RENGINIAI: PUSRYČIAI SU RAMUNE PIEKAUTAITE

Vėlyvą trečiadienio rytą (arba gerokai dienai įsibėgėjus, jei ruošiesi vidur-semestrio egzaminams), vienoje prabangiausių Vilniaus gatvių įsikūrusios firminės Ramunės Piekautaitės parduotuvės laukujes duris puošė pranešimas "Šiandien parduotuvė dirba nuo 14.00 val.". Šyptelėjau ir,nepaisydama įspėjimo, drąsiai žengiau vidun. Ne dėl to, kad mėgčiau laužyti taisykles, o dėl to, kad tądien taisyklės man negaliojo.
Vos įkėlus koją į parduotuvę, mane pasitiko be galo draugiškai nusiteikusi mergina, pasiūliusi nusirengti žieminius drabužius, atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis paruoštomis vaišėmis. Nuo tos sekundės supratau - čia bus smagu. Ir neklydau. Su kiekviena minute mano veide šypsena vis platėjo, kol, pasiekus tam tikrą ribą, pajaučiau, jog nuo pernelyg didelės šypsenos mano veido raumenys pradėjo drebėti ir degti iš skausmo.
Viso susitikimo metu dizainerė dalijosi savo mintimis ir pastebėjimais apie naują tarpsezoninę Cruise kolekciją, dedikuotą vasarai, prabangai, atostogoms, prabangioms kelionėms ir savimi pasitikinčiai moteriai. (Vadinasi, ne man, tačiau pažiūrėti ir periodiškai pamankštinti vaizduotę - privalu). Visi, besidomintys šios nuostabios dizainerės kūryba, Cruise kolekcijoje puikiai atpažins pagrindinius "Piekautaitės" bruožus - lengvų audinių, pastelinių spalvų ir diržų, skirtų atlikti ne akcento, o visumos užbaigimo vaidmenį, sintezę. O tie, kas iki šiol mada domėjosi tiek pat kiek aš, turės puikią galimybę susipažinti su "piekautaitiškais" motyvais.
Ir taip tobulus modelių veidus tobulins Make Up For Ever makiažo meistrai bei atitinkamo prekinio ženklo kosmetika. Makiaže pastarieji ketina derinti jau klasika tapusį rusvą dūminį akių makiažą, skaisčią veido odą ir ryškias lūpas, kuriančias itin ryškų kontrastą tarp švelnių spalvų, pastelinių suknelių ir ryškių, liepsnojančių lūpų.
Klausinėti galėjome į valias, ko tik širdis geidžia. Išsiklausinėjau visko - nuo to, kiek modelių bus pristatoma kolekcijoje, iki to, kaip sekasi prekyba užsienio šalių parodose bei kuo skiriasi Lietuvos ir užsienio klientų poreikiai. Buvo be galo gera jausti itin didelę meilę kūrybai, atliekamam darbui bei neaprėpiamą pagarbą moteriškumui, elegancijai ir inteligentijai.
Ir jei prieš susitikimą jaučiau ledą po kojomis, o žandus kandžiojo šaltukas, išėjusi iš butiko temačiau vaiskiai šviečiančią saulę ir vis labiau bundančią gamtą. Nežinau, kokiu būdu, bet ši asmenybė sugebėjo įpūsti meilę sau ir pasijausti gražia. Mistika, mielieji, mistika. 

Panašu, kad mėgautis Ramunės Piekautaitės kūryba ir asmenybės skleidžiamu grožiu galėsiu ir kitą savaitę vyksiančiame Cruise kolekcijos pristatyme. 

Ir pamenat, kaip mėgstu burbėti dėl menininkų ir kitų kūrybingų žmonių įpročio vėluoti? Idėja, kurią išgirdau šį kartą, verta šimto balų iš mano pagyrų klėčio. Organizatoriai nutarė priimti iššūkį, tad visas renginys Balandžio 4 dieną bus transliuojamas tiesiogiai. 19.30 į internetines naršykles įveskite portalo "Žmonės" adresą ir stebėkite kolekcijos pristatymą tiesiogiai! Ir jei renginys vėluos - galėsim bambėti visi kartu!

