Peržiūrėjus savo "žiedų kolekciją" supratau, kad esu pakankamai primityvus žmogus: nors iš pažiūros žiedai atrodo skirtingi, juos nesunkiai galima sudėlioti į tam tikras grupeles.

Kadangi esu įpratusi rytais budintis prie kompiuterio beskaitinėdama naujausias pasaulio naujienas ar aktualijas ir betikrinandama elektroninius paštus, šį rytą mane pažadino puiki žinia: Nereta (http://neretos.wordpress.com) Stylish blogger awards žaidime nominavo mane ir mano rašymo stilių! Po keletos minučių euforija praėjo, mat suvokiau, kad turėsiu žaisti pagal žaidimo taisykles: paviešinti septynis nenuginčijamus (ir gal kompromituojančius) faktus apie save.

1. Esu šiek tiek perfekcionistė, su muilu plaunu rašalinius parkerius, spalvoti tušinukai ir apatiniai rūbai dažniausiai būna sudėlioti pagal spalvas ir atspalvius, o senus žurnalus rūšiuoju pagal išleidimo metus ir mėnesį. Neretai atsikeliu vidury nakties, nes užsinoriu sutvarkyti vieną ar kitą stalčių. Galiausiai lieku visiškai nemiegojusi, mat po pirmojo seka antras, ir taip be galo, kol sutvarkau kiekvieną kambario centimetrą.
2. Būdama jaunesnė į sąsiuvinį perrašinėjau Hario Poterio knygas ir šiaip labai daug skaičiau: pradinėse klasėse per dieną perskaitydavau visą knygą (ach, tas sportininko interesas..) Pastaraisiais metais retai kada savo noru rašau ranka: apsiriboju peržiūrėtų filmų perskaitytų knygų ir nusipirktų daiktų sąrašėliais ( o jie irgi gigantiški)
3. Vis dar nepripažįstu jokių gyvūnų, kurie yra moteriškos lyties. (Nors pati auginu katę. Kita vertus, anokia ten katė, greičiau jau supersajanas, nes šokinėja ir laipioja durų staktom kaip Mauglis) Man mielesni "šuniukai, kačiukai ir papūgėniukai". Kiekvieną kartą gavusi gyvūną jį laikau vyriškos lyties. Dėl to kaime vienuoliką metų gyvenusi kalytė visiems tapo "Džeriu".. aš taip giliai tikėjau, kad ten berniukas, kad visi tiesiog įprato tokiu laikyti.. Manęs labai nemyli žuvytės (pamirštu jas pamaitinti) ir gyvendamos pas mane mirė keturios papūgėlės (dvi nuo senatvės, o kitos dvi tikriausiai nuo širdies smūgio, kurį įvarė mano išprotėjus katė). Mane mėgsta šunys, tačiau aš šunų.. Hmm, nelabai. Man priimtinesni katinukai.
4.Geriu be proto daug vandens ir žalios arbatos. Arbatą geriu tik visiškai verdančią (tokią, nuo kurios kiti žmonės nusipliko liežuvį o begeriant visą veidą išmuša raudonis). Tai yra labai blogas įprotis, mat gadinu savo skrandį. Vis dėlto, visą kaltę verčiu paveldimumui: mano prosenelis gerdavo lygiai taip pat, kaip kad aš dabar. Aplinkiniai gąsdina, kad toks skysčių kiekis nesveika kepenims. Šiuo klausimu tik gūžteliu pečiais: o kas šiais laikais sveika.
5. Absoliučiai nevartoju jokio alkoholio ir tabako gaminių. Dažnai dėl to turiu didelių nemalonumų, mat daugumai žmonių nelabai priimtina nevartojantys, tad tarp vartojančių (kurių yra absoliuti dauguma) jaučiuosi kaip juoda avis baltų avių bandoj. Sumažėja bendrų temų ir interesų (tikriausiai dėl tos priežasties tiek mažai draugų turiu :D) Natūralu, kad retai kada būnu itin linksma ar atsipalaidavusi. Iš kitos pusės, jei jau tokia būnu, tai bent jau žinau, kad tokia jaučiuosi, o ne kad mane tokią padarė kažkokios psichiką veikiančios ar alkoholinės medžiagos.
6. Mano gyvenimas suplanuotas minučių ir sekundžių tiklsumu. Mažai kur vėluoju (nebent žinau, kad pavėlavusi vis vien atvyksiu pirma ir dar valandą lauksiu kito vėluojančio). Jei pramiegu (o taip būna retai) arba atsikeliu bent keliom minutėm vėliau nei planavau (irgi retas atvejis), geriau jau neisiu į mokyklą, nei bėgsiu, skubėsiu arba važiuosiu neplauta galva. Ne dėl to, kad įvaizdis man labai svarbu: kaip tik, mokykloj dažnai atrodau nuvargus, užsimiegojus ar dar kokia. Bet taip atrodau dėl to, kad taip jaučiuosi ir dėl to, kad pati noriu taip atrodyti, o ne dėl to, kad kažko nespėju. Skubėjimas mano gyvenime irgi planuotinas dalykas. Negaliu skubėti, jei to nenumačiau iš anksto. Blogai jaučiuosi, kai neturiu planų (tada apima didelė apatija ir depresija) arba reikia veikti ekspromtu (jaučiuosi neužtikrintai).
7. Būdama jaunesnė paniškai bijojau berniukų (jau geriau mane būtų uždarę į kambarį pilną vilkų, nei su klasioku). Trečioje klasėje per klasės diskoteką klasiokas pakvietė šokti. Aš taip išsigandau, kad pabėgau į mergaičių tualetą ir ten lindėjau gerą pusvalandį. Po to dar ilgai rankos drebėjo. Iki šiol pradedu bijot berniukų, jei jie pradeda rodyti kažkokius interesus. Kitaip tariant, galiu su jais bendrauti tol, kol jie manęs nekabina. O kai pradeda, tuomet "viso gero, draugyste". Įtariu, kad ateityje gali tekti stoti į vienuolyną..


