PAPLEPĖJIMAI: KAM TARNAUJA ŽINIASKLAIDA

Prieš atsiverčiant šį rašto darbą įsitikinkite, kad turite laisvas 10 minučių ir galite jas skirti šiek tiek stipresniam, nei lūpų dažų ar naujos kreminės pudros aprašymo tekstui. Taip pat prieš pradedant skaityti mano įrašą, noriu pabrėžti, kad visa, ką jame perskaitysite,  tėra mano bendri asmeniniai pastebėjimai, neturintys jokių svarių argumentų išskyrus tuos, kurie yra paminėti. Taip pat noriu patikslinti, kad tai neturi nieko bendra su vienos ar kitos specialybės ar konkrečios žmonių grupės išskyrimu,  nuvertinimu ar sumenkinimu. Taip pat norėčiau priminti, kad tesu devyniolikmetė mergiotė, kurios didžiąją dalį nuomonės sudaro nedidelė asmeninė patirtis, tad jei kartais ji kertasi su realybe – tai normalu. Viskas ateis su laiku. Trisdešimties tikiuosi pasieksianti visiškai kitokį išsilavinimo, išprusimo ir bendrą žinių lygį, nei jis yra dabar, tačiau be dabartinio pagrindo tolimesnės ateities statyti neįmanoma.  

Pradžiai šiek tiek istorijos, apie ką šį kartą pliurpsiu. O plepėsiu šį kartą ypatingai daug, mat vieną, standartine tapusią, nemigos naktį visos turimos subjektyvumais pagrįstos žinios galiausiai sugulė į reikalingas smegenų ertmėje esančias vietas ir nutariau, kad man jau gimdau. Gimdau naują idėją, kaip perteikti kažką, apie ką galvoje mintys nesiliauja suktis jau gerą pusmetį. Ir, tikiu, suksis kone visą likusį gyvenimą.

Taigi pagrindiniai faktai, be kurių pristatymo kalbėti gali būti sudėtinga ar visai neįmanoma. Žiniasklaida, apie kurią kalbėti šiame įraše, kaip kad teigia visagalė Vikipedija, kuria pasitikiu tikriausiai labiau, nei savim pačia, dar vadinama visuomenės informavimo priemonėmis, yra priemonės, skirtos pateikti informaciją plačiam žmonių ratui. Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda, radijas, televizija ir internetas. Bendras jų bruožas yra tai, kad naudojantis techninėmis priemonėmis jos pasiekia plačiąją visuomenę. Žiniasklaidos turinys turi itin didelę reikšmę daugelio žmonių gyvenimui, Mūsų turimas realybės supratimas gali būti laikomas iš dalies žiniasklaidos perduotu ir mums pateiktu realybės vaizdu. Laikantis tokio požiūrio, įvykiai, kurių neperteikė žiniasklaida, viešumoje yra kaip ir neįvykę. Nuo pat jos atsiradimo žiniasklaida buvo laikoma svarbia valstybės valdžios kontrolės institucija (bent jau potencialia). Šią savo funkciją ji gali atlikti tik jei yra nepriklausoma. Šalia valstybės institucijų kontrolės žiniasklaida turi ir kitas svarbias funkcijas: objektyvios informacijos pateikimas, politinės komunikacijos tarp piliečių ir valstybės užtikrinimas, politinė piliečių socializacija.

Taigi užteks teorijos, metas persikelti į daug įdomesnę, praktinę šios ypatingai įdomios ir itin paklausios (atsižvelgiant į prioritetines pasirenkamųjų studijų kryptis, kurių pasirinkimas stipriai nekinta jau eilę metų) specialybės pusę. Neslėpsiu, kad prieš gerus šešerius metus pati intensyviai galvojau apie žurnalistiką, kaip apie geriausiai atitinkančią mano asmenybės bruožus specialybę, mat savirealizaciją geriausiai galėjau pajausti būtent šiuo minčių reiškimo būdu. Tačiau žurnalistikos nepasirinkau. Iš dalies džiaugiuosi savo sprendimu, mat manęs netenkina dabartinės žiniasklaidos ir žurnalistikos formos, kurias dažniausiai galime girdėti, matyti ir jausti visuomenėje.  Taip pat ne mažiau piktina ir pats žiniasklaidoje vyraujantis žinių turinys.  Nežinau, ar esu visiška konformistė, ar pesimistė, ar tiesiog vis dar sunkiai tikiu tautiškumu (dėl kurio visgi likau mokytis gimtinėje), tačiau šioje subitlioje situacijoje nutariau, kad dabartinės žiniasklaidos situacijos viena nepakeisiu, rašydama apie kai, kas iš tiesų yra aktualu ir teisinga – neišgyvensiu finansiškai, o kitu atveju teks parsiduoti tiems, kas tiesos neskelbia, bet disponuoja dideliais pinigais. Nė vienas, nė kitas kraštutinumas nepasirodė patrauklus, tad šią specialybę teko visiems laikams išbraukti iš savo norimų mokymosi krypčių sąrašo. Nekritikuoju žmonių, kurie vis dėlto išliko narsiais ir įlindo liūtui į nasrus. Manau jie ir jų drąsa nusipelnė itin didelės pagarbos, nes vis dar tikiu, kad ateities kartos išgelbės pasaulį.

Iš tiesų šią problemą įžvelgti reikėtų ne tik nacionaliniu mastu, bet ir globaliai. Nežinau, verkti ar džiaugtis, tačiau bėdų turime ne tik mes, lietuviai, bet ir kitas pasaulio pusrutulis, kitais žodžiais dar pristatomas kaip Amerija. Tad pradėsiu nuo geriausio pavydžio, kaip nuostabios amerikiečių knygos moko mus metodų (ir pateikia konkrečią sėkmės istoriją), kaip nekompetetingiems specialistams (kurių nedrįsčiau laikyti specialistais) išsisukti iš sudėtingai kėblių situacijų ir kaip jų kompetencijos ir žinių trūkumas nepakiša kojos tolimesnei karjerai, susijusiai su visuomenės aktualijų viešinimu.

