APŽVALGOS: 100% PURE FRUIT EYE BROW COLOR

 

Nežinau, kaip jums, mano mielosios, bet man antakių dažymas visais laikais asocijavosi su žilomis ir jau plikti pradėjusiomis poniutėmis, nesėkmingai mėginančiomis įvairiomis dekoratyvinės kosmetikos priemonėmis susigrąžinti grožį, jaunystę ir gyvenimo džiaugsmą.

Nežinau, ar su kiekviena diena artėjantis dvidešimtmetis, o kartu su juo ir senatvinė išmintis, ar tiesiog noras ant veido piešti kažką daugiau, nei švytinčius laimingo žmogaus skruostus, pastaraisiais mėnesiais privertė susidomėti antakių dažymo subtilybėmis.

Ilgą laiką varsčiau įvairiausių fizinių kosmetikos parduotuvių duris, aktyviai naršiau internete ir teiravausi rekomendacijų ir pažįstamų asmenų, kol galiausiai nutariau eilinį kartą grįžti į internetinę 100% Pure kosmetikos parduotuvę ir pasirinkti iš dviejų antakių dažų atspalvių asortimento. Nesunkiai pavyko atrasti savo peleno spalvos dažus "Brunette" , skirtus tamsesnių plaukų savininkėms ir sulaikiusi orą plaučiuose laukiau naujo gyvenimo pagalbininko.

Naujas kosmetinės gyventojas jau savo naujuose namuose, ramiai miega pogulio miego, o aš galiu plačiau papasakoti apie priemonę. Dažai nėra stipriai pigmentuoti, greičiau lengvai pablukusios rusvos spalvos, tad dažyti antakius galima net nenatūralioje šviesoje. Konsistencija primena itin kokybiško maskuoklio formulę - tirštai kreminis, tačiau visiškai kietas. Produkto padauginti nepavyks net labai to norint. Antakiai išlieka vietoje visą dieną: nenutrupa, nenuteka ir nenubyra. Pakuotė itin kompaktiška, tad ją patogu nešiotis su savimi kiekvieną dieną (nors abejoju, ar yra šioje žemėje asmenų, nešiojančių antakių dažus rankinėje.)

Taip pat maloniai nustebino pristatymo mobilumas ir greitis. Paskutinį kartą užsisakiusi daiktą internetu jo turėjau laukti 3 savaites (o už tokį greitą pristatymą dar teko pakloti papildomus 10lt.), tad pasikliaudama paskutine savo internetinių užsakymų patirtimi, antakių laukti buvau nusiteikusi mažiausiai iki vasaros pradžios. Laimei, laukti tereikėjo 2 dienas, o už siuntimo mokestis šį kartą buvo maloni padėka ir šypsena kurjeriui. 

Vis labiau jaučiu priklausomybę 100 Pure kosmetikos priemonėms: ne tik veido priežiūros, bet ir dekoratyvinėms, ir jau suku planus, į kurią prekę nusitaikyti gavus kito mėnesio atlyginimą!

PAPLEPĖJIMAI: STRESAS - DRAUGAS AR PRIEŠAS?