Negana to, dar turiu nominuoti kitus asmenis. Pastaruoju metu labai padaugėjo įdomiai rašančių lietuvaičių (arba tiesiog aš pati į juos pradėjau kreipti dėmesį). Tad be proto sunku kažką išskirti.
Aušra  už itin šmaikščiius pamąstymus apie madą. "Just because you ate some glass doesn't mean you are window" (vien blogo pavadinimas vertas milijono!)
Ieva  už labai taiklius pastebėjimus ir savitą požiūrį į gyvenimą.
Sandra už protingas mintis (kai kurie straipsniai net ir dabar neduoda ramybės)
Margarita už neišblėstančią energiją atrodyti stilingai ir meilę madai
Gabrielė už užsienietišką lietuvaitės gyvenimą Anglijoje ir ilgas ilgas modelio kojas
Be paminėtųjų tinklaraščių yra begalės kitų, kuriuos be proto mėgstu ir nepraleidžiu nė vieno įrašo. Tiesiog taisyklės yra taisyklės. Kitą kartą ketinu pristatyti daugiau skaitomiausių tinklapių. O apdovanojimai nėra būtini, norint pasipasakoti apie savo gyvenimo ypatybes. Papasakokit apie savo ypatybes ir mylimiausius "blogus" :)

Neišvengiamai atėjo ta akimirka, kai vis dėlto nusprendžiau papasakoti apie savo šimtadienį. Šių metų Mykolo Biržiškos gimnazijos šimtadienio tema "Cirkas". Iš pat pradžių nustebino tai, kad trečiokai nė nemėgino slėpti nuo mūsų temos (kai mes, savo ruožtu, praėjusiais metais, šimtadienio temą slėpėm iki pat paskutinės savaitės, kad dvyliktokams būtų staigmena). Dar labiau sunerimau, kai  suvokiau, kad per paskutinę stiprią šventę mokykloje jau nebenoriu būti nei dramblys, nei orangutangas, nei beždžionė. Per tiek metų buvo pakankamai progų, kai turėjom šliaužiot mokyklos grindimis, krypuot žąsele ar dainuoti mokyklos himną. Iš tiesų klounas būtų buvusi pati lengviausia išeitis: išsipaišyti veidą, apsirengti bet kokius spalvotus rūbus, užsiklijuoti raudoną nosį ir garbanotų plaukų peruką.O šimtadienis atrodė taip toli, kad pernelyg daug negalvojau apie aprangą. Galiausiai ta diena vis vien išaušo. O aš, vietoj to, kad visą savaitę būčiau skyrus aprangos paieškoms, keturias valandas per dieną plušėdavau sporto salėj (stebuklų vis dėlto būna šiam pasauly: pamėgau vaikščiot bėgimo takeliu). Tik pabudus anksti ryte suvokiau, kad neturiu kuo apsirengti. Tačiau jau senokai pastebėjau, kad stresinėse situacijose mūsų sąmonė ir pasąmonė veikia stulbinamu greičiu. Vos kelios minutės prieš išvažiavimą atėjo išganinga mintis pasidabinti brolio išeiginiais marškiniais ir nusipukšti plaukus spalvotu plaukų laku (jo galite rasti kone kiekvienoje balionų parduotuvėje).
Džiaugiuosi stipriu trečiokų darbu. Visa rytinė dalis buvo šauniai suorganizuota, nors teko ir bėgti, ir stryksėti, ir valyti sporto salės grindis užpakaliu, buvo smagu. Vakarinė dalis taip pat paliko gerą įspūdį. Vakarinėje dalyje visi dvyliktokai išsičiusto, išsipusto, tad tikrai labai gera žiūrėti į taip per keturis metus pasikeitusius veidus. Atrodo, atėjom būdami visiškais vaikais, o išeisim jau būdami jei ne suaugę, tai bent jau apibrendę. Nuotraukų iš vakarinės dalies neturiu. Tiesiog niekam neatėjo į galvą nusifotografuoti, o kai tai suvokėm, jau buvo per vėlu. Į after party paskutinę sekundę nusprendžiau neiti, nes tam visiškai neturėjau nuotaikos. Tikriausiai dabar dėl tokio savo sprendimo turėčiau  graužtis, tačiau nėra prasmės savęs prievartauti ten, kur turi galimybę rinkitis. Užuot šokus iki ryto nusprendžiau ramiai pavakaroti su pussesere,o iš ryto nuvažiuoti į kaimą ir aplankyti beveik pusę metų nematytą močiutę. Bet kokiu atveju, manau turėjau pati šauniausią šimtadienį, kokį tik buvo įsivaizduoti.


Papasakokit apie savo šimtadienius.
Kokia tema buvo? Kaip jautėtės? Ar verkėt, suvokę, kad mokytis mokykloje teliko menkos 100 dienų? :)

Su mielu noru tokia spalva nusidažyčiau visus plaukus! Deja, artimiausiuose planuose tokių metamorfozių nenusimato. O gaila.

Gyvenimas ir toliau man krečia pokštus. Šiaip nemėgstu išsišokt, išsiskirti ar kitaip "ardyti tobulos pasaulio harmonijos", tačiau kartas nuo karto mano smegenyne susikaupia neaiškūs kamuoliniai debesys, ir padarau kažką visiškai nebūdingo sau. Vienas keisčiausių ir naujausių mano sprendimų yra ji. Kai ją pamačiau, žiūrėjau nejudindama akių gal penkias minutes: niekaip negalėjau suprasti, patinka man ji, ar ne. Antruoju atveju tai tiesiog didžiausias pasityčiojimas iš rankinių giminės. Aš koncervatyvus žmogus, sunkiai priimu naujoves. Mokyklinės kuprinės atsisakiau prieš gerus keturis metus ir prisiekiau sau, kad gyvenime nepirksiu, o juo labiau nenešiosiu, jokios "moteriškos kuprinytės".

 Mano žodžiai atsisuko prieš mane pačią. Karma


O ką jūs galvojate apie moteriškas kuprines?