Prieš gerus tris mėnesius iš nevilties (o gal iš džiaugsmo) bibliotekoje čiupau kone pirmą pasitaikiusią knygą, mat norėjau lengvo skaitalo, padėsiančio atsilapaiduoti po visų egzaminių, kuriuos teko turėti pastaruoju metu. Likimas pakišo koją ir po mano ranka atsidūrė Sophie Kinsela romanas „Slaptas parduotvių maniakės svajonių pasaulis“. Turėčiau paminėti, kad ši knyga mano naguose atsidūrė nebe pirmą kartą, tačiau pirmąjį kartą ją skaitydama nepajutau jokių stipresnių emocijų, kurias būtų verta aptarti viešoje erdvėje(tiesa, tais laikais pernelyg daug šia tema nemąstydavau, o ir savo nuomonės viešoje erdvėje nebūčiau kur padėjusi. Visgi gal kaltas buvo brandos trūkumas). Neabejoju, jog didžioji dalis merginų tikrai matė 2009 metais P.J. Hgan režisuotą filmą „Parduotuvių maniakės išpažintis“, su žaviąja škotų kilmės raudonplauke aktore Isla Fisher, sukurtą pagal minėtąjį romaną. Iš esmės siužetas ir pagrindinė mintis pakankamai aiški: Rebeka Blumvud - žurnalistė, finansų analitikė, mokanti kitus, kaip reikia elgtis su pinigais. Deja, ją pačią kamuoja pirkimo aistra ir jo pasėkmės – nuolatinis pinigų stygius ir amžinai persekiojačios skolos. Rebeka desperatiškai stengiasi didžiąją savo gyvenimo problemą išspręsti mėginimais taupyti, paskui – susirasti pelningesnį darbą, bet visos pastangos eina perniek ir dar labiau komplikuoja padėtį.. Žinoma, jau pačioje romano pradžioje atsiranda patrauklus vyriškis, turintis ir smegenų, ir pinigų. Standartiškai, kaip ir pridera pigiam, bet itin populiariam romanui, jo širdį pagrindinei veikėjai nesunkiai pavyksta užkariauti moteriškomis gudrybėmis ir lengvabūdiškumu. Bam. Graži ir laiminga istorijos pabaiga, Rebekos gyvenimo problemos pasibaigia sulig nauja meile, visos skolos lieka apmokėtos jo naujojo gerbėjo (tiksliau itin rimto banko vadovo), o pirkinių manijos poreikis patenkintas, mat pinigų fontanai liejasi toliau. Bet aš norėčiau atkreipti dėmesį ne į romantinę istorijos pusę, o į pagrindinės herojės darbą, kurio pirminis pateikimas ir galiausiai pabaigoje gautas rezultatas mane itin papiktino. Rebeka – žurnalistė, dirbanti finansų analizei skirtame žurnale. Viskas būtų gerai, jei ne faktas, kad mergiotė visiškai neišmano finansų. Žinoma, nė vienas iš mūsų nesame Dievai, tačiau kraupu skaityti, kaip sėkmingai žmogus praslysta pro garsiausius bankus ir konferencijas, neturėdama nė paties menkiausios supratimo apie tai, ką turėtų išmanyti geriausiai. Pinigus už savo darbą žurnalistė gauna, tačiau kyla klausimas, kokio lygio ir kiek teisingos ir tikslios gali būti finansų analizės, kurias ruošia žmogus, nežinantis, kas yra investicinių fondų valdymas. Šiuo atveju nekalbama apie pavydą žmogui, kuriam gyvenime sekasi. Kalbama apie tai, kokia informacija pasiekia tikslinę auditoriją, t.y knygoje aprašomus žmones, kurie yra suinteresuoti finanų temomis ir kurie pasitiki finansų apžvalgai skirtais leidiniais. Pabandžiau įsijausti į žmogaus, skaitančio tokius leidinius vietoje ir pasijaučiau bjauriai, kai supratau, kad apie pinigus išmanau tikriausiai daugiau, nei žurnalistė. Tačiau žinau, kad tokių kaip aš – nedaug. Daugelis skaitytojų (ypatingai vyresnioji karta, nežinanti visų žiniasklaidos ir žurnalistikos subtilybių bei priklausomybių nuo vieno ar kito didžiojo pasaulio koncerno) skaitydami vis dar šventai tiki kiekvienu žurnalisto išsakytu ir žurnalo išspausdintu žodžiu kaip vienintele ir nenuginčijama tiesa. Žinoma, nereikėtų pamiršti ir žmogiškojo faktoriaus, kad nepaisant žmogaus specialybės, žmogus lieka tik paprastu mirtinguoju, tačiau jei jau savo noru krenti į sriubą, būk mielas, pasidomėk, kokia jos sudėtis ar virimo temperatūra. Taip pat reikėtų paminėti ir tai, kad tokio tipažo romanus neretai kramto dar pilnametystės nemačiusios mergaitės, kurios dar tik renkasi savo gyvenimo kelią. Tad akivaizdu, kad tokiu būdu klaidinama lengviausiai pažeidžiama ir prieinamiausia tikslinė žmonių grupė, anksčiau ar vėliau statysianti naujus gyvenimo (tuo tarpu ir visos tautos) pamatus. Kaip galima pastatyti gerus pamatus, jei jau ankstyvoje jaunystėje esi klaidingai informuojamas apie tam tikrų specialybių darbo specifiką, taigi ir apie savo paties galimybių pritaikymą dabartinėje rinkoje?

Kitas pavyzdys, kurį ketinu pateikti, yra iš netolimos praeities, mūsų dainių išdainuotos Lietuvėlės. Kas kitas, jei ne Lietuvos Mokinių parlamentas, man galėjo suteikti tokią patirtį, kokią turėjau praėjusią vasarą. Situacija standartinė: vienai LMP‘anarei paskambino žurnalistė iš vieno populiauriausių Lietuvoje televizijos kanalo ir paprašė prisatyti mokinių poziciją vienu klausimu, svarstomu švietimo ir mokslo ministerijos, glaudžiai susijusiu su mokinių gyvenimu ir gerove. Taip gyvenimas susiklostė, kad ši pristatymo garbė, milžiniška atsakomybė ir eterio šlovė atiteko man. Turėjau per pusę valandos gauti mūsų, mokinių poziciją ir ją sklandžiai pristatyti. Pranešimas susidarė iš konkrečios problemos siūlomo sprendimo pliusų, minusų ir mūsų, kaip mokinių, siūlymo spręsti iškilusią problemą. Visa, ką priklausė, žurnalistams išpyškinau vienu atsikvėpimu, buvau itin laiminga ir patenkinta savimi, mat kamerų, viešumos ir viešojo kalbėjimo bijau labiau, nei velnias bažnyčios, o apie siaubingas mimikas, kurias pastebiu sau kalbant, net nenoriu kalbėti. Tiesa, euforija dingo po savaitės, pamačius save savaitgalio žiniose. Buvo gėda prieš visą Lietuvos parlamentą, mat mūsų darbštieji žurnalistai iškirpo ir pasiliko tik tai, kas jiems patiems buvo aktualu, tačiau visiškai neatspindėjo konkretaus pranešimo esmės. Tiesiog vieta, kurią jie paliko, šauniai derinosi prie švietimo ir mokslo ministro išsakytos nuomonės. Štai taip buvo sukurta mokinių nuomonė. Besiderinanti prie gerb. Gintaro Steponavičiaus pozicijos, kaip derinasi raudoni bateliai prie raudonos rankinės. Suprantu, kad kompozicija yra neatskiriama kūrybos ir vizualinių menų dalis, estetinis vaizdas yra ne mažiau svarbus, nei turinys ar žinia, kurią norima pranešti, ypatingai kai kalba sukasi apie vieną brangiausių sklaidos priemonių, televiziją. Juk jei vizualus pateikimas nebus patrauklus, kris televizijos reitingai, o kartu su jais žemyn garmės ir visa žurnalistų bei kitų darbuotojų komanda, dirbanti joje. Tačiau ar žinios neturėtų būti ta vieta, kur informacija yra perteikiama galbūt kartais sausokai, objektyviai ir visiškai koncentruotai, o ne taip, kaip operatoriui pasirodė priimtiniausia, atsižvelgiant į kūrybinius aspektus? Jei žinias žiūrėtume kaip eilinę ispanų muilo operą – kodėl gi ne. Bet jei žinių pagrindinė funkcija yra visuomenės švietimas, kodėl iškarpoma tai, kas yra svarbiausia? Žinoma, ši patirtis visiškai subjektyvi (visgi VBS metodu kalbėti neketinu, tad teks pasikliauti savo asmenine, nors ir ne tokia šarminga patirtimi), tačiau tai pats paprasčiausias ir primityviausias pavyzdys, kaip šiais laikais (ir ypatingai mūsų šalyje) yra gaminamos žinios ir naujienos.