Lygiai prieš metus su nedideliu kirminėliu pilve laukiau pirmųjų savo gyvenime egzaminų. Niekuomet jų pernelyg nebijojau, tačiau skrandyje kažkurios rūšies kaspinuotis kirbėjo.
Dabar tokių egzaminų per metus turėjau 18, dar 4 laukia ateinantį mėnesį. Viešų pristatymų, grupinių ir rašto darbų suskaičiuoti nė nepavyktų. Tiesa, prieš metus faktas, kad streso kitais metais turėsiu aštuoniolika kartų daugiau, nei dvyliktoje klasėje, padėjęs man nebūtų, bet visgi, egzaminų sesija - neišvengiamas jauno žmogaus gyvenimo etapas, kuriam pasibaigus suprantame, kaip viskas iki šiol buvo paprasta. Tad ką daryti, kad egzaminų laikotarpis netaptų didžiausiu pragaru?
ISM vyr. lektoriaus, psichologo Aniceto Suchockio patarimas abiturientams: "turite laikyti egzaminus ne dėl to, kad reikia, ne dėl to, kad kažkas to iš jūsų tikisi, o todėl, kad egzaminai – žingsnis jūsų svajonės link. Kuo aiškiau žinosite, koks egzaminų tikslas, ko jums iš jų reikia, tuo mažiau jausite streso ir tuo sėkmingiau išlaikysite egzaminus" .
Iš savo daržo noriu patarti giliai įkvėpti ir iškvėpti. Nusiraminus įsivaizduoti blogiausią galimą egzaminų rezultatą ir gyvenimą jiems praėjus - ar pasaulį ištiks trečiasis pasaulinis? Ar nuo to fiziškai nukentės mūsų artimieji/ mes patys? Ar dėl to sugrius visos įmanomos ateities karjeros perspektyvos? Neabejotinai NE. 
Vienintelė įmanoma bloga egzaminų baigtis - prastai išlaikyti arba visiškai neišlaikyti egzaminai. Kaip nuo to pasikeistų mūsų gyvenimas? 
a) metus būtų galima praleisti savo asmenybės ugdymui, tobulinimui ir savęs ieškojimui, o kitais metais egzaminus laikyt iš naujo. Ne kiekvienas abiturientas yra psichologiškai subrendęs geriems egzaminų rezultatams. Ne kiekvienas abiturientas, vos baigęs vidurinę mokyklą, yra psichologiškai pasirengęs mokytis universitete. 
Nuoširdžiai pavydžiu dabartiniams grupės draugams, kurie turėjo galimybę pabaigę mokyklą išvykti mokytis į užsienį ar tiesiog praleisti laisvus metus. Neabejotinai tokie žmonės į universitetą grįžta daug brandesni, vertinantys mokslą, žinias ir akademinę aplinką. Iš jų galima semtis ne tik gyvenimiškos, bet ir universitetinės patirties. 
Amžiaus skirtumas universitete niekam nesvarbu - koks skirtumas, universitete žmogus pradės mokytis devyniolikos, ar dvidešimt devynerių. Svarbu, kad tuo metu jis jaustų, kad universitetas tikrai yra tai, ko jam reikia, o ne tai, ką verčia daryti aplinka, stereotipai ar visuomenė.
b) tektų įstoti į norimos specialybės mokamą vieną. Tektų imti paskolą iš banko (ar tėvų) ir už mokslus (arba savo dvylikos metų tinginiavimą) mokėti pinigus. Ar tai blogai - spręsti jums. Žinoma, geriau nemokėti pinigų už tai, ką gali gauti nemokamai, tačiau mokant pinigus kiekvienas naujai išmoktas dalykas įgyja aukso vertę. Pastebėtina tendencija, jog studentai, mokantys už mokslą, mokslus vertina daug labiau.
Ir šios dvi baigtys yra blogiausia, kas gali Jums nutikti. Kitos baigtys dar geresnės, tad kokia prasmė panikuoti dėl gerų baigčių?
Esama trijų žmogaus stabilumo zonų - panikos, streso ir komforto. 
Komfortas yra pati patogiausia zona, leidžianti tūnoti, tyliai susisukus į vėžlio kiautą. Patogu? Be abejonės. Tačiau ar naudinga? Nė velnio. Komforto zonoje žmogus netobulėja, negalvoja, neveikia. Greičiau "verda savose sultyse". Komforto stotelė būtina norint pailsėti nuo gyvenimo tempo, tačiau pernelyg ilgai užsisėdėti joje gali būti pražūtinga.
Panikos zona, kaip jau galima nuspėti iš pavadinimo, prie gero taip pat neveda - žmogus, gyvenantis nuolatinėje panikoje, yra įsitempęs, tačiau įtempti jo nervai neleidžia smegenims veikti taip, kaip jos galėtų tai daryti kitais atvejais. 
Geriausia žmogaus tobulėjimui ir augimui yra streso zona. Ir tai nereiškia, kad su kiekvienu atsiskaitymu žmogus privalo stresuoti. Tačiau stresas savotiškai teigiamai veikia žmogaus mąstymą - jis tampa priverstas įdėmiau klausyti, atidžiau žiūrėti ir atsargiau užuosti visa, kas jį aplink supa. Streso būsenoje žmogus geriausiai absorbuoja aplinką ir įsisavina visa, kas vyksta aplink jį ir jo viduje. Tad kodėl turėtume gailėti savęs, jog šiuo metu gyvename pačioje geriausioje žmogaus tobulėjimui ugdyti zonoje?
Prisiminkite save prieš metus, dvejus. Pastebėkite, kaip stipriai sveikas stresas padėjo jums tobulinti savo asmenybę ir akademinius pasiekimus.
Kita vertus, niekas neverčia mūsų tobulėti. Ramiu veidu baigę mokyklą galime stoti ė darbo biržą, niekur nesimokyti, gauti pašalpą iš valstybės ir gyventi už kelis šimtus litų per mėnesį. Net jei kažkas dėl tokio sprendimo jus teis - tai jūsų pasirinkimas, kurio niekas kritikuoti negali. Toks pasirinkimas neabejotinai pats patogiausias, nereikalaujantis jokių pastangų, tačiau ir jo baigtis, mano akimis, pražūtinga. 
Važiuodama į pačius sunkiausius egzaminus ar viešus pristatymus graudžiai pradedu žiūrėti net į raudonomis nosimis ir nukraujavusiomis ausimis pasipuošusius Stoties gyventojus - "kaip jiems pasisekė, kad šiandien jiems nereikia atsiskaityti matematinės analizės egzamino ar gintis mikroekonomikos rašto darbo". Tačiau po kelių akimirkų suvokiu, kad ir aš pasirinkau mokytis pati, tad kaltinti galiu tik save. Tačiau kaltinti prasmės nėra. Pasirinkau, vadinasi norėjau to. 
Viso šio rašinėlio pagrindinė mintis - DIRBTI ir dėti visą save, siekti tikslų, o jų nepasiekus - siekti jų iš naujo. Nesėkmės atveju reikia suprasti, kad nesėkmė gali būti pati didžiausia sėkmė toje situacijoje. Ne visuomet tobulai išlaikyti egzaminai ir raudonas diplomas lemia sėkmę. Kartais tenka paragauti nesėkmių, kad pasiekus savo tikslą jaustum jo skonį. Kita vertus, nesėkmės iš naujo leidžia pergalvoti sėkmės sampratą.