Praėjusią savaitę nusprendžiau išbandyti vadinamuosius kvepalų analogus. Visų pirma noriu paminėti, kad visą gyvenimą buvau už kokybiškus ir gerus kvepalus (kiek finansinės galimybės leidžia, žinoma), analogai man niekuomet nepatiko, nes kiek esu turėjusi, kvepėjo siaubingai prastai, o ir buteliuko dizainas man labai svarbus kriterijus, juk labai smagu turėti gražų buteliuką (kai buvau mažesnė, kvepalus rinkausi pagal buteliuko spalvą ir reljefą). Internete skaičiau begales prieštaringų atsiliepimų apie kvepalų kopijas, o kadangi niekuomet negali būti tikras, kokiais tikslais tie atsiliepimai parašyti, sunku kažkuo tikėti: gal teigiamus atsiliepimus rašo patys prekybininkai, o gal atvirkščiai: neigiamus pila tik originalių kvepalų pirkimu suinteresuoti asmenys.  Tai štai praėjusį penktadienį kažkoks demonas įlindo į galvą ir pasakė, kad pati savo kailiu noriu išbandyti ir padielkas. Buvo laabai baisu, kad beveik šimtas litų nueis šuniui ant uodegos ir vis dėlto tas demoniukas sakė man : "Pirk". Ėmiau ir paklausiau aš jo. Ir likau šokiruota. Pasižiūrėkit patys



 Buteliukas ir įpakavimas visiškai identiškas originalui. Kadangi prieš keletą mėnesių turėjau originalą, manau galiu vertinti galiu pakankamai objektyviai. O dėl mano liguisto potraukio rinkti tuščius kvepalų buteliukus, jų palyginimą galiu pateikti ir jums. Tuščias-orginalas, su rausvu skysčiu-padielka. Abu butelaičiai pagaminti iš tokio paties stiklo, dozatorius lygiai toks pat, visiškai niekas nesiskiria. Kvapas gal ir nesilaiko dvi savaites, bet tiesą sakant aš kvepalus jaučiu tik pirmas keletą valandų, tad didelio skirtumo nematau.

Esu nesveikai laiminga dėl šio atradimo. Dabar galėsiu turėti nepalyginamai daugiau kvepalų, o ir piniginė bus laiminga.
Pardavėja sakė, kad daugelis tokius kvepalus pardavinėja kaip originalus. Mano nuomone tai kiek amoralu. Kita vertus, pirkėjas, šventai įsitikinęs,kad kvepinasi tikrais kvepalais, skirtumo tikrai nepastebės. Bet čia jau pardavėjo moralės klausimas.

O su kokiais kvepalais geriausiai draugaujate Jūs?