Nuotraukos: Eglė Jociūtė (Pix studija), Ieva Ukanytė, Daria.

RENGINIAI: MADOS PASIUTLIGĖ II

Vos prieš dešimtį valandų pasibaigusi stileivų šventė savo meno ir mados purslais aplaistė visus Vilniaus svečius ir gyventojus, o aš likau nesupratusi, kas įvyko. Supratau tik tiek, kad visa, ką mačiau vakar, man nėra priimtina ir viso to nenorėčiau pamatyti dar kartą.
Pati į šventę nuskubėjau gerokai užsimiegojusi, patinusiomis akytėmis ir kiek sutrikusia orientacija. Nežinau, kokių magiškų galių turi šis renginys, tačiau jau trečią kartą po Mados Infekcijos metu sugebu sunegaluoti. Šį kartą labiausiai nukentėjo galva ir pakilusi kūno temperatūra, tad tinkamo drabužio paieškas ir nagų dailės darbus iškeičiau į lovą ir popiečio miegą, o atsikėlusi apsirengiau šilčiausią turimą drabužį ir per kelias minutes nusipiešiau veidą ir dar šlapiais plaukais (meningitas garantuotas) išskubėjau į paskutinį tą valandą kursuojantį autobusą.
Tiesa, po reginio, kurį teko matyti antrojoje mados dienoje, tikriausiai sirgsiu dar ilgai, jei ne fiziškai, tai psichologiškai. Namo grįžau pasibaisėjusi, šokiruota ir tiesiog įširdusi. Labiausiai gaila žmonių, kurie už vakarykštės dienos programą sumokėjo beveik šimtą pinigų, o pamatė tai, ką pamatė.

