ASMENIŠKUMAI: Ei man(ne)tas pats

ŠĮ ĮRAŠĄ PRAŠAU PERSKAITYTI IR PASIDALINTI SU KUO DAUGIAU ŽMONIŲ, NES KIEKVIENO MŪSŲ PARAMA GALI PADĖTI IŠGELBĖTI JAUNO ŽMOGAUS GYVYBĘ

 Vis dažniau susimąstau, kad išgyvenu patį gražiausią gyvenimo laikotarpį-jaunystę. Tai metas, kai galime veikti spontaniškai,abejoti, klysti, negalvodami apie pasekmes. Ir niekas mūsų neteis, nes mes jauni. Veikti tiek, kad vėliau, gilioje senatvėje, turėtume ką papasakoti savo anūkams. Tos istorijos nebūtinai bus įkvepiančios ar pavyzdinės, tačiau bus kupinos nuostabiausių prisiminimų ir didelės meilės gyvenimui. 

 Tačiau ne visiems jauniems žmonėms ši prigimtinė teisė į gyvybę ir gyvenimą, lengvai pasiekiama. Ne, neketinu kalbėti nei apie badaujančius vaikus Afrikoje, nei apie skurstančiuosius kituose pasaulio regionuose. Tam skirta begalės įvairiausių fondų ir organizacijų. Jei tik turėsiu pakankamai  gyvasties ir energijos, pati kokiems metams išvažiuosiu savanoriauti į trečiąsias pasaulio šalis tam, kad patenkinčiau savo egoistišką troškimą pasaulyje nuveikti kažką gražaus ir gero, prisidėti prie darnesnio gyvenimo kūrimo. Tačiau tai tik ateities planai. Kol kas reikia išgyventi dabartį, kuri yra daug kraupesnė, nei galima įsivaizduoti. Kadaise Stalinas ištarė genealiai žiaurią frazę "Vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o milijonų-statistika". Nieko nuostabaus, juk artimųjų nelaimės visuomet išgyvenamos skaudžiau, nei didžiosios statistikos.

 Šį kartą ketinu kalbėti apie savo artimą draugą, Lietuvos Mokinių Parlamento narį, kuris jau beveik pusę metų guli be ryškesnių gyvybės ženklų. Daugiau nei keturis mėnesius Eimantas Kinderys po smegenyse trūkusios aunerizmos guli komoje. Per tiek laiko jam buvo atlikta ne viena skrandžio ir galvos operacija, iš kaukolės pašalinta dalis kaulo, o vėliau, prasidėjus komplikacijoms, prisidėjo ir plaučių uždegimas,ir plaučių stafilokoko virusas. Gegužės 18 dieną Eimantui sueis 19 metų. Tai amžius, kai gyvenimas nebestovi vietoje, o žmogus daro bene svarbiausius sprendimus savo gyvenime. Deja, dabar Eimantas nebesprendžia nieko. Nebeatstovauja Lietuvos Mokinių interesų, nes negali atstovauti net savųjų.

Ligoninė tapo antraisiais Eimanto namais, tačiau net ir tai nepadeda kiekvieną dieną blogėjančiai Eimanto būklei. Jam reikalinga vis didesnė pagalba, kurios Lietuvos ligoninės jau nebenori padėti.  Dėl to visi turime ištiesti pagalbos ranką, be kurios kiekvienas įkvėpimas Eimantui gali būti paskutinis. 

Ir ne, aš neprašysiu aukoti pinigų. Daugeliui mūsų pinigai šiuo metu ant medžių neauga. Tačiau yra galimybė 2 proc. pajamų mokestį paaukoti būtent šio nuostabaus žmogaus slaugai ir gydymui. Tai padaryti gali kiekvienas dirbantis žmogus, užpildydamas deklaraciją Labdaros ir Paramos fondui "Mūsų fondas". 

Deklaraciją galima pildyti internetu, jei naudojatės elektronine bankininkyste.