Šį niūrų antradienio vakarą nusprendžiau papasakoti apie savo atradimus kosmetikos pasaulyje. Kosmetiką be proto myliu. Gal dėl kažkokio neaiškaus komplekso (man pačiai kosmetika asocijuojasi su netikrumu ir savęs slėpimu). Turiu tikrai liguistą potraukį kosmetikai, o ypatingai makiažo pagrindams ir viskam, kas susiję su veido problemų maskavimu.
Vasarą fotografavau savo kosmetikos turtus, likau nuoširdžiai pasibaisėjusi, kiek visko turiu. Tą pačią sekundę nusprendžiau susiimti ir atsikratyti nereikalingomis priemonėmis, taip prikeldama jas naujam gyvenimui pas kokią nors kitą merginą. Labai džiaugiuosi, kad dalį kosmetikos pavyko parduoti ar išsikeisti į reikalingesnį daiktą. Senas, sudžiūvisias priemones be gailesčio išmečiau į šiukšlių dėžę (gėda prisipažinti, kiek kai kurie tušai išgulėjo stalčiuje). Ta proga visos makiažo priemonės iš komodos stalčiaus persikraustė į naują vietą, dežės prie komodos.
O kas liečia veido trūkumų maskavimą, priėjau prie labai paprastų išvadų: svarbu ne pudros firma, kaina ar kokybė (paskutinis faktorius labai svarbus, bet).. Oda atrodys pasibaisėtinai, jei be visų tų mėšlų, kuriais varginam savo veidą, nebus rūpinamasi kasdien, paprastomis priemonėmis. Labai svarbu kasdienė veido priežiūra: vakare būtina nusivalyti makiažą, nuplauti veidą prausikliu, būtinai gerai pamaitinti (arba sudrėkinti, priklausomai nuo metų laiko, odos tipo ir kitų kriterijų). Iš ryto vėl būtina nusiprausti vandeniu, pasitepti drėkinančiu (arba maitinančiu) kremu, o tik tada jau galima galvoti apie makiažo pagrindą ar kitas dekoratyvinės kosmetikos priemones.Aš šiuo metu chemiją naudoju tik visai velniavai nuimti, o maitinu ir prausiu natūraliomis priemonėmis: juoduoju afrikos muilu ir nerafinuotu šalto spaudimo taukmedžio sviestu. Taip pat be galo svarbu tinkamo pudros atspalvio pasirinkimas (jei nerandate tinkamo atspalvio, tikrai niekas rankų nenukapos, jei sumaišysite dviejų atspalvių, taip išgaudamos idealų atspalvį), taip pat ne mažiau reikėtų atkreipti dėmesį į pudros paskirstymą. Mano nuomone, geriausia yra švelniai tapšnoti ją į odą. Taip išgaunamas lygus, šviežios, spindinčios iš vidaus, odos efektas. Mažiau matomi pabėrimai, spuogeliai ir kiti defektukai. šepetėlio nenaudoju, nes neturiu kokybiško. Taip pat dėl to, kad šepetėliuose