Nesu didelė madų ekspertė, dar prieš metus tvirtinau esanti visiška nemokša ir nesusipratėlė šioje srityje. Laimei mano ar nelaimei, situacija šiek tiek pakito. Galbūt darbas, o galbūt aplinka, pastūmėjo smalsauti labiau, nei iki šiol, tad šį kartą turiu itin griežtą asmeninį vertinimą apie kiekvieną matytą kolekciją. 
Be abejonės, vakaro vinis ir sveiko proto atstovė, gelbėjusi visą kolekcijų kokybę, buvo Eglė Žiemytė, su savo paprastais, tvarkingais ir funkcionaliais drabužiais. Kiekvieną jų mielai pasigrobčiau asmeniniam nešiojimui ir naudojimui. Džiugu matyti, kaip paprastumas ir originalumas puikiai derinasi su funkcionalumu ir galimybe drabužius dėvėti bet kuriam šios žemės padarui. Anot vienos madų ekspertės, kai kurie modeliai gerokai priminė garsiųjų mados namų modelius, tačiau man tas panašumas pasirodė teigiamas ir malonus akiai. Toks malonus, kokį su mielu noru nešiočiau pati. Smagu žinoti, kad talentingos menininkės darbai pasmerkti komercinei šlovei ir sėkmei.
Masinė pornografija, badaujantys vaikai ir sovietizmo įkvėpti menininkai okupavo visą likusią vakaro programą.  
Giedriaus Šarkausko zombiai, atkeliavę tiesiai iš katakombų, šypseną kėlė tik dėl virtuoziško numirėlio makiažo, ir muzikos. Ne dėl to, kad ši būtų buvusi gera, o dėl to,kad nieko kito gero nebuvo matyti. Drabužiai pakenčiamai atrodė tik iš priekio, o nugaroje vyravę neaiškaus kirpimo ir stilistikos raižiniai galop sugadino visa, ką dar buvo galima gadinti. Na, dar vieną pliusą galiu skirti už teatrališkumą ir aiškių linijų palt/švarkius. Tačiau likęs vaizdas pirminė mokyklos laikus ir matematikos kombinatorikos pamokas, su uždaviniais "turiu tris daiktus ir tris šimtus skirtingų variantų juos nešioti."
Linos Gudanavičiūtės rodytos sovietinės matrioškos didelio susižavėjimo taip pat nekėlė. Rožiniai modelių plaukai - originalu, tačiau žaidimas "apsirenk dešimt kartų daugiau, nei pats sveri" nėra labai linksmas ir manęs netraukia. Visa situacija priminė žmones, sergančius rimtomis sveikatos sutrikimų problemomis, besigydančius atitinkamose įstaigose. Ir nors atskiros detalės tikrai dalios, pateikimas stipriai nuvylė. Ir ne, manęs niekas neįtikins, kad medvilninės kojinės tinkamos nešioti su atvirais kojų apavais. Vadinkit mane senamadiška, bet savo kojines paliksiu ten, kur joms ir vieta.
 Injekcijos nugalėtojai iš Vokietijos Balagans parodė gerą šou, kurio metu šypsojausi tik dėl idiotiškos muzikos, chaotiško veiksmo podiumo erdvėje ir spontaniškos modelių choreografijos.  Likusi dalis priminė Naujosios Vilnios statybininkus, ką tik pabaigusius darbo dieną ir nusprendusius aplaistyti ją įprastine permatomo skysčio doze. Jei būtent to kūrėjai ir siekė, džiugu. Pasiekė. Tačiau mano nuomone - ne laiku ir ne vietoje.
Danijos kūrėjai Asger Juel Larsen surengė tikrą motociklininkų fiestą.Kadangi man nei baikeriai, nei 2000 metais Gariūnuose paklausiais buvę drabužiai su liepsnos motyvais didelio susižavėjimo nekėlė, nieko keisto, kad ir kolekcija nepasirodė itin pasisekusi. Esi nepatrauklaus veido? Ne bėda, jį visuomet galima užmaskuoti audinio kauke. Visą reikalą gelbėjo dailūs modelių veido bruožai, idealios figūros, nuostabiai besiplaikstantys plaukai, paprasti vyriški švarkai ir žavingas kojų apavas.
Kuo toliau, tuo blogiau. Ir jei iki tos sekundės jaučiausi nepamačiusi nieko gero (išskyrus Žiemytės kūrybą), prasidėjus KRISTAR DESIGN by Kristina Vikøren pasirodymui supratau, kad žodis "blogai" yra pernelyg švelnus, kad apibūdintų scenoje vykusią masinę pornografijos sceną. Šios kolekcijos komentuoti nesiruošiu. Mano žodynas pernelyg siauras, kad sugebėčiau aprašyti tai, ką pamačiau, pajutau ir supratau. Kad būtų aiškiau, pamėginsiu paminėti pagrindinius šios kolekcijos bruožus - daug pornografijos, į moteriškus lytinius organus sulindusių maudymosi kostiumėlių, o tai, kas nesulindo, buvo aiškiai matyti visiems žiūrovams. Deserto nepasaldino ir dryžiais nuo apatinių drabužių įdegę kūnai.Galiausiai visą blogybių mugę karūnavo maždaug trisdešimt kilogramų sverianti mergina, vangiai sugebanti kilnoti ir dėlioti kojas net eidama su sportbačiais. O jai nusimetus drabužėlius ir pasirodžius visu gražumu bei trimečiui tinkamu maudymosi kostiumėliu, įtampa pasiekė kulminaciją, o nejauki tyla pasklido po visą salę. Lieknas kūnas gražu. Kaulėto kūno patrauklumas - subjektyvu. Tačiau viskas turi savo ribas ir ligonį leisti į sceną yra nežmoniška. Ir tai,kad situacija labai bloga, garantuoju, pamatė ir suprato visi. Kolekcijos pabaigoje, į sceną išlėkus pačiai kūrinių ir idėjos autorei, yla išlindo iš maišo: žmogus, pavojingai priartėjęs prie pirmo laipsnio nutukimo, atrado būdą, kaip kovoti su savo kompleksais. Išradinga, tačiau ar etiška? Daugiau apie šią sensacingą asmenybę skaitykite Sandros ir Tomos tinklaraščiuose. Merginos turėjo unikalią galimybę pakalbinti šią personą. Patikėkit, pasakoti tikrai yra ką. Bet šią garbę ir autorines teises palieku SQUARE merginoms.
Visą tragikomediją pabaigė Andrey Bartenev  iš Rusijos. Bendradarbiaudamas su darbščiaisiais Vilniaus Dailės akademijos kostiumo dizaino studentais, surengęs tikrą absurdo spektaklį. "Labanakt vaikučiams" priminusi pasaka ir podiumu šliaužiojantys vorai, varlės ir kiti gyviai puikus meninės instaliacijos pavyzdys, kurio daugiau Mados Infekcijos ir kitų panašių renginių metu matyti nenorėčiau. Ne todėl, kad nesuprasčiau pokštų ar meno (nors pastarojo, panašu, kad vis dar neįkertu). Galiausiai likau nesupratusi: juoktis iš tragikomedijos graudumo ir ironiško maskarado vaizdavimo, ar verkti iš nuoskaudos, kad kone pusvalandį laukianti mama už stovėjimą neleistinoje vietoje gaus baudą, nes jos šaunioji dukrelė smaginasi trimečiams skirtame spektaklyje. Reginys nebuvo blogas, tačiau norėdama pavėpsoti į cirko artistus, keliausiu tiesiai į Nacionalinį Dramos teatrą ar kitą panašią įstaigą.
Reziume nr.2
Panašu, kad pirmosios dienos sėkmė ekvivalenti antrosios dienos metu patirtam meniniam fiasko.
Tačiau nepaisant graudumų ir nesusipratimų, Mados Infekcija mano širdyje užima ypatingai aukštą vietą ir garbingai įsitaiso analogų neturinčio renginio pozicijoje. Lietuvos dizaineriai tobulėja ir mokosi kurti drabužius, tinkamus ne tik performansams, bet ir normalių žmonių konsumerizmo poreikių tenkinimui, o šis užtikrina gerokai augančius pardavimus ir pamažu kylantį ekonominį Lietuvos lygį. O visos nesėkmės tėra laiko patikrintas metodas atskirti grūdus nuo pelų.
Nuotraukų albumus pamatyti galite alfa straipsniuose, subjektyvių atsiliepimų pasidairyti galite kituose Lietuvos tinklaraščiuose. Aš asmeniškai rekomenduoju šauniąją Ukanytę, katinukų mylėtoją Neretą ir, be jokios konkurencijos pačia profesionaliausia mados eksperte jaunųjų rašytojų tarpe laikomą Deimantę. 