O jei jūs, kaip ir aš, vis dar neturite galimybės dirbti, uždirbti ir savo pajamų deklaruoti, yra kita išeitis, kuria aš jau pasinaudojau ir nuoširdžiai skatinu pasinaudoti Jus. Kiekvienas jaunesnio amžiaus žmogus apie šią nelaimę gali papasakoti savo tėvams ir paprašyti, kad jie savo 2 procentus paaukotų būtent šio vaikino gyvybei atstatyti. Taip pat paplatinti šią žinią savo bendraamžiams ir paskatinti juos nelikti abejingais. Eimanto vietoje galėjome ir vis dar galime būti kiekvienas mūsų. Visa tai tebuvo didelio streso ir pernelyg įtempto darbo padarinys. O stresas dažnas mūsų gyvenimo palydovas.Kartais nė patys nepajaučiame, kaip perlenkiame lazdą ir nejučia pradedame kenkti patys sau. Ši istorija taip pat pamoko, jog kiekvieno mūsų gyvenimas labai trumpas ir trapus, dėl to turime daryti viską, kad palaikytume savo sveikatą kuo geresnę. Atvirai pasakius, mane labai stipriai palietė šio žmogaus nelaimė. O labiausiai graužia sąžinėje kirbanti mintis, kad Eimantas savo gyvenimą išnaudotų begales kartų geriau, naudingiau ir linksmiau, nei kad naudoju aš. Ir gal tai tik liūdnas periodas, besitęsiantis jau pusmetį, bet jau gerą pusmetį kaip užsuktas viščiukas kartoju sau, kad su malonumu savo teisę gyventi atiduočiau būtent jam. Nes jis ŽINOJO, KAIP TINKAMAI IŠNAUDOTI VISAS GYVENIMO TEIKIAMAS GALIMYBES. Taip, neabejodama keisčiausi su juo vietomis, nes šis žmogus visuomet tryško džiaugsmu ir meile gyvenimui bei kiekvienam žmogui. Tai buvo vienas tų žmonių, kurie priversdavo nusišypsoti net patį didžiausią bambeklį, prajuokindavo net liūdniausią akimirką ir įkvėpdavo optimizmo bei motyvuodavo dirbti, atsižvelgdamas į kiekvieno žmogaus unikalius sugebėjimus. Ir galiausiai jis nusipelnė gyventi visavertį gyvenimą. 

Visa tai rašau tikrai ne iš skautiškos pareigos, bet dėl to, kad šis žmogus man tikrai rūpi, ir jis reikalingas ne tik man, bet dar mažiausiai 95 Lietuvos Mokinių parlamento nariams, kurie visi kartu per nepilnus dvejus metus tapo tikra šeima.

1. Nueiti į www.deklaravimas.vmi.lt

2. Prisijungti prie sistemos per savo elektroninę bankininkystę

3. Prisijungę vmi puslapyje pasirinkri skiltį paslaugos

4. Tuomet pasirinkti Pildyti portale

5. Susirasti sąraše formą numeris  FR0512 v.2

6. Užpildyti formą pagal pateiktą pavyzdį. Jei paramą norite skirti vieneriems metams, laukelyje E5 pasirinkite 2012 metus

Reikalingi nurodyti rekvizitai:

Paramos gavėjo kodas :  302449064

Pavadinimas: Lpf „Mūsų fondas“.

Buveinės adresas: Architektų g. 81-51, Vilnius.

Kam reikės deklaracijos formos, atsiųsiu el. paštu, parašykite man kotryna.uogintaite@gmail.com Taip pat drąsiai galite kreiptis į mūsų pirmininką Paulių Kazakevičių el. paštu kazakeviciuspaulius@gmail.com

Pridedu deklaracijos formą ir pavyzdį. Asmens kodą ir telefono numerį užtušavau dėl visiems puikiai suprantamos priežasties, žmogaus privatumo.

Jei negalite prisidėti, būkite geri, pasidalinkite šia žinia su visais, kuriuos pažįstate.