Galiausiai, pabaigai, visai linksmas pavyzdys, kaip pasitelkiant vizualinę medžiagą ir paprasčiausias kompiuterines redagavimo priemones, galima skelbti klaidinančią informaciją. Kaip žinia, žmogaus sąmonė užfiksuoja tam tikras detales, kurios galbūt neatsindi nei tiesos, nei pagrindinės ir svarbiausios informacijos. Mūsų protą nesunku apgauti, ypatingai jei tai daro patyrę profesionai arba tiesiog jei procesas yra ne informacijis, o kūrybinis, taigi orientuojamasi ne į objektyvumą, o į meninę raišką. Prieš daugiau nei tris mėnesius prisidėjau prie vienos tarptautinės holistinės stovyklos organizavimo, tačiau dėl privalomo studijų lankomumo pačioje stovykloje daug neužsibuvau, daugiau lankiausi kaip svečias, vizituojantis ar pagalbinis asmuo, padedantis atlikti įvairiausias, net ir pačias smulkiausias užduotis, iškylančias stovyklos metu. Viena itin juokingų užduočių – surasti ir nupirkti 30 vištos kiaušinių, reikalingų tolimesniems mokymams. Atrodo, kokios problemos gali kilti, gavus tokią primityvią instrukciją? Tikriausiai jokių, jei ne faktas, kad stovykla vyko Norviliškių pilyje, visiškai šalia Baltarusijos sienos, kur niekas aplink nešneka lietuviškai, dar blogiau, niekas neaugina vištų, taigi neturi ir kiaušinių. Įtartinai sudėtinga jų gauti pasirodė net ir vietinėse parduotuvėse. Ne mažiau smagu buvo dėl to, kad keliavome su profesionaliu fotografu (tiesa, dar tik studijuojančiu, bet mano neprofesionalia akimi žiūrint, potencialas šviečiasi neoninėm spalvom jau iš tolo), savo amatą išmanančiu ne prasčiau, nei pats Marius Jovaiša. Iš savo kelionės nuotykių kūrėme linksmą video įrašą, vėliau sulipdytą taip, kad aš jame pasirodžiau kaip pats bukiausias šios visatos palikuonis arba tipiška kvaila mergiotė. Be abejonės, vaizdo įrašuose negalima sukurti to, ko nebuvo, tačiau tikrai nesunkiai galima viską sumontuoti taip, kad tam tikri įvykiai išryškintų tam tikras vienam ar kitam asmeniui būdingas (ar, šiuo atveju, nebūdingas, tačiau pasitaikančias) savybes. Šį kartą tikiuosi, kad neliksite suklaidinti ir tiesiog smagiai pasijuoksite iš personažų, vaizduojamų šiame vaizdo įraše, ypatingai maniškio, kiris visiškai neatitinka įprastų mano veiksmų. Tai tebuvo tiesiog pavieniai linksmi kadrai, sugebėję nupiešti savotiškai unikalų mano pačios portretą. Man jis juokingas, nes aš tai žinau. Tačiau lygiai taip pat žinau, kad žmogus, kuris to nežino, jį supras visai kitaip.

O pabaigti įrašą norėčiau itin rimtais rimto žmogaus žodžiais apie žurnalistiką.  Jay Rosen, Niujorko universiteto profesorius teigia, kad visuomeninė žurnalistika atsirado dėl gilios politinės, komercinės ir pilietinės krizės, kuri privertė susimąstyti apie žurnalistikos kaip visuomeniškai reikšmingos profesijos ateitį. Gali būti, kad visuomeninė žurnalistika kažkokiu būdu persisis iš masinės informacijos priemonių į kitą, pilietiškumui artimesnį universitetų, fondų, nevyriausybinių organizacijų sektorių. Laikoma, kad žurnalistika tarnauja demokratijai, vadinasi, žurnalistai turi susimąstyti, ką jie nuveikė demokratijos labui. Tačiau dėl darbo rutinos tai vyksta retai. Todėl ir sakome : „Sustabdykite spausdinimo mašinas, sustokite ir pagalvokite... pagalvokite apie tai, kas turėtų būti spausdinama šiomis mašinomis, pagalvokite, ar iš tiesų jūs tarnaujate visuomenei, kuriai tarnaujate.“

Galite nesutikti su nė viena šiame įraše išsakyta mintimi, kaip ir minėjau, nesu nei šio dalyko, nei kito dalyko specialistė ir tai tėra dalis mano asmeninių pastebėjimų šia tema. Vienintelis dalykas, kurio siekiu ir dėl kurio džiaugsiuosi, yra tai, kad žurnalistikos ir žiniasklaidos tema privers susimąstyti apie šiek tiek gilesnius dalykus, nei viršutiniai vandens sluoksniai. Juk žinot, kad 90 procentų ledkalnio slypi ne išorėje, o giliai vandeny. Labai sveika kartais vidinius ledkalnio sluoksnius ištraukti į dienos šviesą. Juk ne beždžionės esam.

APŽVALGOS: L'OREAL ROUGE CARESSE

Paprašyta parašyti straipsnį apie šį naują L'Oreal kosmetikos gaminį nė nemirktelėjusi sutikau. Tiesa, apie jį jau svaigau prieš gerą mėnesį, vaizdingai apdainavusi Grožio altoriuje, laukiau jo pasirodymo Lietuvoje.
 Ironiška tai, jog prieš kurį laiką ištuštinusi pusę savo kosmetikos ir drabužių atsargų ir atidavusi jas artimai draugei, jau kitą dieną elektroniniame pašte radau puikią žinią - man dovanojamas naujasis L'Oreal Rouge Caresse lūpų dažas.
Jau nebe pirmą kartą įsitikinu, kuo mažiau prisirišu prie daiktų ir atiduodu juos tiems, kam jų tuo metu reikia labiausiai, ankščiau ar vėliau gyvenimas man suteikia progą grąžinti materialųjį balansą. Pamačiusi prie lūpdažio pridėtą kosmetikę pradėjau kvatoti iš visos širdies: dieną prieš šį įvykį, atidaviau savo mylimiausią kosmetinę žmogui, kuriam jos reikėjo labiau. Ir štai, aš ir vėl turiu "pilną amuniciją".
O gobšumas tikrai veikia neigiamai ir trukdo mums turėti visa, ką galėtume turėti, būdami atviresni gyvenimui bei jautresni aplinkai.

