(Nuotrauka: @uogintaite "Mapo" tiltas, Seoulas, Pietų Korėja)

Pirmadienio pasirinkimuose  šiek tiek lietuviško mentaliteto patirties.  Skaičiuojant ketvirtą mėnesį skirtingose azijos šalyse skaičiuoju ketvirtą patį laimingiausią gyvenimo mėnesį. Ironiška tai, jog viduje vis viena kirba mintis, jog "kažkas netaip". Juk negali viskas būti gerai. O kur sunkumai, išgyvenimai, stresas, intrigos, aukos vaidmuo atliekant tūkstančius darbų vienu metu? Pastariesiems išnykus vduje tarytum kažko trūksta, tarytum vis viena norėtųsi kažkuo pasiskųsti, padejuoti, tačiau nėra nė menkiausios priežasties, kodėl kiekvienos dienos negalėčiau pavadinti nuostabia.

Galiausiai pamažu ateina suvokimas, jog nuo mažų dienų į mūsų pasąmonę tėvai (ar visuomenė) diegia mintis apie tai, jog tik skausmu ir vargais grindžiamas gyvenimas bus prasmingas ir teisingas. Tik dirbant nemėgstamą (arba itin varginantį) darbą, nuolatos skubant, pervargstant, nemiegant, aukojantis dėl tuščių abejotinos reikšmės dalykų galėsime jaustis aukomis.  Žinoma, vaidinant aukas viduje tuo pačiu jaučiamės ir didvyriais prieš save pačius ir visus aplinkinius, kurie mus supa ir dar nepavargo klausytis nuolatinų dejonių dėl gyvenimo sunkumų.  

O kas atsitinka, kai dingsta visi gyvenimo sunkumai, taip ilgai (tikriausiai nuo pat pirmųjų gimimo dienų, nes juk dar mamos pilve jautėm tą varganą varguolio gyvenimą) slėgę mūsų pečius? O gi nieko. Supratus, kad nebeturime nė vienos bėdos gyvenime (pastarosios taip pat reliatyvios ir vertos diskusijų apie tai kas yra ir kas nėra bėda) nebeturime priežasties teisintis kodėl dabar negalime būti laimingais. Ką darome tada? Pasimetame. Pasimetame, kad "kažkas negerai". Juk viskas negali būti gerai. Juk kažkur turi būti "pakastas šuo", galbūt karma, galbūt gėrio ir blogio balansas ar dar kokia pekla.

Juk niekas mūsų nemokė, kad kiekvieną sunkumą galime priimti ramiai, nevaidindami aukų prieš kitus ir dėl to nesijausdami didvyriais prieš save. Ar toks gyvenimas tampa reikšmingesniu? Tikrai ne. Tačiau kažkodėl prieš save jaučiamės kur kas geriau - juk dirbam, pergyvenam, kankinamės. Tad kodėl vis dar negalim būti laimingi?

Iš tiesų laimingi negalim būti ir todėl, kad patys to sau neleidžiam. Dar gi baisiai mėgstam spoksoti į kitų gyvenimus (čia mūsų įpročiui socialinė medija daro meškos paslaugą, kai nosį įkišti galim ne tik į kaimyno virtuvę, bet ir į kur kas toliau esančių personų). Tada telieka graužti nagus, kokie vargšai esam, kaip sunkiai dirbam, bet koks likimas sunkus ir neteisingas, mat nieko iš gyvenimo negaunam.

Nepamirškime tų kitų žmonių, kuriuos matome besišypsančius ir laimingus kiekvieną mielą dieną. Vadiname juos gimusiais po laiminga žvaigžde, kvailiais arba tiesiog paviršutiniškais, nes juk kaip jie gali drįsti būti laimingais ir nesijaudinti dėl savo gyvenimo? Juk aplink tiek daug sunkumų ir skausmo! Akivaizdu, kad su tokiais žmonėmis kažkas negerai.