RENGINIAI: DESIGNERS SHOPPING NIGHT 2012

Žinot, kai bloga nuotaika ir gyvenimas nelepina, sunku prisiversti išsikebaroti toliau savo kambario ribų. Ką jau kalbėti apie viešas erdves, pilnas pažįstamų ar visiškai nematytų žmonių. Tačiau būtent dėl tos priežasties dažniausiai slogutis ir nepraeina. Dažniausiai tiesiog leidžiame neigiamoms emocijoms naikinti mūsų gyvenimą, užuot susitaikę su savimi ir leidę keletą akimirkų sau nuoširdžiai paliūdėti, o vėliau vėl jaustis gerai. Rašau apie tai ne šiaip sau. Pastaruosius mėnesius iš tiesų suabejojau gyvenimo prasme ir žmogaus, kaip būtybės egzistencija. Vis dėlto, Galiausiai, ankščiau ar vėliau, reikia susikauti su visais demonais, tūnančiais viduje, nes nors problemų ignoravimas yra pats patogiausia ir mažiausiai skausmo kelianti išeitis, jos nauda labai trumpalaikė ir visiškai nenaudinga. Vėliau ignoruojamos problemos kaupiasi, didėja, o galiausiai, žmogui palūžus, kaip pūliuojantis spuogas, išsitaško į visas įmanomas puses keleto kilometrų spinduliu. Bet net ir sprogus visoms emocijoms nevalia pasiduoti negatyvui. Būtent taip  padariau ir aš pati. Spontaniškumu nepasižymiu, dėl to džiaugiuosi bet kokiu bent kiek mažiau apgalvotu poelgiu. Ypatingai vakarykščiu sprendimu apsilankyti "Designer night shopping", į kurį užsiregistravau likus keletui valandų iki renginio pradžios. Tik įžengus į ankštą, kaip triušio urvas, erdvę, pranyko visos blogos mintys, besilankančios mano galvoje jau pusmetį, o pamačius jau pažįstamus veidelius, ir manąjį papuošė plati šypsena. Ir vėl susitikome su Toma , Sandra ir pagaliau susipažinau su Ugne. Atvirai kalbant, vis dar sunku patikėti, kaip jokių tiesioginių sąsajų neturintys žmonės gali taip puikiai bendrauti. Kavinėj užsipliurpėm tarsi pažinotumėm viena kitą metų metus. Kas liečia patį renginį, nelikau nei sužavėta, nei nusivylusi. Džiaugiuosi, jog tai buvo priežastis visoms susibėgti, susimatyti, aptarti naujausius įvykius, vykstančius gyvenime ir tiesiog smagiai pasibūti kartu. O drabužių ir daiktų, parduodamų renginyje, tikriausiai nepirkčiau net ir tuo atveju, jei būčiau milijonierė. Sutinku, kad buvo ne vienas akį patraukęs modelis, tačiau 800 lt už pačios prasčiausios medžiagos švarkelį arba 270 lt už paprasčiausią apyrankę iš stikliukų? Na, kol kas man tai neatrodo pats protingiausias pirkinys. Nors Aisčio Mickevičiaus pristatomi kvepalai net mane privertė svaičioti iš malonumo. Kainos nusprendžiau neklausti, kad nesugadinčiau gražios akimirkos, kuri susigadina kaskart, išgirdus nepalankią ir neprieinamą pinigų sumą, kurios reikalaujama ne laiku ir ne vietoje. Renginyje taip pat buvo galima išbandyti Mary Kay kosmetikos (apie ją plačiau galėsiu papasakoti kitą kartą, jei bus poreikis), tačiau net ir kosmetika manęs nesužavėjo. Ir ne dėl to, kad nemėgčiau šios firmos. Tiesiog visas MK subtilybes žinau ne prasčiau, nei pačios konsultantės, tad klausytis tos pačios informacijos tikrai nebuvo prasmės. Bet kokiu atveju, namo grįžau švytinti, kokios manęs mama nematė jau ilgą laiką. 

Ir dar žinot ką? Jau nebe pirmą kartą pastebiu, jog vienas paprasčiausių skausmo mažinimo būtų yra puoštis. Žinoma, tam turi būti laikas ir vieta: kas vaikšto su balinėm suknelėm kaimo vidury. Tačiau net ir menkiausia smulkmena gali padėti pasijusti bent kiek geriau. Ir visiškai nesvarbu, kad tai yra banalu, tuščia, kvaila ir paviršutiniška. Jei tai padeda bent kelioms akimirkoms vėl pasijusti žmogumi-PIRMYN. Už troškimą jaustis normaliu, niekas neturi teisės trenkti per galvą. Net ir tie, kuriems tai atrodo paika. 

Norėjau papasakoti kažką gražaus ir teigiamo, bet.. pamiršau. Na, kai prisiminsiu, duosiu žinią.

O ką tokią nuostabiai pavasarišką vidurpavasario šeštadienio popietę veikiate Jūs? 