O dabar grįžtu prie pagrindinės šio įrašo temos - Rouge Caresse lūpdažio apžvalgos ir asmeninių atsiliepimų apie šią priemonę. Tikriausiai šio įrašo nebūtų buvę, jei man šis lūpdažis būtų nepatikęs. Taigi kuo mane patraukė šis stebuklas?
Visų pirma jau iš pat pradžių mane užbūrė švelnus jo kvapas. Tiesa, visi L'Oreal lūpdažiai turi tą savotišką kvapą, tad anokia čia naujiena. Tiesiog iki šiol L'Oreal lūpų dažų nenaudojau, mat dauguma jų man buvo pernelyg sodrių ir intensyvių spalvų, kurių panaudojimui progų kol kas turiu pakankamai mažai.
Visų antra, Rouge Caresse nuo standartinių Colour Richie lūpų dažų išsiskiria daug lengvesne savo konsistencija ir tekstūra, kuri šią priemonę leidžia naudoti kasdien, neišbadant aplinkiniams akių dėl pernelyg ryškių lūpų. Spalvą pasirinkau labai Kotrynišką, daugumai žmonių šis rožinės atspalvis atrodo pigus ir banalus, tačiau man atrodo, kad būtent ši spalva man tinka labiausiai.
Visų trečia, naujos formulės dėka (nesigilinsiu į sudėtį, tačiau šios priemonės sudėtyje naudojamas kitos rūšies aliejus) lūpos nelieka apsunkintos, tačiau vis dar išlieka lūpų drėkinimo efektas. Taip pat šis dažas nelipina lūpų.
Spalvos intensyvumas priklauso nuo dažo kiekio: užtepus vieną sluoksnį, galima išgauti švelniai rausvą spalvą, užtepus du - ryškesnę, o po trijų sluoksnių jau šviečiu kaip šviesoforas gūdžią naktį.
Visų ketvirta, myliu matines spalvas. Negaliu pakęsti perlamutrinių ir blizgančių lūpų produktų. Nuoširdžiai jų neapkenčiu. Nežinau, kas pagimdė tokią neapykantą šioms kosmetikos priemonėms, tačiau negaliu į jas nė žiūrėti (lygiai taip pat, kaip negaliu lakuoti savo nagų perlamutrinėmis spalvomis ar puošti nagų ornamentais).
Kadangi labai pamėgau ieškoti brangių alternatyvų, šį lūpdažį nesunkiai identifikuoju kaip Dior Addict lūpdažio analogą. Konsistencija kiek lengvesnė, tačiau dizainas tikrai panašus.
Nuo šiol Rouge Caresse gaminys yra mylimiausias mano lūpų dažas, kurį paleisiu tik pabaigusi visą pakuotę.

Antras džiaugsmas, kuriuo noriu pasidalinti su visu pasauliu - nuo šiol mano nagai nenusilups, nenutrupės ir nenukris. Pasidariau gelinį lakavimą. Kad ir kaip trypčiojau vietoj ir svaigau dėl neigiamo poveikio organizmui, mažėjančio žmonių natūralumo, galimos vėžio rizikos ir dar begalės "bet", galiausiai nutariau, kad dabar, arba niekad. Pasirinkau dabar.

ASMENIŠKUMAI: GIMTADIENIS

Labiausiai nemėgstu savo pačios seilėjimųsi ir nostalgiškų praeities detalių dalybų į kairę ir į dešinę. Tačiau šiandien ketinu nusižengti savo pačios sukurtoms taisyklėms ir pasidalinti didesne išgyvenimų doze, nei įprastai.
Lygiai prieš dvejus metus atsiverčiau blogspot platformą ir pamėginau suregzti pirmąjį gyvenime viešą įrašą. Kodėl? Nes tądien buvo itin šalta sekmadienio popietė, aš, kaip ir šiandien, gulėjau susirangiusi lovoje, o neturėjimas ką veikti tiesiog žudė. Rankos ir smegenys prašyte prašėsi darbo, tad ėmiausi rašymo "apie nieką" ir, tuo pačiu, savirealizacijos. Galbūt ta savirealizacija nebuvo tokia ryški, kokia yra dabar, tačiau tą kartą man jos užteko. Tąkart nė nenutuokiau, apie ką jis bus mano įrašas ir kiek ilgai visos mano rašliavos truks, tačiau panašu, kad tinklaraščio rašymas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, o įrašas, parašytas prieš 700 dienų  parodė pakankamai tikslingą rašymo kryptį, kuria pasiremdama kopiu savo gyvenimo keliais.
Prieš tuos pačius dvejus metus nebūčiau nė patikėjusi, kad savo pačios pastangomis galiu suburti bendruomenę, kurį noriai dalijasi savo asmenine patirtimi kone bet kokioje gyvenimo sferoje. Netikėjau, kad net turint menką rašymo patirtį ir neturint jokių papildomų sklaidos kanalų, galima sulaukti daugiau, nei 10 prenumeratorių. Netikėjau, kad ir Lietuvoje tinklaraščių rašymas gali būti pakankamai populiarus informacijos perdavimo būdas. Taip pat netikėjau, kad tiek laiko galiu rašyti tikslingai ir nenutrūkstamai.
Tai va (koks baisus ir neestetiškas išsireiškimas! Tačiau jis čia tinka tiesiog idealiai). Esmė ta, kad mano tinklaraščiui jau dveji. Tikriausiai galiu jam už daug ką gyvenime padėkoti: už patirtį, gautą rašant; už žinias, įgytas ieškant informacijos; už fotografikos įgūdžius, kuriuos sugebu lavinti tik tinklaraščio dėka (tapau didesne tingine nei kada nors iki šiol ir fotografuoju tik kosmetiką ir tik "iš reikalo", bet juk geriau, negu visiškai pamiršti šį pomėgį); už letuvių kalbos gramatikos subtilybes, kurių lavinti universitete nėra galimybių; už bendravimą ir naujus projektus; už baisiai smagius renginius ir nuostabius žmones, sutiktus tik tinklaraščio dėka. Kitaip tariant, už visą banalybių košę, kuri tapo neatsiejama gyvenimo dalimi ir tuo, kuo nuoširdžiai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. O dabar
Kaip ir kiekviena sukaktis, maniškio tinklaraščio gimtadienis negali apsieiti be dovanų. Tiesa, daugiau intelektualių, nei materialių.
Dvejus metus trukusios rašymo pratybos davė teigiamų rezultatų, kad galėčiau nesigėdydama pradėti rašyti apie kosmetiką be jokių subjektyvumų. Pirmoji dovana - geroką laiko gabalą brandintas ir galvotas "Grožio altorius". Tai dar vienas mano tinklaraštis, kuriame apžvelgsiu svarbiausias makiažo ir kosmetikos naujoves, pateiksiu bendrus pastebėjimus ir tiesiog lavinsiu save bei plėsiu kosmetikos sampratą. Tiesa, be didesnių subjektyvumų ar asmeninio gyvenimo detalių. Kodėl? Nes man labai trūksta tokios rūšies lietuviško leidinio, o esantys netenkina mano poreikių. Nieko nelaukdama, griebiau jautį už ragų ir sukūriau facebook paskyrą, kurioje tikrai bus peno seilių varvinimui ir savo lietuviško atlyginimo prakeiksmui.