greičiau veisiasi bakterijos. Šiuo metu labiausiai naudoju YSL kreminę pudrą, nes jos atspalvis man tinka idealiausiai iš visų turimų. Taip pat dėl to, kad kol kas dar nereikia didelio maskavimo (o maskuoja ji tikrai prastokai, už tokią kosminę kainą galėtų maskuoti ir geriau). Taip pat pastebėjau tendenciją, kad visos veido problemos atsiranda dėl netinkamos mitybos (kaip tik pradedu gyvent vien saldumynais, taip visas veidas išduoda mano nuodėmes:D) Eina man ši pudra į pabaigą. Tuo labai džiaugiuosi, nes širdy labai gera, kai produktą pabaigiu iki galo. Pabaigus ją, galėsiu kibti į kitą.
Kai kurie žmonės nesupranta, kam jaunos mergaitės dažosi, kodėl kankina savo odą priemonėmis, kurios tikrai neduoda jokios teigiamos naudos. O atsakymas, mano nuomone paprastas ir jį pabandysiu pritaikyti asmeniškai sau: pasidažiusi jaučiuosi nors ir ne natūraliai, tačiau nepalyginamai gražesnė, labiau pasitikiu savimi ir savo jėgomis. Juk ne visiems nuskilo turėti persikinę odą. Nors esu išprotėjusi dėl kosmetikos pirkimo, tikrai nesu pamišusi dėl jos naudojimo kiekvieną dieną. Nebijau vaikščioti nepasidažius. Į parduotuvę irgi beveik visuomet vaikštau be tušo. Tačiau tik radus progą, varau iš širdies :D Ir šiaip labai smagu stebėti savo pačios progresą dekoratyvinės kosmetikos naudojime. Neseniai atradau būdą, kaip savo blakstienas paversti didesnėmis ir išraiškingesnėmis, o juk be praktikos nepadės jokia teorija:)

Kai nusipiešiu veidą, jaučiuosi daug fainesnė. Tebunie tai netiesa, tačiau saviįtaiga užima didžiąją dalį mūsų visų gyvenimo ir emocinės būsenos stabilumo.

Kažkas gavo idealius batus šimtadieniuuui

Šiek tiek detalių iš mano naujosios palaidinės. Kad ir kaip stengiausi pereiti prie kitokių spalvų, vis viena grįžtu prie savo ištakų - rožinės, (bet kokiu pavidalu). Ar tai būtų švelniai rausva, ar akį rėžianti neoninė. Taip sakant, šarka gimus, gulbe neskrajosi.

Sunkus periodas artėja: mokykloj darosi vis sunkiau ir sunkiau, aš vis dar nežinau, ko noriu iš gyvenimo, orai ir toliai sėkmingai šaltėja, mane vėl pradeda berti nuo šalčio, vaikštau apsirengus mažiausiai dviem vilnoniais megztiniais, o atsikėlus rytais tamsu, kaip skylėj. Mane gyvą palaiko tik mintis, kad iki atostogų teliko dvi savaitės.

Gal turit kokių patarimų, kaip kovoti su neigiamom emocijom?;)