PAPLEPĖJIMAI: ZARA - NAUJAS MADOS KULTAS

Prieš porą dienų Manodrabužiai portale pardavinėdama vieną rankinę sulaukiau klausimo, kodėl ant mano parduodamosios rankinės nėra Zara ženkliuko,patvirtinančio jos autentiškumą, nors aprašyme gaminio firmą buvau nurodžiusi būtent ją. Ir nors iki šiol žinojau, kad reikalai prasti, tą akimirką suvokiau, kad mados, kokybės ir prestižo sampratos situacija šiuo metu yra itin blogoje padėtyje.

Teoriškai, didžioji dalis multinacionalinės UAB Inditex  drabužių parduotuvių (tokių kaip Zara, Pull and Bear, Bershka, Massimo Dutti, Stradivarius, Oysho, Zara Home) yra subalansuotos vidutines pajamas gaunantiems Europos šalių gyventojams, atsižvelgiant į europinio standarto vidutines mėnesines kiekvieno dirbančio asmens pajamas. Kitų šalių gyventojai UAB Inditex valdomas drabužių parduotuves laiko įprastomis, niekuo neišsiskiriančiomis iš kitų drabužių parduotuvių, apsipirkimo vietomis. Bet nebūtumėm lietuviais, jei visos situacijos neišverstumėm priešingai..

Lietuvoje ZARA tapo kultu - ignoruoti fakto, kad pagal gaunamas minimalias pajamas Lietuvoje ir visoje Europoje, Lietuvos kainos šiems drabužiams yra kone tris/keturis kartus didesnės ( per mėnesį uždirbant 800 eurų užsienyje, puošnesnė palaidinė kainuos 30 eurų, kai Lietuvos 800 litų minimalus atlyginimas toje parduotuvėje turi daug silpnesnę perkamąją galią, mat ta pati palaidinė Lietuvoje kainuos 110 litų). Proporcijos žvėriškos - už tą patį gaminį užsienio pilietis sumokės 1/26 dalį savo atlyginimo, tuo tarpu biednas lietuviukas yra priverstas pakloti 1/7 dalį savo viso mėnesio juodo darbo. Nepaisant šio graudaus fakto, eilės prie Inditex valdomų parduotuvių kasų niekuo nenusileidžia žmonių pulkams, kuriuos tenka sutikti prie Humanos, pirmąją asortimento dieną, dar neprasidėjus darbo valandoms. Dar blogiau - vakar, važiuodama Gedimino prospektu, pastebėjau identiškas eiles prie minėtosios centrinės Zara parduotuvės Vilniuje, žmonės pulkeliu stovėjo prie parduotuvės durų ir laukė jos atidarymo.. Ir užbėgdama pateisinimams už akių pasakysiu, kad ne, vakar jokių nukainavimų, nuolaidų ar akcijų parduotuvė nevykdė.