Antroji dovana - neseniai iškeptas ir puikiai prigijęs projektas Lietuvoje SWAPBOX. Tai naujas būdas mainytis grožio priemonėmis ir susipažinti su merginomis, turinčiomis panašių polinkių į vartotojiškumą, kosmetiką ir grožį. Šio žaidimo esmė panaši į Adorebox grožio dėžę (t.y kiekvieną mėnesį gaunamas kosmetikos davinys, tačiau jo turinys išlieka paslaptyje iki pat pabaigos), pagrindinis skirtumas tas, kad SWAPBOX'e dėl mainų susitaria dvi merginos, taip pat sutariama pinigų suma, už kurią tąkart bus perkamos kosmetikos dėžės ir duodama detali informacija apie tai, ką kiekviena mėgsta ir tikisi gauti savo siurprizinėje dėžėje. Iš vienos pusės, tai dar vienas pinigų taškymo į kairę ir į dešinę būdas, iš kitos pusės, žaidimas, sukeliantis be galo daug teigiamų emocijų ir nukeliantis subrendusį žmogų į ankstyvą vaikystę, kai kiekviena dovana buvo tarytum naujas ir dar neatrastas pasakų pasaulis. Projektas neturi jokių finansinių užmojų, tad smagu pabūti šauniame bendraminčių būryje.

 

Tiek žinių iš mano fronto. Tiesa, maniškės sesijos pabaigą vainikuos kokia nors subtili liga. Įtariu, gavau plaučių uždegimą. Dūzgės ir įkyrios bitučių šėlionės galvoje nenustoja zvimbti jau penkta diena, o kūno temperatūra siekia varganus 35 laipsnius karščio.Visa negalavimų virtinė prasidėjo nuo nekaltos kraujo donorystės. Nežinau, sutapimas tai ar priežastis, tačiau darosi jau nejuokinga. O šiaip savanoriaukit, duokit kraujo, džiaukitės gyvenimu ir padėkite juo džiaugtis kitiems.

Bučkis!

APŽVALGOS: CHI SILK INFUSION

Pašviesinus savo plaukus ir papuošus jų galiukus auksinėm garbanom iš "L'Oreal wild ombres preference" kolekcijos, supratau, ką reiškia turėti sausus, neklusnius ir nuolatos besišiaušiančius plaukus. Nežinau, ar tai sutapimas, ar ne, tačiau pastaruoju metu sausėja viskas: plaukai, veido oda, kūno oda, rankos, net lūpos, kurios iki šiol su sausėjimu problemų neturėjo niekuomet gyvenime.
Kalbant apie plaukus, kaltę suverčiau ombre šviesinimui ir nutariau, kad laikas išmėginti profesionalios plaukų priežiūros produktą. Ištyrinėjus plaukų priežiūros pasiūlą ir atsiliepimus internete, išsigryninau du produktus, vertus dėmesio, laiko ir pinigų: BIOSILK "Silk therapy" ir CHI "Silk Infusion". Didelio skirtumo tarp šių gaminių nepastebėjau, tad įsigyti nusprendžiau tą, kurio buteliukas kėlė daugiau nepagrįsto pasitikėjimo. Kaip ir minėjau, abi priemonės atlieka panašią funkciją ir atsiliepimai apie kiekvieną jų kone vienodai teigiami, tad renkantis aukštų kriterijų nekėliau. Taip mano gyvenime atsirado CHI "Silk Infusion" plaukų šilkas.
  Ši priemonė, kaip aprašymas teigia, tinka visų tipų plaukams. Plaukus regeneruojantis ir gydantis preparatas praturtintas natūraliu šilku. Ypatingai drėkina plaukus ir galvos odą, sudėtyje yra vitaminas E ir bei kiti vitaminai, augalų ekstraktų. Suteikia plaukams šilkinį ir turtingą spindesį, plaukus lengva iššukuoti. Pažeistiems, sausiems, nespindintiems plaukams suteikia ypatingai sveiką išvaizdą, elastingumą ir minkštumą. Neapsunkina plaukų, glotnina ir apsaugo nuo kenksmingo aplinkos poveikio, karščio, šalčio, UV. Atkuria plauko struktūrą iš vidaus ir iš išorės, neleidžia išsišakoti plaukų galiukams, užpildo tuščias ertmes prie plauko kutikulės.
 Deja, mano asmeninė nuomonė apie jį visiškai priešinga jo aprašymui. Naudodama jį kone po kiekvieno plovimo, nepastebėjau jokių didesnių pokyčių: plaukai pasišiaušę taip pat stipriai, spindesio suteikia tiek pat, kiek tai daro bet koks aliejus iš močiutės lentynėlės, o papildomo plauko maitinimo, drėkinimo, atstatymo nė su žiburiu nerasi. Taip, plaukai liko neapsunkinti, ir toliau sėkmingai šiaušiasi bei elektrinasi. Vienintelis dalykas, sugebėjęs mane maloniai nustebinti, tai malonus gaminio kvapas,dvelkiantis senovine kūno pudra ir viriškais kvepalais. Tačiau tai tikrai ne tas kriterijus, pagal kurį reikėtų vertinti plaukų priežiūros priemonę. Taip pat naudodama šį produktą buvau priversta dažniau čiupinėti ir šukuoti savo ševeliūrą, tad vizualiai plaukai atrodė tiesinti. Ir vėlgi, tai nėra produkto nuopelnas.
 Mano vertinimas nulinis minusinis (pasirodo ir minusas gali turėti teigiamą arba neigiamą prasmę. Ak, ta matematinė analizė: šelsta visose gyvenimo srityse). Nors plaukų ši priemonė tikrai nepagadino ir blogo efekto nesuteikė, taip pat nepastebėjau jokių teigiamų pakitimų, tad leisti pinigus priemonėms, kurios skelbiasi esančios profesionalios, šį kartą tikrai nėra gera išeitis.
 Kainos abiejų produktų labai panašios, už BIOSILK "Silk therapy" 50ml gaminį teks pakloti 44 litus, o CHI 'Silk Infusion" 50ml kainuoja 47 litus. Džiaugiuosi, jog neišmėčiau visų pinigų ir internete atradau šios priemonės miniatiūrą, tad į balą išmečiau 10 litų už 15 ml gaminį. Pinigų gaila, bet ne taip stipriai, kaip būtų buvę gaila už 50ml neverčio skysčio.
O išvada labai paprasta: mūsų plaukai, ypatingai jei jie nedažyti, veikia kaip nesubrendę paaugliai: kuo labiau jais rūpinamasi, tuo labiau jie spyriojasi. Gal metas nustoti kreipti dėmesį į jų įnorius ir tegu gyvena taip, kaip išmano?