Ironiška, bet laimės intensyvumas priklauso tik nuo to, kaip sugebame pakreipti pačių savo gyvenimą - ar nesibaigiančių skundų ir skausmo perkreiptu keliu, ar realaus loginio suvokimo apie tai, kas ir kodėl vyksta keliu. Pirmuoju mus dar mums negimus nukreipė mūsų tėvai. Galbūt dėl sunkios Lietuvos praeities ir tų laikų situacijos, galbūt dėl to, kad kiti taip darė ir neturėjom iš ko mokytis gyventi kitaip.

Čia kaip griūvant sovietams kai kurie drąsūs žmonės sugebėjo pasinaudoti griūvančia santvarka ir ant byrančių pamatų pastatyti milijonus nešančius pelnus bei naudą valstybei - jie juk irgi galėjo vaitoti dėl sunkumų ir gyvenimo neteisybės. Bet taip nedarė - užuot bumbėję ėmėsi reikalus tvarkyti šviesesnio rytojaus labui. Tebūnie tuo atveju galbūt iš finansinės perspektyvos - situacijos tai nekeičia - žmonės nepabijojo būti kitokiais tam, kad patys galėtų jaustis laisvi nuo visuomenės primestų normų.

Antruoju keliu žengia kone visas pasaulis. Sutinkant vis daugiau plataus požiūrio ir spalvingų patirčių turinčius žmones (taip pat ir lietuvius, kuriuos reikėtų vadinti Lietuvos šviesuoliais ir kurių mūsų šalyje ne tiek ir mažai) kyla klausimas, kuo mes blogesni už juos. Atsakymas paprastas - niekuo. Tereikia nustoti verkšlenti, bumbėti ir skųstis. Pradėti net skundams tinkamoje situacije pradėti matyti galimybę.Galimybę pokyčiams, galimybę naujam požiūriui, galimybę laimei.

Dar vienas ironiškas faktas - nuotraukoje pavaizduotas itin garsus Seoulo tiltas, laikomas savižudžių tiltu (taip, Pietų Korėja vis dar pirmauja pagal savižudybių skaičių, nors lietuviai jai ne itin daug nusileidžia). Žmonės atvažiuoja prie šio tilto tam, kad galėtų nusižudyti (aka nušokti nuo tilto į kilometro pločio upę). Kodėl tas faktas ironiškas? Nes man vaizdas pasirodė toks gražus, jog su mielu noru atsisakyčiau bet kokios minties apie savižudybę šį išvydusi. O kas mus veda link tokių kardinalių sprendimų? Tik mūsų pačių minties galia.

Tad nebūkime savo proto vergais. Sąmoningai ir tikslingai rinkimės gyventi gražius ir laimingus gyvenimus. Nes gale gyvenimo nė patys sau nepaplosime katučių už sunkiai nugyventus ir nuvargtus vargus. Tad kodėl turėtume tuo grįsti savo kasdienybę?

Nepaisant didelio noro aprašyti kaip įmanoma daugiau grožio produktų ir apžvelgti šiuos kaip įmanoma išsamiau kartais norui sutrukdo kiti niuansai. Šiuo atveju - kelionės. Tad toms, kam įdomu, ką tinklaraščio autorė veikia už tinklaraščio ribų - kviečiu pasidairyti po GROŽIO ALTORIAUS instagram paskyrą (@uogintaite) instagram programėlėje.

Atradimai nepaprastai gražiame kurortiniame miestelyje Pietinėje Pietų Korėjos dalyje tęsiasi.

                   

2.Mėgstamiausias patiekalas - grikiai. Tikriems patiekalams gaminti ar domėtis įmantresniais receptais neturiu nei noro nei kantrybės. Pastaruosius galiu valgyti tris kartus per dieną, septynias dienas per savaitę. Nepabodo, vargu, ar kada pabos. 

5. Ar ilgai užtrunkate prie veidrodžio, kol pasiruošiate? 15-20 minučių, į laiką įeina plaukų džiovinimas ir visi kiti pasiruošimui reikalingi darbai. 