Tad kokia šizofrenijos forma įsirangė į lietuviškąjį identitetą, kad neturėdami jokio finansinio stabilumo, ugdome priklausomybę fiktyviam prabangos prekių suvokimui?

Dauguma atsakytų, kad Zara siūlo puikų kokybės ir kainos santykį. Jei jus ZARA drabužių kokybė tenkina, esu didžiai nustebusi ir iš dalies džiaugiuosi dėl jūsų laimės, mat mano gyvenimo laimė Zaros vardo nepripažįsta.

Mano patirtis kiek kitokia - už 129lt įsigyti džinsai išsitampė per lygiai 3 valandas (manau,kad drabužio padidėjimą trimis dydžiais reikia įvardyti būtent "išsitampymu", mat kitokios sąvokos savame žodyne rasti nesugebėjau), o kitą dieną nunešus juos į parduotuvę gabiosios ir darbščiosios pardavėjos pasakė, kad drabužis dėvėtas, tad jo pakeisti tinkamu dydžiu ar grąžinti pinigų nepavyks.

Tad kas gi užhipnotizavo mūsų gurduolius lietuviukus tokiam smegenų plovimui, kad per dieną vienos parduotuvės apyvarta ne išpardavimų metu siekia 13 000lt?

						Zara žino, ko reikia jaunam žmogui. Žino, kaip pačią prasčiausios kokybės (atleiskite už išsireiškimą) "drapaną" pateikti tarytum aukščiausios prabos gaminį. Baisiausia tai, kad gerai paieškojus internetiniuose saituose, ZARA drabužių ir aksesuarų analogų atrasti galima daugiau nei garsiųjų mados firmų.  ZARA tapo prestižo reikalu. O tai jau, atleiskite dar kartą, yra juokinga. Kita vertus, nereikia smerkti, iki prestižo kažkokiu būdu irgi  reikėjo prieiti. O iki jo galima prieiti tik vienu būdu - didele paklausa ir palankiomis prekybos sąlygomis, ką Zaros vadybininkai ir padarė. Drabužėliai iš tiesų paprasti, tačiau kažkuo labai traukiantys. Kad ir kaip nenorom, nejučia kiekvieną kartą turėdama galimybę, užsuku į šią parduotuvę pasigrožėti naujais drabužiais ir pasiputoti dėl pernelyg užkeltų ir visiškai lietuviškiems atlyginimams neatitinkančiomis kainomis (kalbu apie pradines kainas). Žinant, kad už tą pačią (o gal net mažesnę) kainą drabužį galima pasisiūti individualiai pas Lietuvos dizainerius (ne, apie Statkevičius ir Piekautaites nekalbu, kalbu apie talentingus jaunus Lietuvos dizainerius, dar tik startuojančius savo karjeroje) fenomeno keistumas tik dar labiau išryškėja - didžioji dalis tautos geriau vaikščios masinei prekybai skirtais apdarais (yra ne vienas drabužio ar aksesuaro modelis, kurį nešioja lygiai kas antra atitinkamo amžiaus lietuvos mergina).Ir nepaisant visų nepasitenkinimų, kuriuos jaučiu Zarai, vis viena laikau ją viena populiariausių ir sėkmingiausių drabužių parduotuvę Lietuvos jaunimo tarpe. Kitoms parduotuvėms tereikia mokytis vadybinių triukų, kaip pigiai ir nekokybiškai pagamintus drabužius parduoti už absoliučiai neadekvačius pinigus. Dešimt balų už verslo strategiją ir minusinis įvertinimas mums, mirtingiesiems, už tai, kad neužuodžiam to, kas turėtų smirdėti.