APŽVALGOS: 100% PURE

   Nežinia, ar nuo didelio streso, ar dėl nuolatinio sėdėjimo prie kompiuterio, o gal, priešingai, nuo blogų oro sąlygų arba tiesiog netinkamo maisto, mano oda ant manęs labai supyko: pradėjo luptis, šerpetoti ir kitaip spyriotis. Net ir dievinamas Medimix muilas padėti nesugebėjo, priešingai: oda nuo jo pernelyg stipriai išsausėjo ir tarpo visiškai nevaldoma.
  Natūralūs aliejai ir drėkinantys kremai situacijos nepagerino, tad teko ieškoti kitų būdų ją suvaldyti. Už žvitriųjų sesijos akelių užkliuvo 100 % Pure internetinė natūralios kosmetikos parduotuvė, prekiaujanti tiek dekoratyvinėmis, tiek veido ir kūno priežiūros priemonėmis. Galbūt ją pasirinkti paskatino ir informacijos kiekis apie produktus. Galbūt faktas, kad kosmetika gaminama be parabenų, dažiklių, dirbtinių kvapiklių, cheminių konservantų, sintetinių chemikalų ir kitų toksinų manęs nenustebino ir pernelyg didelio susižavėjimo nesukėlė, tačiau neabejotinai tai padarė išsamūs straipsniai apie kenksmingas chemines medžiagas, naudojamas kosmetikos pramonėje ir faktas, kad visi produktai registruoti JAV vaistų ir maisto administracijos kaip organiniai, su visais registracijos kodais, patentais ir cheminių junginių pavadinimais su išsamiais aprašymais. Galbūt ne viską supratau, tačiau tokios apimties informacija sukėlė nemažą pasitikėjimą ir nutariau savo nuvargintą odą atiduoti į šios kosmetikos rankas bei malonę.
  Išsirinkti tinkamas kosmetikos priemones iš tiesų pasirodė sudėtinga misija, mat asortimentas itin platus, tačiau šį kartą nutariau nesikoncentruoti į tai, kad mano oda problematinė ar mišri. Atsižvelgiant į gyvenimo tempą ir ne itin sveiką gyvenimo būdą, nutariau, kad šiuo metu noriu nuraminti ir atgaivinti veido odą, tad pasirinkau priemones, skirtas veido skaistinimui atstatyti.

 Rinkinį sudarė odą skaistinantis prausiklis, tonikas su purškikliu, šveitiklis/kaukė, skaistinantis balzamas nakčiai ir antibakterinis prausimosi šepetėlis nakčiai. Siuntinys buvo saugiai supakuotas ir įvyniotas į begales siuntimui naudojamų medžiagų, taip pat siuntinyje radau kokoso ir vynuogių kūno sviesto mėginėlių.
 Taip pat likau itin patenkinta pristatymo paslaugomis, nes siuntinys mano duris pasiekė jau kitą dieną nuo užsakymo, o kurjerių darbo kokybė tikrai aukšta. O dabar laikas išsamesnei priemonių apžvalgai.

 Odą skaistinantis prausiklis pašalina blausumą ir pilšvumą, oda pamažu pradeda sveikai švytėti (ar bent jau grįžta į įprastinės sveikos išvaizdos odos vėžes). Organinis rožių hidrozolis ir organinės alijošiaus sultys drėkina, glotnina ir ramina. Faktas, kad jame nėra jokių sausinančių ir erzinančių sulfatų ar kitų detergentų tikrai jaučiamas jau po pirmojo panaudojimo. Iki tol tempiama ir džiovinama veido oda tiesiog nusiramino. Keisčiausia pasirodė tai, kad buteliuke esantis skystis, paspaudus dozatorių, virsta lengvomis baltomis putomis, kurias daug lengviau ir ekonomiškiau naudoti, nei įprastą skystą priemonę.

 Odą skaistinantis tonikas su purškikliu skaistina odą, drėkina ir glotnina, turi priešuždegiminių savybių, sutraukia veido poras. Prakštiškai naudodama šį purškalą ypatingai didelio efekto nejaučiu, tačiau tai tikriausiai pirma priemonė, po kurios nereikia naudoti įprastinio veido kremo, o oda lieka glotni ir elastinga.

 Odą skaistinantis šveitiklis ir kaukė maloniai maitina odą. Nežinau, kaip tokią funkciją gali atlikti priemonė, turinti šveisti, tačiau po šios procedūros veidas pasidengia nematoma apsaugoma plėvele, suteikiančia papildomą maitinimą. Galbūt taip yra dėl to, kad šveitiklis pagamintas iš jojobos šveitimo granulių, turinčių pašalinti odos nelygumus ir sušerpetojusią odą. Be abejonės, savo tikrąją funkciją ši priemonė atlieka ne prasčiau, tačiau labai malonu jausti, kad oda ne tik "nušveista", bet ir pamaitinta.

Odą skaistinantis balzamas nakčiai  tikriausiai keisčiausias produktas iš viso rinkinio, visų prima dėl savo mažo tūrio ir labai mielos taros, įprastai naudojamos lūpų balzamams laikyti. Šis produktas intenstyviai šviesina pigmentines dėmes. Tiesa, užsitepus šios priemonės į žmones eiti nerekomenduoju, nes veidas pakankamai stipriai blizga, tačiau  gausus vitaminų, antioksidantų ir natūralių odą šviesinančių medžiagų rinkinys puikiai jaučiamas jau kitą rytą. Oda tampa švelni it "kūdiko užpakaliukas". 

Galiausiai visą rinkinį vainikavo Antibakterinis prausimosi šepetėlis. Jokio panašaus prietaiso iki šiol naudoti neteko, tad džiaugiuosi, turinti galimybę išmėginti tokio prietaiso veiklumą. Pagal savo funkcijas ir veikimo principą man jis pasirodė panašus į garsųjį ir visų išgirtą Clarisonic mia, tiksliau paprastesnę, natūralesnę ir pigesnę jo versiją. Jį panaudojus tikėjausi panašaus jausmo, koks jaučiamas patrynus veidą rankšluosčiu, tačiau realybė kiek kitokia - jaučiamas malonus veido odos masažavimas. Vienintelio dalyko, kurio išsiaiškinti nepavyko, tai šio šepetėlio priežiūra. Dar dabar suku galvą, kokiu būdu reikia jį džiovinti ar plauti. 

Visos priemonės kvepia labai maloniai, tačiau nestipriai ir savo kvapu tikrai neįkyri mano išpuikusiai ir Maison francis kurkdjian Aqua Universalis Forte ištroškusiai uoslei. Galbūt kvapas man patiko dėl to, kad visuomet mėgau gaivų citrusinių vaisių aromatą

 Bendras priemonių vertinimas labai teigiamas. Mano oda jau per pirmas dienas nusiramino, nustojo pleiskanoti ir šerpetoti. Ironiška tai, kad viso to padaryti nesugebėjo jokios kitos cheminės priemonės. Gal tai ženklas, kad chemijos pakanka naudojamoje dekoratyvinėje kosmetikoje, o kasdienę veido priežiūrą reikėtų patikėti ne tokioms agresyvioms priemonėms. 

 Galbūt tiems, kas įprato naudoti paprastas veido priežiūros priemonės, kaina gali pasirodyti kiek didelė, tačiau tiems, kas domisi ir žino natūralių ir organiškų priemonių kainas, ji turėtų būti adekvatyvi ir savaime suprantama.

 Mano mylimo rinkinio kaina 132 litai, priemonių tūriai ne patys didžiausi, puikiai tinkantys išvykoms ir kelionėms (prausiklis 45ml, tonikas 59ml, šveitiklis 20ml, balzamas 3,4g), o patikus konkrečioms priemonėms, jų įsigyti galima atskirai, didesnėje taroje. 

 Smagu ir tai, kad pristatymas yra nemokamas, šiuo metu vyksta akcija, kurios metu su kiekvienu užsakymu gaunama simbolinė dovanėlė (mano atveju tai buvo kūno sviestas), o natūraliems veido prausikliams ir putoms šiuo metu taikoma 20 procentų nuolaida. Esant aukštoms kainoms, nuolaida iš tiesų didelė, o į gerą odos būklę neretai verta investuoti net ir didesnius pinigus, nei norėtųsi. 