6. Ar pirkdamos kosmetiką žiūrite į jos firmą? Ir ar nuo to daug kas priklauso? Firmų diferenciavimas iš esmės yra pirminis dalykas, kurį norom nenorom tenka padaryti norint išmėginti tam tikrą produktą. Į firmą dėmesį kreipti būtina tam, kad būtų galima įvertinti produkto kokybės kainos santykį, tačiau ne visuomet brangesnis produktas garantuoja aukštesnę priemonės kokybę. Taip kad į firmą dėmesį kreipiu tam, kad vėliau netektų gailėtis įsigijus produktą už 100lt kai tokios pat kokybės priemonę galėjau įsigyti už 9lt. 

Niūri sekmadienio popietė - puikus laikas trumpai asmeniškumų valandėlei ir išsamesnei tinklaraščio rašymo analizei. O šiandien kaip tyčia galvoje nepaliaujamai sukasi viena mintis apie bendrą tinklaraščių sampratą ir naudą visuomenei. Pastaroji mintis privertė sustoti ir susimąstyti apie tai, kas esu ir kodėl gyvenime darau tai, ką darau.

  Tikriausiai reikėtų pradėti nuo klausimo sau, kas yra tinklaraštis? Kam jis reikalingas ir kokią žinią turėtų nešti pasauliui? Tinklaraštis, tikriausiai nė nekyla jokių abejonių, yra vieno ar kelių žmonių kuriamas viešasis dienoraštis, kuriame paprastai išsakomos subjektyvios mintys ar nuomonė vienu ar kitu klausimu, fiksuojamos akimirkos ar perteikiami individų išgyvenimai bei paprasto mirtingojo gyvenimo buities ištraukos. Kokia jo misija? Tikriausiai parodyti tai, ką kartais dėl pernelyg didelio skubėjimo ir bėgimo pamirštame - parodyti gyvenimo grožį paprastuose dalykuose. Tuose, kuriuose gyvename kiekvieną mielą dieną, tačiau kuriais kartais pamirštame pasidžiaugti. Kitas tinklaraščio tikslas - suburti bendraminčius į vieną erdvę ir raginti juos dalintis savo nuomone, išgyvenimais ar patyrimais. Būtent pastarasis yra pagrindinis mano veiklos ir GROŽIO ALTORIAUS variklis, leidžiantis nenuklystant į lankas eiti tiksliai ir be nukrypimų. Ir vis dėlto nukrypimai reikalingi tam, kad išbandžius kažką naujo, galėtume atrasti save ar praplėsti savo veiklos lauką.

  Mano ir tinklaraščio draugystė prasidėjo prieš daugiau nei trejus metus - tais laikais vadintas FUNK tinklaraštis priminė daugiau asmeninį kosmetikos fanatikės dienoraštį, nei tikslinę idėją turintį portalą. Tikriausiai nieko keisto, kad pirmuosius įrašus ir pirmuosius rašymo metus prisimenu su didele šypsena ir niekaip negalėdama suprasti, kaip leidau sau viešinti tokius asmeninius gyvenimo faktus. Kita vertus, iš klaidų mokomasi, tad aš per pirmuosius rašymo metus išmokau pamoką, kad internetas - toli gražu ne ta vieta, kur reikėtų išlieti asmeniškumus. Tokiu būdu nejučia tinklaraščio turinys perėjo prie kiek sausesnio, tačiau labiau struktūrizuoto ar bent jau turinčio pagrindinę sritį - kosmetikos apžvalgas. Taip prieš pusę metų FUNK tapo GROŽIO ALTORIUMI, degančiu aistra grožiui ir kosmetikai. O grožį reikėtų suprasti plačiąja prasme. Nes jis slypi daugelyje gyvenimo sferų, o meilė sau yra bene didžiausias gyvenimo variklis. Ir jei kosmetika leidžia padidinti meilę sau, kodėl tuo nepasinaudojus? Kitas, ne mažiau svarbus dalykas - įrankiai, kuriais naudojantis tinklaraščio rašymas užtikrintų didžiausią naudą ir kokybę skaitytojui bei patenkintų mano asmeninius rašymo lūkesčius.