Myliu ir bučiuoju!

RENGINIAI: MADOS INFEKCIJA ARBA TREČIAS KARTAS NEMELUOJA

Kovo pabaigos laukia kone visas Lietuvos fashionistų pulkas ir žiniasklaidos dėmesį bei rampos šviesas mėgstančios personos. Jau dvyliktus metus iš eilės (arba penkioliktą kartą), kovo pabaigoje, kūrybingų ir talentingų dizainerių grupuotė savo darbais visai liaudžiai išdrožia apie tai, kad „komercija užkniso negyvai“ ir kad „Lietuva turi kuo pasididžiuoti“ arba „mada Lietuvoje dar nemirusi“.  Taip taip, Mados Infekcija – ne koks trumpalaikis mados projektėlis, o visas grandiozinis meno, madų ir stiliaus fontanas, paprastai purškiantis ilgiau, nei vieną dieną. Šį pavasarį Mados infekcijos fontano purslai savo kūrybine energija laistys visus mados narkomanus dvi dienas iš eilės.

Tiesa, ligšiolei pavasarinė Mados Infekcijos dalis asocijavosi su sąlyginiu atgimimu, išsivadavimu iš amžinojo sąstingio ir vis dažniau lepinančiais saulės bei šilumos proveržiais. Šiais metais amžinasis įšalas mylimosios tėvynės laukų neapleido nė vienai akimirkai, tad pavasarinėmis „lakierkomis“ ir lengvais drabužėliais džiaugtis tenka tik namuose, prie veidrodžio ir stipriai šildančio radiatoriaus. Visą duoklę atidavus šiltiems žieminiams megztiniams, jau pabosti ir prasmisrsti spėjusiems pūkų paltams ir kitai žieminei garderobo atributikai. Nuolatiniai sniego kalnai už lango neigiamai veikia ne tik pavasarinį garderobą ir lengvų drabužių pasiilgusią širdį. Man jis pasireiškia Nekenčiu Žiemos sindromu, kurio simptomai sutampa su garsiojo PMS simptomais: nuolatiniu irzlumu, burbėjimu, neaiškiais pykčio protrūkiais, mieguistumu ir, mano atveju, neįmanomu arogancijos kiekiu (supykusi tampu sarkazmo ir arogancijos deive). Tad jei šių metų pavasario Mados Infekcijos atsiliepimai nebus patys šilčiausi, supraskite, veiksniai, veikiantys kiekvieną apžvalgą, visuomet buvo ir bus subjektyvūs, veikiami įvairiausių faktorių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su renginiu. 