Tad esu visiškai įsitikinusi, jog sesijos pabaigą sutiksiu ne tik prašviesėjusiomis mintimis, bet ir pastebimai pagerėjusia veido odos būkle!

PROJEKTAI: L'OREAL PREFERENCE WILD OMBRES

Sesijai įsisiūbavus, tikriausiai nebūčiau suradus linksmesnio ir geriau nuotaiką keliančio užsiėmimo nei tas, kuris pasitaikė mano gyvenimo kelyje. Turėjau galimybę būti viena pirmųjų bandomųjų triušiukų naujųjų L'Oreal preference wild Ombres plaukų dažų įdiegimui Lietuvoje, tad nė nemirktelėjusi nutariau pasinaudoti suteikta proga ir pačirškinti savo natūralumu dvelkiančius plaukus tiesinimo žnyplėmis, garbanojimo aparatu ir nedidele peroksido doze.
 Jau daugiau nei penketą metų tylomis pasvajodavau apie šviesius plaukus, tačiau prieš penketą metų šį norą pasakius kirpėjai, ši atkirto, kad mama neišsimokės už nuolatinį plaukų dažymą (maniškiai auga ypatingai greit), o ataugusios šaknys nepuošia nė vieno mirtingojo, tad atsisakiau šio noro ir nustūmiau į tolimą ateitį, kai mano galvą pradės puošti žili plaukai.
 Ir vėl svajonės pildosi, ir vėl dalinai, bet šį kartą tos dalies man užteko su kaupu.

Jau ryte, su dideliu kirminu skandryje, žingsniavau į Expert grožio saloną, kuriame turėjo vykti visi didieji mano virsmo iš vikšro į drugelį darbai. Tyliai sau kartojau, kad nenusisekus ombre dažymui, turėsiu progą nusikirpti plaukus trumpai. Iki šiol trumpai niekad nesikirpau, nes vis dar jaučiu traumą, gautą prieš penkiolika metų, kai mane, keturių metų pyplį, nuvedus pas kirpėją, plaukus nurėžė berniukišku "bliūdeliu", mat buvau velniškai užsispyrus ir nesušukuodavau plaukų. Vis dėlto ir dabar jaučiu tam nuoskaidą, tad trumpi plaukai dar ilgai nedailins mano veido.
 Ir tikriausiai artimiausiu metu manęs nepuoš trumpa plaukų šukuosena, mat visi dažymo drabai praėjo sklandžiai, o o gautais rezultatais likau itin patenkinta. Pasitelkus plaukų priežiūros profesionalus ir makiažo virtuozus po kelių valandų save sunkiai atpažinau veidrodžiuose, kurių išvengti nebuvo įmanoma, mat kiekviena grožio salono siena išdabinta didžiausiais ir ryškiausiais veidrodžiais, kurie rėkte rėkia apie kiekvieną žmogaus turimą defektą (ach, ta psichologinė marketingo suktybė..)

Tiesa, tikriausiai procesas neprailgo ir dėl to, kad kartu dalyvavo raktus nuolat pametanti Sandra, miesto pildytoja ir pačius gražiausius skruostikaulius turinti Toma ir mados pamišėlė bei šiaip be galo talentinga fotografė Ieva. Kadangi esu labai blogas žmogus, su šiomis šauniomis merginomis pabendrauti jų rengiamuose renginiuose vis pritrūkdavau laiko, tad dažymo laikas pralėkė kaip niekad greitai ir liksmai. Tiek mergiotiškų pletkų jau seniai nesu jautusi savo smegenyse!
Kalbant apie patį plaukų dažymą, likau gerokai nustebusi gautu rezultatu, mat niekad netikėjau, kad mano plaukai šviesius plaukų dažus gali priimti taip teigiamai. Maniškiai plaukai paprastai po šviesinimo procedūros lieka nemaloniai varinės (liaudiškai tariant ryžos) spalvos, bet ne tos, kuri laikoma gražia ugniaplaukių spalva, o tos, kuri rėkte rėkia "Sveiki, balinausi plaukus namuose vandenilio peroksidu". L'Orealio Wild Ombre sulaužė mano turėtus stereotipus apie nuosavų plaukų pigmentą, pasirodo ir aš galiu būti medaus spalvos plaukais!
 Tiesa, skaudi patirtis rodo, kad šie plaukų dažai veiksmingiausi ir efektyviausiai matosi ant nedažytų plaukų, tad jei prieš tai dažėte savo palukus, rezultatas gali gautis ne toks kontrastingas, o norint paryškinti spalvą, reikės dažus plaukuose laikyti ilgesnį laiką.

Tikriausiai vieną didžiausių privalumų tokiame dažyme laikau tai, kad plaukų nereikia dažyti kiekvieną mėnesį, o viršugalvio niekad nepuoš ataugusios šaknys, tad net ir tokios tinginės kaip aš, gali džiaugtis pagyvėjusia ir atsigavusia plaukų spalva.
Taip pat ne mažiau smagu tai, kad pernelyg stipriai nerizikuodama, galėjau pamatyti save šviesesniais plaukais. Gal ir ne pats šviesiausias variantas, tačiau rizikos nedaug, o pokytis aikivaizdus ir efektingas. O tai leidžia daryti prielaidas apie tai, kaip atrodyčiau būdama šviesiais plaukais. Man rezultatas pasirodė labai geras.

Po pasiruošimo darbų vykome į fotostudiją, vaikyti mano fotoaparatų ir kitų vizualinių vaidzų baubų ir raganosių. Baimės prieš fotoaparatą vis dar neįveikiau (stebėtinai visose nuotraukose išlaikau firminę "besituštinančio katino" veido išraišką), galutinio rezultato nemačiau, tačiau ir vėl ploju delniukais už šauniai ir naudingai praleistą dieną, ledų laužymo ir savęs perlipimo praktiką.

O dar labiau likau nustebinta mamos reakcija. Tikėjausi, kad ji bus neigiama ar bent jau neutrali. Mamai pasirodė, kad toks plaukų dažymo būdas prideda šarmo. Tad tikiu, kad tai vienas geriausių būdų jaunoms mergaitėms pernelyg nesuniokojant plaukų pakeisti savo išvaizdą.

L'Oreal wild ombre plaukų dažai jau netrukus turi papuošti kiekvienos didesnės Maximos kosmetikos skyriaus stendus ir kitas grožio priemonių parduotuves, prekiaujančias L'Oreal produkcija. Dažų kainos neišsiaiškinau, tačiau tikiu, kad ji išliks standartinė, kaip ir kitų šio ženklo plaukų dažų (jei aštuntokės atimintis neklysta, kaina svyruoja nuo 30 lt.) Tiesa, didelį privalumą matau dėl dažų ekonomiškumo, net ilgiems plaukams pakaks vienos dažų pakuotės.
O man metas nustoti džiūgauti savo ševeliūra ir kibti į mokslus - turiu lygiai 24 valandas išmokti visam Ekonomikos, vadybos ir verslo pagrindų skyriui!
Kol prusinsiuos ekonomiškai, papasakokit savo nuomonę apie Ombre plaukų dažymą: dar vienas prekybinis triukas ar visgi žaismingas plaukų dažymo variantas?