  Būtent dėl šios priežasties pamažu pradedu rimčiau bendrauti su tam tikromis kosmetikos įmonėmis, galinčiomis plačiau papasakoti apie jų parduodamą produkciją, būtent dėl to stengiuosi kaip įmanoma dažniau lankytis visuose organizuojamuose susitikimuose. Ir būtent dėl to, o ne reklaminiais tikslais, stengiuosi išmėginti kaip įmanoma daugiau skirtingų kosmetikos produktų bei savo patirtimi (arba jos stoka) pasidalinti su skaitytojais. Kitas, vis dar daug abejonių keliantis žingsnis - video įrašų filmavimas. Pastarasis nėra mano mėgstamiausia veiklos dalis, tačiau tikiu, kad būtent jie gali įnešti daug naujų vėjų į GROŽIO ALTORIAUS turinį ir nežymiai padėti išeiti iš savo komforto zonos ribų, kurios, kaip žinia, trukdo nuolatiniam žmogaus tobulėjimui.

 GROŽIO ALTORIAUS pavasariniai vėjai žada daug - kosmetikos bei paslaugų apžvalgų, konkursų, grožio tendencijų apžvalgų, mėnesio mylimiausiųjų rubrikų, video įrašų, projektų bei susitikimų ir, žinoma, žiupsnelį asmeniškumų, be kurių, tikiu, pyragas būtų ne toks saldus. Tačiau nemažiau svarbu sužinoti, kas, jūsų nuomone, turėtų būti publikuojama tinklaraštyje ir kokie jūsų, kaip skaitytojų lūkesčiai, kurie turėtų būti patenkinti ir realizuoti.Tad komentaruose raginu išsakyti savo nuomonę apie tai, ką reikėtų vadinti sėkmingu tinklaraščiu ir ką norėtumėte išvysti G.A turinyje.

  Tiesa, tikriausiai niekad nesidžiaugiau ir nesigyriau vienu faktu - būtent nuolatinis tinklaraščio rašymas ir jokios finansinės naudos neduodantis atrodo, paikas, domėjimasis kosmetika man atnešė pačius gražiausius ir geriausius draugus, atsiminimus ir keletą didelių perspektyvų žadančių darbo vietų. Ir būtent tinklaraščio dėka supratau, kad gyvenime galiu būti tuo, kuo noriu būti, o ne tuo, kuo mane esant laiko aplinkiniai. Ir jei kas nors pasakys, kad tinklaraštininkai turi išskirtines galimybes kurioje nors veiklos sferoje, gerokai trinktelėsiu tam žmogui į pakaušį (trečią mėnesį intensyviai mokausi bokso, tad patikėkit, smūgis nebus naivios mergaitės kumštelėjimas) - šią galimybę turime kiekvienas, tačiau nuo mūsų pačių priklauso, kaip ja pasinaudosime. Sėkmės nėra - sėkmė šypsosi tik tiems, kurie dirba. O uždirbta sėkmė - jau nebe sėkmė, o pasiekimas.

  Taip kad darykite gyvenime tai, ką norite daryti ir galiausiai besišypsančią laimę suprasite esant tiesiog savo paties darbo vaisių.

Turiu pripažinti, kad šio straipsnio viešinimo klausimas išliko itin komplikuotas iki pat paskutinės akimirkos, tačiau nusprendžiau surizikuoti ir papasakoti apie dar vieną įvykdytą „socialinį tyrimą“, kurio tiriamaisiais tapo galbūt to visiškai nenorėję žmonės. Iš anksto turiu įspėti ir pabrėžti, kad tai tėra mano asmeninė nuomonė, kuriai esant kitokiai nei galbūt daugelio kitų žmonių nereikėtų skubėti teisti ar daryti skubotų išvadų. Taip pat įraše esanti sarkazmo gaida tėra mano būdas išreikšti ir geriau apibendrinti tam tikrus reiškinius, tokiu būdu neketinu įžeisti ar pašiepti nė vieno žmogaus, propoguojančio kitokį gyvenimo būdą ar turintį kitą nuomonę aprašoma tema.