Šįkart bučių ir linkėjimų nesiunčiu, kad neapsikrėstumėt jokiom depresijos apraiškom :D

ASMENIŠKUMAI: FACEBOOK

Paskutinę paskutinių mokyklinių atostogų dieną planavau bent kiek pamiegoti. Deja, mano planai kaip visuomet nuėjo šuniui ant uodegos. Nuo 3.00 ryto sėdžiu nosį įkišusi į kompiuterio ekraną ir stengiuosi nuveikti ką nors įdomaus ir naudingo. Facebooke prieš keletą savaičių radau save pačią. Niekuomet nesitikėjau, kad taip gali nutikti MAN (jau vien ši frazė kelia šypseną). Bet štai, didžiam mano pasididžiavimui ir siaubingam juoko priepuoliui, pristatau save:D Kaip supratau, kiti žmonės gal supyktų ar įsižeistų. O man kyla didžiulė šypsena. Linkėjimai mergaitei, vardu Tėja. :) P.S Žavinga būti neegzistuojančios agentūros modeliu.

Ir paskatinta vienos laabai malonios ir draugiškos mergaitės Ievos nutariau sukurti šio tinklaraščio naujienų puslapį facebooke. Nors man pačiai tai atrodo mažų mažiausia keista, bet jei taip patogiau Jums, kodėl gi ne. Pastebėjau, jog daugelis įvykių daug lengviau surandami ir pasiekiami būtent šio socialinio tinklapio pagalba. Kadangi nesu iki galo išsiaiškinusi visų facebooko teikiamų paslaugų ir gudrybių, nenusimanau, ką galėčiau jame talpinti, tad su nekantrumu laukiu idėjų ir patarimų :) Nuo šiol esu ir čia. Dabar į paieškos laukelį įvedus žodį "FUNK" bus galima rasti ne tik muzikos stilių, bet ir mane. 

Ir galiausiai dar šiek tiek savireklamos. Nežinau, kodėl taip darau, tačiau jei jau reklamuojuosi, tai jau iki galo. Esu nominuota kažkokiems apdovanojimams login2012. Laimėti nei planuoju, nei svajoju, nei iš viso apie tai galvoju, bet visai šaunu pamygti tą violetinę širdutę (tai daryti galima kiekvieną dieną) ir stebėti, kaip kyla balsų skaičius. Bet kokiu atveju, man asmeniškai, pats geriausias šiuose balsavimuose yra galimybė atrasti begalę įdomiu svetainių, kurių iki šiol pastebėti neteko. Vien dėl to verta apsilankyti čia. O jei kas nors turite savo favoritų šiame balsavime, pasidalinkite nuorodomis, tikrai smagu padėti kitiems.

ASMENIŠKUMAI: ĮSKAITOS

Pagaliau žengiau pirmus žingsnelius mokyklos baigimo link. Su džiugesiu galiu atsikvėpti ir pasidžiaugti, jog įskaitos išgyventos. Nors pernelyg nepergyvenau ir jų nesureikšminau, paskutinėmis minutėmis prieš atsakinėjant jaudulys tikrai buvo nemažas. Ir ne dėl to, jog būtų dėl ko jaudintis. Tiesiog esu iš tų nervininkų, kurie purtosi iš įtampos bet kokioje neįprastoje ir lemtingoje gyvenimo situacijoje. O įskaitos jau šiokia tokia proga pasinervinti ir man. Šį kartą apsiėjau tik su dideliu organizmo įsitempimu ir pykinimu paskutinėmis sekundėmis prieš einant.  Pačių įskaitų net nepamenu. Išėjus ir užklausus manęs, kaip sekėsi, supratau, kad jokio gilesnio jausmo nejaučiu: ėjo ir praėjo, net nepajutau.
Tuo tarpu dabar galiu oficialiai džiaugtis atostogomis, kurių iki šiol negalėjau jausti vien iš pareigos mokslams. Ta pačia proga sveikinu save sulaukus Kalėdiško pavasario, kairė spaudžia dešinę ir iškilmingai įteikiu pati sau dovanas.

Iš juokingiausių įvykių šiomis dienomis galiu paminėti, jog kol visi ruošėsi ir rašėsi lietuvių kalbėjimą, aš visą dieną praneršiau internete, beieškodama tinkamos suknelės išleistuvėms. Kažkur, giliai giliai, sąžinės balselis tyliai kuždėjo, jog likimas man atsidėkos prastu įskaitos įvertinimu, bet aš jam garsiai atkirtau, kad kalbėjimo įskaitoje kvailiausias dalykas yra "iškalti" savo kalbą. Man tai atrodo visiškai veidmainiška. Jei jau mokytis mintinai, tai ką nors, turintį išliekamąją vertę, o ne savo pačių kurtą (arba pirktą internetu!!) kalbą. Tad nutariau pamaištauti prieš bandą ir eiti ją tik pasirašiusi ir keletą kartu persiskaičiusi.


O kaip Jums sekasi atostogauti? :)