ASMENIŠKUMAI: TUŠTUTĖS PASLAPTYS

Ilgai ieškojau tinkamos piniginės. Iki tol turėta  tarnavo ne taip pareigingai, kaip tikėjausi. Nesu didžiulė Guess drabužių ar aksesuarų gerbėja. Paprastai parduodama produkcija man atrodo pernelyg didelėmis kainomis, kurios neatspindi nei kokybės, nei unikalumo. Iš Guess parduotuvės iki šiol turėjau vienintelį drabužį, o ir tą prieš metus laimėjau išleistuvių suknelės konkurse.  Suknelė tikrai daili, tačiau 600lt neverta nė pro kur.

Už piniginę teko pakloti triženklę pinigų paklodę, tačiau tai buvo kone pirmas spontaniškai netikėtas, tačiau visiškai užtikrintas pirkinys mano gyvenime. Pamačiusi ją supratau, kad baigėsi visos mano paieškos. Mano gražuolės VY389359 nekeisčiau tikriausiai į jokią kitą piniginę šioj žemėj!

Dar prieš metus tvirtinau, kad įsigijus vieną gerą laikrodį, kiti tampa nereikalingi. Klydau. Labai skaudžiai klydau. Rutina ir nuobodulys aplanko net ir pačius gražiausius laikrodininkų meno kūrinius. Tad gyvenimo paįvairinimui vasarai nutariau pasirinkti TRIWA Umber Brasco laikrodį. Pastarasis tiesiog puikus šiltajam metų sezonui, mat apyrankė pagaminta iš lengvo, rankomis gaminto plastiko, o visas mechanizmas atsparus vandeniui ir kitoms vasaros linksmybėms.

Nežinau, kaip jums, bet mano gyvenimo ir meilės vis šiltėjantiems orams negali nugalėti niekas: nei nesibaigianti darbų našta, nei begalės darbų akademinėje srityje. 

ASMENIŠKUMAI: RAUDONOS NOSIES DIENA IR DARBAS LA BOUTIQUE

Grįžusi po visų įmanomų penktadieninių darbų panorau pasidalinti asmeninio gyvenimo detalėmis viešai. Ne, tai nebus instagraminės nuotraukos, nes a) mano telefonas nėra išmanusis ar pripažįstantis telefonines programėles b) nefotografuoju kiekvieno savo pirstelėjimo ir neviešinu išgertų puodelių skaičiaus (nieko asmeniško ar priešiško tiems, kas taip daro. Šiuo klausimu mano gyvenimas tiesiog nėra patrauklus vizualiai).
Mėgstu rengti konkursus, kurių pagalba galiu geriau pažinti savo skaitytojas, išgirsti ir perskaityti jų likimo istorijas ir tiesiog pamatyti skirtingų gyvenimo filosofijų.
Pastebėjau, jog nemaža dalis skaitytojų - abiturientės, gyvenančios didelėje nežinioje. Iš dalies pavydžiu tos nežinios, kuri ne tik gąsdina, bet ir stimuliuoja smalsumą. Kita vertus, džiaugiuosi,kad man pačiai šis laikotarpis jau praeityje. Bet ne dėl to, kad jis būtų buvęs nemalonus, o dėl to, kad pastaruosius mėnesius gyvenu tokį gyvenimą, apie kokį prieš metus nebūčiau nė pagalvojusi.
Kiekvieną dieną keliuosi su dideliu galvos skausmu "kaip suspėti ir padaryti tai, ką esu suplanavusi" nepažeidžiant 24 valandų paros limito, kurio pastaruoju metu man nepakanka visiems reikalingiems darbams atlikti. Ir nepaisant fakto, kad skundų apie tai, kokia esu pavargusi ar neturiu laiko, esu be galo laiminga darydama tai, ką darau.
Myliu savo mokslus, myliu savo miestą, myliu savo veiklas (jus, mielosios, irgi), dievinu savo darbą, kuriame prabūnu ne tik darbo valandas su viršvalandžiais, bet ir bemieges naktis ar šventines dienas. Tikriausiai nėra nieko geriau, nei dirbti darbą, kurį myli ir dirbi iš idėjos, o ne pinigų poreikio ar esminio jų egzistavimo.