (arba bent jau patraukliai įsivaizduojamas) kūnas, nes juk mūsų visuomenėje 50kg sverianti mergina socialiai priimama kaip gerai atrodanti ar gerą figūrą turinti. O kur dar nuolatinės liaupsės ir komentarai iš bendraamžių merginų, norinčių atrodyti taip, kaip atrodau aš. Žiūrint į tuos metus, turiu pripažinti, jog jų mano smegenys ir atmintis nepripažįsta,  o aš pati tuos gyvenimo metus laikau prarastaisiais metais, kurių niekuomet nebuvo. Kodėl nebuvo? Nes visą laisvalaikį paaukojau savo ligai ir bandymams ją išlaikyti šalia savęs, stumdama bet kokią artimųjų ar draugų pagalbą į šalį.

Būtent didelis kiekis aplodismentų ir susižavėjimo mano neblėstančia "valia" metant ir palaikant sveikatai pavojingą svorį yra pati didžiausia mūsų visuomenės nelaimė ir prarastis. Būtent mūsų aplinkoje esantys žmonės mus stumia link to, kad galbūt visą likusį gyvenimą renkamės pragyventi nelaimingi, nepilnaverčiai, turintys krūvą vidinių kompleksų ir psichologinių traumų. Ir patikėkite, merginos, sutiktos valgymo sutrikimų skyriuje (taip taip, toje pačioje vasaros g.  5, apie kurią sklando tona pasakojimų) iš pažiūros atrodė tos, kurios neturėtų rūpintis savo kūno išvaizda, o galbūt atrodė tiesiog "natūraliai lieknos" arba "save prisižiūrinčios", tačiau realybėje - kaskart pavalgiusios bėgdavo vemti ar save žaloti įvairiais prietaisais. Užbėgant įvykiams už akių - po penkių metų galiu pasidžiaugti, jog viena jų laimingai išsigydė, susituokė ir augina nuostabų katiną, kita tapo viena artimiausių mano draugių, ko gero vienintelė suprantanti "tą gyvenimo pusę", šiuo metu keliaujanti po Aziją besimėgaujanti gyvenimo nešamais išbandymais bei avantiūromis, trečia - sėkmingai siekia karjeros vienoje didžiausių pasaulyje telekomunikacijų korporacijoje.

Ar įmanoma nuo to išgyti? Tikrai taip, tačiau prireiks ne tik pastangų valgant bei suvokiant maisto prasmę mūsų gyvenime, bet ir kovojant su neišprususių asmenų replikomis, komentarais ir iškrypusiu liekno kūno kultu, vis dar puikiai gyvuojančiu mūsų kasdienybėje. 

Prireiks ne mėnesio, ne metų, o galbūt ir poros dešimčių, kol galiausiai tos merginos supras, jog jų vertė nėra tiesiogiai proporcinga svarstyklių skaičiui. Taip pat prireiks begalės bemiegių naktų, galbūt ašarų pakalnių, kol pastarosios supras, kad niekas kitas, tik jos pačios turi nustatyti savo pačios vertę. Ir nė vieno žmogaus nuomonė šiame pasaulyje apie mūsų kūną nėra svarbesnė nei mūsų pačių. Negaliu pažadėti, jog kelias bus lengvas; taip pat negaliu pažadėti, jog pavyks nuošidžiai išmokti mylėti save bei priimti save tokią, kokia esate. Tačiau kasdien stengtis ir skatinti save nepasiduoti iškrypusioms mintims apie iškreiptą kūno kultą padės mėgautis gyvenimu dabar, o ne tada "kai sukūsite".

Ar jaučiuosi gerai kūne, kurį turiu dabar? Ne. Ar vis dar kartas nuo karto nostalgiškai peržvelgiu savo "tų laikų" nuotraukas slapta laikydama 32-34 dydžio drabužius spintoje, su nedideliu troškimu kada nors grįžti tokias kūno formas? Tikrai taip. Tačiau žinote, kas trukdo dar vienai beprotybei metant svorį? Suvokimas, jog lieknas kūnas neatsveria tuščio gyvenimo, kurį tenka gyventi neturint jėgų kasdienėms veikloms. 

Kas pasikeitė nuo to laiko arba kaip man pavyko grįžti į gyvenimą? Turiu pripažinti, jog tai įvyko ne mano pačios noru, aš pati būčiau mielai lindėjusi liekniausios mokyklos mergaitės etiketėje iki gyvenimo galo, tačiau gyvenimas žiaurus ir negailestingas, ir kartais mokytis iš savo klaidų priverčia ne pačiais lengviausiais išbandymais. Tokiu atveju nelieka nieko kito, nei koncentruotis į iš tiesų svarbias problemas nustumiant iškrypusias mintis šalin. Dabar renkuosi nepasitikėti ir į savo asmeninį gyvenimą neįsileisti tų asmenų, kurie fizinį patrauklumą laiko prioritetų viršūnėse arba vertina mane/aplinkinius pagal tai, kaip šie atrodo fiziškai. Ne dėl to, kad fizinė išvaizda nėra svarbi, o dėl to, kad vardan mano pačios gerovės renkuosi gyvenimu dalintis su žmonėmis, kuriems esu įdomi būdama, tuo, kas esu, o ne tuo, kiek sveriu.

Nėra nė dienos, kuomet neprisiminčiau, kokį pragarą savo pačios dėka teko praeiti ir kokia beviltiška bei nieko nežadanti ateitis tuo metu atrodė. Nėra nė dienos, kuomet negaliu patikėti, kiek didelių negandų (kalbu ne tik apie šią ligą) galima išgyventi ir nepaisant visko siekti harmonijos savo gyvenime. Kaskart atsidūrusi naujoje šalyje ar naujame žemyne negaliu patikėti, kad sugebėjau visa tai įveikti, o tuo pačiu suvokiu, kad jei būčiau likusi toje pačioje 47kg stadijoje - nebūčiau pajudėjusi iš vietos ir gyvenime negalėčiau džiaugtis tuo, ką turiu dabar. Ir žinote ką? 47 kg svarstyklėse neverti to, ką galite prarasti jų siekdami ar juos išlaikydami. Gyvenimas kur kas spalvingesnis ir gražesnis, kuomet mylite save ir pasiekiate savo tikslų savo pačių darbu.

Labai tikiuosi, kad iš mano istorijos, kurią papasakoti prireikė daugiau nei keturių metų pasisėmėte naujų minčių savo pačios gyvenimui, o visas jaunas ir savęs ieškančias mergaites skatinu kreiptis ir ieškoti specialistų pagalbos, jei visgi tai padaryti bijote - visuomet galite kreiptis į mane (kotryna.uogintaite@gmail.com), padėsiu ir pasidalinsiu savo patirtimi kaip įmanoma labiau. Dabar sukirskite mėgstamiausio pyrago gabalą, o rytoj atiduokite visą save sporto salėje. Ir ne dėl to, kad reikėtų "išsportuoti" visas savo maisto nuodėmes, o dėl to, kad mylite save bei savo kūną ir linkite jam visa ko geriausio.

Tuo tarpu kviečiu peržvelgti galeriją, kurioje pamatysite tai, kaip atrodau dabar ir kaip atrodžiau ankščiau (akivaizdu, kad praeities nuotraukų nedaug, o blogiausio svorio situacijos neliko įamžintos). 

 Bučkiai,
Uogintaitė