Pasiruošimai

Kad ir kaip gaila, pradėti teks ne nuo pačių maloniausių dalykų. Mano pasiruošimai renginiui prasidėjo dar penktadienio paryčiais. Naktį nutarusi praleisti aliejaus kaukėse, ryte savo auksines garbanas turėjau plauti tris kartus, mat aliejaus pašalinti nepavyko nei po pirmo,nei po antro, nei po trečio plovimo. Galiausiai po trečiojo pasidaviau -  iš kaimynės pasiskolonusi plaukų tiesintuvą aliejaus perteklių iš plaukų išprašiau per prievartą. Laiko, galvoti, kuo pasidabinusi keliausiu stebėti viso svieto fashionistų, neturėjau, mat iki renginio laukė ilga ilga diena – paskaitos universitete, pilna darbo diena butike ir kiti smulkūs, tačiau svarbūs darbeliai. Ir nors darbo etika aprangos neriboja, pasidabinusi savo militaristinėmis kelnėmis jausčiausi tikra maištininke. Tad griebiau kone pirmą pasitaikiusią suknelę, kurios keistumas ir nekotryniškumas kelia šypseną man pačiai ir aplinkiniams (sakė, atrodau kaip zebras) ir pasidariusi laisvamanės/laisvo elgesio merginos vakarinį makiažą iškeliavau į darbus (gerai, kad viešojo transporto maršrutas, kuriuo kursuoti tenka kiekvieną rytą, sutampa su į Stotį važiuojančių asmenų marštrutu, atrodžiau „laiku“ ir „vietoje“).

„Pažadukų žemėje“.

Informaciniame skelbime spaudai MI atstovai maloniai įspėjo į renginį nevėluoti,mat renginio organizatoriai žiūrovams esą parengę staigmeną. Sarkastiškai išjuokiau šį faktą, tačiau prie Šiuolaikinio Meno Centro durų atskriejau likus penkioms minutėms iki planuotos renginio pradžios. O veltui. Renginys vėlavo galbūt pusvalandžiu mažiau, nei įprastai, tačiau prasidėjo kone valandą vėliau, nei numatyta. Suprantu, vėluoti madinga. Suprantu, menininkai – nenuspėjami ir nesupaisomi, o meno mūza laikrodžio nepažįsta, tačiau viskam yra ribos – papildomai informavus apie punktualumo svarbą, patiems vėluoti tiesiog nepaprastai žemas lygis.
Tarp kitko, staigmenos likau nepastebėjusi ir tik po renginio, pabendravusi su kitomis merginomis, sužinojau, kad žadėtoji staigmena buvo paprastų žmonių praėjimas podiumu.. Hm. Šiam faktui pakomentuoti ar įvertinti man pritrūko ne tik fantazijos, bet ir bendro suvokimo, kas yra ir kas nėra staigmena.

Podiumo interpretacijos – laisvė fantazijai 
Šių metų podiumo idėją įkvėpė garsioji Tokijo Shibuya perėja. Iš pradžių šis faktas neskambėjo itin patraukliai ar pernelyg atstumiančiai – podiumas ir tiek. Tačiau renginio metu supratau, kad idėja tiesiog geniali, paliekanti daug laisvės kiekvienam dizaineriui, kombinuoti ir individualizuoti savo pasirodymus pagal save, nesikuklinant įtilpti į kokius nors rėmus ar standartus. Ir net retkarčiais akivaizdžiai suglumę, savo maršrutą pamiršę modeliai atrodė žavingai bei natūraliai. 