ASMENIŠKUMAI: MAISON KURKDJIAN

   Besimokydama artėjančiai sesijai jau spėjau išblizginti visus stalčius, išlyginti ir išskalbti visus drabužius ir sutvarkyti kone kiekvieną buto kampelį. Kad ir kaip gaila, nė tai negelbėjo nuo mirtinai greitais žingsniais lekiančios sesijos pradžios.
   Šiandienos dvyliktos valandos turėjau laukti taip pat palaimingai, kaip velnias paskutinio teismo. Tačiau vietoj to, kad bijočiau, nuo vieno asmens gavau elektroninį paštą, kuris skelbė, jog šiandien nuo 12h, mano studijų vadybininkės kabinete manęs lauks maloni ir kvepianti dovana. Tad užuot bijojusi egzamino, jau tryniau iš nekantrumo rankeles ir drebėjau, vos pagalvojusi, kas gali manęs laukti už slėpiningo studijų vadybininkės kabinėto slenksčio.
   Deja, tai sužinoti galėjau tik parašiusi egzaminą, tad ši maloni staigmena tapo labai didele dovanėle pirmojo universitetinio egzamino proga!

   O visas šis stebuklas turi savo nuostavą istoriją: vieną niūroką šventinį vakarą netyčia ir vėl užklydau į kvepalų guru Minervos blogą  ir tąkart jau nebesugebėjau atitraukti akių nuo stebuklingų kvapų aprašymų, nukeliančių siela tarytum į kitą pasaulį. Niekuomet negalvojau, kad kvepalus ir kvapus galima parašyti taip gražiai ir "skaniai". Galiausiai, perskaičius kone pusę tinklaraštyje esančių įrašų supratau, kad nė nuostabiausi kvapų aprašymai man neatstoja kvepalų, kurių vienintelių kvapas manęs neverčia raukytis ir skrandyje jausti nemalonių procesų. Kalbu jau apie ankščiau graudžiai apdainuotus kvepalus iš Creme de la creme parduotuvės Maison Francis Kurkdjian Aqua Universalis Forte. Tuos pačius, kurių standartinio dydžio tara kainuoja lygiai 570 lietuviškų sagų, ir tuos pačius, kurių pauosčius, visas gyvenimas nušvinta kitom vaivorykštės spalvom. Ėmiau ir paklausiau tamstos, kokius pigesnius kvepalus būtų galima laikyti pastarųjų atitikmeniu, analogu arba kas paprasčiausiai kvepėtų panašiai į Aqua Universalis. Kvapų meistrė pateikė ne vieną variantą, kurio kvapas turėtų dvelkti panašiai, tačiau deja, nė vieni man neprilygo originalui. Iš tiesų stipriai nenusivyliau ir pasiryžau pusę likusio gyvenimo taupyti kvepalams, kurie idealiai atspindi mane, o iki kol ateis ta išganinga diena - tiesiog kvepėti muilu.
  Ir kaip manote, ką gavau kvepiančiame siuntinuke? O gi savo svajonių kvepalų mėginuką, atvirutę ir magnetuką su žodžiais, pataikiusiais tiesiai į dabartinio gyvenimo dešimtuką. Tikriausiai visi, buvę aplink mane, pagalvojo, kad susipykau su protu ir vaikštau išsiviepus per lietumi drebiantį lauką, tačiau buvo taip gera gera, kad nė vandens sau ant veido nejutau. Vat tokiais mažais žingsneliais ir žingsniuojama savų svajonių link, net jei žingsneliai maži, jie vis viena egzistuoja!
  Kaip mano naujame magnetukė įsikūręs Markas Tvenas sako, po dvidešimties metų tu būsi labiau nusivylęs dėl to, ko nepadarei, nei dėl to, ką padarei. Tai ir darykim. Ir nesigailėkim, tiesiog darydami spėkim ir pamąstyti.

O egzaminą išlaikysiu dešimtukui, tokią puikią dieną kaip ši, kitaip nė būti negali. Tik kitą kartą pažadu įdėti daugiau pastangų ir atiduoti daugiau laiko mokymuisi!

ASMENIŠKUMAI: STALČIAI

  Nesu didelė namų dekoravimo ar interjero kūrimo mėgėja. Tiesą sakant namų apyvokos daiktams pirkti visuomet pagailiu pinigų ir galiausiai lieku prie batų dėžių panaudojimo. Jau keletą metų svajoju apie nedidelę komodą, susidedančią iš begalės stalčių, į kuriuos galėčiau talpinti įvairius smulkius daiktus.
  Pasirodo, daug ką galima sukomplektuoti iš jau turimų daiktų ir dėžučių. Šį kartą, eilinį kartą užklupus naktiniam kambario tvarkymui ir kūrybinei nemigai, į smegeninę trenkė žaibas ir liepė iš visų turimų Adorebox dėžių sukurti stalčių karalystę. Kelios valandos darbo, kelios akimirkos paieškos ir mano naktinis darbas davė saldžiarūgščių vaisių.
 

 Kad būtų smagiau, nutariau kiekvieną stalčių sąlyginai segmentuoti ir suskirsčiau juos skirtingomis paskirtimis: apatiniuose stalčiuose laikau sunkesnius ir daugiau sveriančius produktus, o viršutinėse karaliauja plunksnų lengvumo daikteliai. Apatinis aukštas skirtas kūno kremams (tiksliau - jų miniatiūroms) ir plaukų priežiūros produktams (paprastai gautiems iš Adorebox dėžių, mat pagrindinius plaukų priežiūros produktus laikau vonios kambaryje).

   Vidurinysis aukštas pašventintas kiek lengvesniems, tačiau vis viena sunkiems produktams:  viename stalčiuje gyvena visa turima L'occitane produkcija, kitame - mažo tūrio veido priežiūros produktai. Pakopa aukščiau jaukiai įsikūrė turimų priemonių mėginėlių kolekcija, o šalia jos patogiai susirangė keletas lūpų balzamų ir tai, kad "neįsipaišė į kitus stalčius": keli lašai akių valiklio, keli lašai kremo, akių vokų blizgutis.

  Pačiame viršuje gyvena popierinės kortelės ir kaspinai, gauti su Adorebox dėžėmis ir kita atributika, ne visiškai tiesiogiai susijusi su kosmetika.

  Be abejonės, dėžės pagamintos iš lengvo kartono, tad dažnas jų atidarymas gali visiškai sugriauti mano meno kūrinį. Tačiau dėl to stipriai nepergyvenu,mat visos priemonės, esančios mažoje taroje, dažniausiai tarnauja kelionėse, išvykose, konferencijose ir kitomis aplinkybėmis, esant priverstiniui išvažiavimui iš namų. O aš pasilieku prie didelių talpų produktų naudojimo dėl ekonomiškumo, taupumo ir patogumo.

  Dabar, blizgant kiekvienam kambario kampui, nelieka nieko kito, kaip tik ruoštis nuo rytojaus prasidedančiai egzaminų sesijai. Nuo jos nebeišgelbės net ir kambarių tvarkymas ar naujos architektūrinės konstrukcijos baldo gamyba!

  Gerų likusių atostogų, o aš einu draugauti su Rauliu Diufi, Mauricijumi Vlaminku, Matisu, Derenu ir kitais veikėjais. Pirmas mano taikinys - abstrakcija ir realybė.

O kur kur jūs laikote produktų miniatiūras ir visa, ko kasdien nenaudojate?