Akreditacijos – tik darbiniams arkliams 
Dėl akreditacijos gavimo šiais metais buvau kaip niekad susikrimtusi, informaciniame laiške buvo pabrėžiama tai, kad anketą dėl jos gavimo pildytų tik tie asmenys, kurie renginio metu ketina rimtai dirbti. Perskaičiusi purškiau stipriau, nei pikta gyvatė. Viena vertus, labai vertinu Lietuvos renginių organizatorių ir komunikacijos specialistų pažangą ir pastangas žengti koja kojon su pasaulio rinka. Dabar tinklaraštininkai šiame renginyje laikomi lygiais su žurnalistais, reporteriais, fotografais ir kitais darbininkais. Nuoširdžiai tuo džiaugiuosi. Tačiau faktas, kad tinklaraštininkas turi dirbti, skamba nelogiškai ir stipriai pykstasi su pagrindine tinklaraštininko koncepcija. Tinklaraštininko darbo krūvis priklauso nuo jo paties noro, galimybių, įgalumo ir sąžinės. Taip pat negaliu nepaminėti fakto, kad šį kartą akreditacijas gavo ypatingai didelis skaičius tinklaraštininkų!

Užtat gavusi akreditaciją stipriai nustebau – iki šiol spaudos atstovams kirtas stovimas kampas buvo stipriai pakoreguotas ir kiekvienas žmogus gavo individualią vietą savo sėdynei eksploatuoti. Aš gavau garbingą E vietą pirmojoje eilėje (tiesa, eilių numeracija iš esmės nėra tokia svarbi, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio, tačiau gera žinoti, kad net mergaitės su aukštakulniais galės mėgautis ne kojų skausmu, o renginiu).

Renginio perliukai – zuikučiai ir būsimi vaikučiai

Ir nors vakaras praėjo be didelių sensacijų, pamačiau, ko nemačiusi. Vienos kolekcijos metu mintyse pagalvojau apie tai, kad dar niekad neteko gyvai matyti podiumu einančio modelio, krentančio žemyn. Lydekai paliepus, man panorėjus.. Po pusės minutės mano mintys realizavosi ir pamačiau zuikio pagautą mergaitę, supančiotą nepatogių aukštakulnių, šluostančią podiumo dulkes. Daugiau linkiu nė vienai nekristi – aristokratiškai modelių odai melsvos mėlynės puošnumo nesuteikia. Kito perliuko perliuku pavadinti maža, pastarasis – jau visas perlų vėrinys. Evos Baliul kulminacijai parinkta mergina podiumu plaukė it deivė – pakelta galva, užtikrintu žingsniu ir pribloškiamai pasitikinčio žmogaus išraiška. Tačiau jai pasisukus keliasdešimties laipsnių kampu supratau, kad ji – aštuntą/devintą mėnesį besilaukianti būsima mamytė, turinti degtuko lieknumo kojas, kokių aš net badmiriaudama neturėsiu. Kadangi mados pasaulio etikos vadovėlio skaityti neteko, nežinau, ar besilaukiantys asmenys kolekcijų pristatymuose yra normalu. Spręsti tikriausiai teks kiekvienam asmeniškai. Nors aš pati tokių dalykų matyti nenorėčiau. Ne dėl estetinių sumetimų, o dėl būsimo vaikučio saugumo saugumo. 

Reziume nr. Nr. 
Prikibti visuomet rasim dėl ko, juk mes lietuviai. Kabinėjimasis ir nepasitenkinimas tikriausiai užkoduotas mūsų genuose. Tačiau aš visą kaltę verčiu dėdei šalčiui, užšaldžiusiam mano racionalųjį smegenų pusrutulį ir neleidusiam visos puotos stebėti gaiviomis akimis. Net sugadintas rankinės užtrauktukas privertė į daiktą pasižiūrėti kitu kampu ir ieškoti išradingos išeities, privertusios juoktis gerą dešimtį minučių. Faktas, kad namo grįžau išsišiepusi it ką tik pakilusi saulutė(to pati nė nepajutau, tačiau pamačiusi tėvų kreivą žvilgsnį supratau, kad ne dažnai būnu tokia linksma), leidžia daryti prielaidą, kad pirmoji Mados Infekcijos diena buvo puiki – kone visos kolekcijos džiugino akį, sielą gydė puikiai parinkta muzika, o visišką pilnatvę pasiekti padėjo maloni atmosfera ir šaunūs žmonės aplink. Be abejonės, pirmosios dienos sėkmė renginio vertinimo kartelę gerokai pakėlė, tad iš antrosios dienos tikiuosi daug.

ASMENIŠKUMAI: LA BOUTIQUE

Tikriausiai nė neverta vaitoti ir guostis, kaip sunku gyventi. Visų pirma dėl to, kad tai nebūtų visiška tiesa. Visų antra dėl to, kad gyvenimo būdą pasirenkame patys ir niekas netrukdo jo keisti. Visų trečia, kam, galiausiai, šiais laikais lengva? Tikriausiai niekam. Užtat smagu. Kiekvienas sunkumas tarytum dar vienas iššūkis sau pačiam.
Maniškis gyvenimas pernelyg nesiskiria nuo bet kurio kito studenčioko, laisvalaikiu arba metu, kuris teoriškai skirtas laisvalaikiui, tenka ruoštis debatams apie prostitucijos legalizavimą, inleketinės nuosavybės įstatymo naudą inovacijoms ar tiesiog rašliavoti dviženklio skaičiaus apimties mikroekonomikos darbus anglų kalba apie "Naftos kainų pokyčius pasaulio rinkose naftos produktų pasiūlai ir paklausai", o kur dar kasdieniai loginiai, matematiniai,verslo situacijų ar politinio naudingumo ir tikimybių uždavinukai.. Net saldu, prisiminus, kiek reikia visko išmokti, perskaityti, susipažinti, suprasti ir mokėti pritaikyti. O tuo pačiu ir džiugu, kad nė viena diena, kad ir kokia sunki bebūtų, nepraeina veltui. Tiesa, vis dėlto nutariau, kad viso to man per maža irr..
Pagaliau galiu pasigirti ir pasidžiaugti, jog pajutau pakankamai subrendusi ir motyvuota susirasti darbą. Nuo šiol skaitote La Boutique  Dizainerių ir jaunųjų kūrėjų namų direktorės asistentės rašliavas. Tūkstantkart valio naujajai aš!

Visus vilniečius ir miesto svečius nuoširdžiai kviečiu apsilankyti LA boutique parduotuvėje, su potekste aplankyti mane! Nuo šiol pirmadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais savo namais laikau Raugyklos g. 4A. Kitomis dienomis mano gimtinė Arklių g. 18. Naktimis bei savaitgaliais, tiesa, taip pat.
Tiesa, visas Vilniaus gazeles kovo 7 dieną, 16 valandą kviečiu apsilankyti PC PANORAMA, kur vyks kaspusmetinis Mados Infekcijos kastingas. Šiais metais dizaineriai laukia ne tik stirnaičių, bet ir stirnų patinų, o gal net visų įmitusių briedžių.
Atrankoje gali dalyvauti tiek modelio duonos niekada neragavę vaikinai ir merginos, tiek profesionalūs modeliai nuo 15 metų amžiaus. Merginų ūgis privalo būti ne mažesnis kaip 174 cm, vaikinų – 182 cm. „Infekcijos kastingo“ dalyviai turi būti apsirengę tamsiais, prigludusiais drabužiais, merginos – avėti aukštakulnius. Atranka prasideda 16 valandą. (asmeninis pastebėjimas - jei ne visiškai telpat į reikalavimų rėmus, mėginkite laimę bet kokiu atveju, kartais charizma ir unikalumas nugali bet kokias racionalias taisykles).
Daugiau informacijos ir detalūs reikalavimai dalyviams – http://madosinfekcija.com/?page=news&language=lt&id=535
Visi, atitinkantys (arba ne) įnoringus dizainerių kriterijus, kelkit savo žieminius pilvūzus į fashionistų kastingą. Įpūskit į savo gyvenimą įvairovės ir nustebinkit patys save naujuose vaidmenyse. Nes iššūkiai ir spontaniški sprendimai suteikia daug laimės.
Bučkis!