Prieš atsiverčiant šį rašto darbą įsitikinkite, kad turite laisvas 10 minučių ir galite jas skirti šiek tiek stipresniam, nei lūpų dažų ar naujos kreminės pudros aprašymo tekstui. Taip pat prieš
pradedant skaityti mano įrašą, noriu pabrėžti, kad visa, ką jame
perskaitysite, tėra mano bendri
asmeniniai pastebėjimai, neturintys jokių svarių argumentų išskyrus tuos, kurie
yra paminėti. Taip pat noriu patikslinti, kad tai neturi nieko bendra su vienos
ar kitos specialybės ar konkrečios žmonių grupės išskyrimu, nuvertinimu ar sumenkinimu. Taip pat norėčiau
priminti, kad tesu devyniolikmetė mergiotė, kurios didžiąją dalį nuomonės
sudaro nedidelė asmeninė patirtis, tad jei kartais ji kertasi su realybe – tai
normalu. Viskas ateis su laiku. Trisdešimties tikiuosi pasieksianti visiškai
kitokį išsilavinimo, išprusimo ir bendrą žinių lygį, nei jis yra dabar, tačiau
be dabartinio pagrindo tolimesnės ateities statyti neįmanoma.
Pradžiai
šiek tiek istorijos, apie ką šį kartą pliurpsiu. O plepėsiu šį kartą ypatingai
daug, mat vieną, standartine tapusią, nemigos naktį visos turimos
subjektyvumais pagrįstos žinios galiausiai sugulė į reikalingas smegenų ertmėje
esančias vietas ir nutariau, kad man jau gimdau. Gimdau naują idėją, kaip
perteikti kažką, apie ką galvoje mintys nesiliauja suktis jau gerą pusmetį. Ir,
tikiu, suksis kone visą likusį gyvenimą.
Taigi
pagrindiniai faktai, be kurių pristatymo kalbėti gali būti sudėtinga ar visai
neįmanoma. Žiniasklaida, apie kurią kalbėti šiame įraše, kaip kad teigia
visagalė Vikipedija, kuria pasitikiu tikriausiai labiau, nei savim pačia, dar
vadinama visuomenės informavimo priemonėmis, yra priemonės, skirtos pateikti
informaciją plačiam žmonių ratui. Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda,
radijas, televizija ir internetas. Bendras jų bruožas yra tai, kad naudojantis
techninėmis priemonėmis jos pasiekia plačiąją visuomenę. Žiniasklaidos turinys
turi itin didelę reikšmę daugelio žmonių gyvenimui, Mūsų turimas realybės
supratimas gali būti laikomas iš dalies žiniasklaidos perduotu ir mums pateiktu
realybės vaizdu. Laikantis tokio požiūrio, įvykiai, kurių neperteikė
žiniasklaida, viešumoje yra kaip ir neįvykę. Nuo pat jos atsiradimo
žiniasklaida buvo laikoma svarbia valstybės valdžios kontrolės institucija
(bent jau potencialia). Šią savo funkciją ji gali atlikti tik jei yra
nepriklausoma. Šalia valstybės institucijų kontrolės žiniasklaida turi ir kitas
svarbias funkcijas: objektyvios informacijos pateikimas, politinės
komunikacijos tarp piliečių ir valstybės užtikrinimas, politinė piliečių
socializacija.
Taigi
užteks teorijos, metas persikelti į daug įdomesnę, praktinę šios ypatingai
įdomios ir itin paklausios (atsižvelgiant į prioritetines pasirenkamųjų studijų
kryptis, kurių pasirinkimas stipriai nekinta jau eilę metų) specialybės pusę.
Neslėpsiu, kad prieš gerus šešerius metus pati intensyviai galvojau apie
žurnalistiką, kaip apie geriausiai atitinkančią mano asmenybės bruožus
specialybę, mat savirealizaciją geriausiai galėjau pajausti būtent šiuo minčių
reiškimo būdu. Tačiau žurnalistikos nepasirinkau. Iš dalies džiaugiuosi savo
sprendimu, mat manęs netenkina dabartinės žiniasklaidos ir žurnalistikos
formos, kurias dažniausiai galime girdėti, matyti ir jausti visuomenėje. Taip pat ne mažiau piktina ir pats
žiniasklaidoje vyraujantis žinių turinys. Nežinau, ar esu visiška konformistė, ar
pesimistė, ar tiesiog vis dar sunkiai tikiu tautiškumu (dėl kurio visgi likau
mokytis gimtinėje), tačiau šioje subitlioje situacijoje nutariau, kad
dabartinės žiniasklaidos situacijos viena nepakeisiu, rašydama apie kai, kas iš
tiesų yra aktualu ir teisinga – neišgyvensiu finansiškai, o kitu atveju teks
parsiduoti tiems, kas tiesos neskelbia, bet disponuoja dideliais pinigais. Nė
vienas, nė kitas kraštutinumas nepasirodė patrauklus, tad šią specialybę teko
visiems laikams išbraukti iš savo norimų mokymosi krypčių sąrašo. Nekritikuoju
žmonių, kurie vis dėlto išliko narsiais ir įlindo liūtui į nasrus. Manau jie ir
jų drąsa nusipelnė itin didelės pagarbos, nes vis dar tikiu, kad ateities
kartos išgelbės pasaulį.
Iš tiesų
šią problemą įžvelgti reikėtų ne tik nacionaliniu mastu, bet ir globaliai.
Nežinau, verkti ar džiaugtis, tačiau bėdų turime ne tik mes, lietuviai, bet ir
kitas pasaulio pusrutulis, kitais žodžiais dar pristatomas kaip Amerija. Tad
pradėsiu nuo geriausio pavydžio, kaip nuostabios amerikiečių knygos moko mus metodų
(ir pateikia konkrečią sėkmės istoriją), kaip nekompetetingiems specialistams
(kurių nedrįsčiau laikyti specialistais) išsisukti iš sudėtingai kėblių
situacijų ir kaip jų kompetencijos ir žinių trūkumas nepakiša kojos tolimesnei
karjerai, susijusiai su visuomenės aktualijų viešinimu.
Prieš gerus
tris mėnesius iš nevilties (o gal iš džiaugsmo) bibliotekoje čiupau kone pirmą
pasitaikiusią knygą, mat norėjau lengvo skaitalo, padėsiančio atsilapaiduoti po
visų egzaminių, kuriuos teko turėti pastaruoju metu. Likimas pakišo koją ir po
mano ranka atsidūrė Sophie Kinsela romanas „Slaptas parduotvių maniakės
svajonių pasaulis“. Turėčiau paminėti, kad ši knyga mano naguose atsidūrė nebe
pirmą kartą, tačiau pirmąjį kartą ją skaitydama nepajutau jokių stipresnių
emocijų, kurias būtų verta aptarti viešoje erdvėje(tiesa, tais laikais pernelyg
daug šia tema nemąstydavau, o ir savo nuomonės viešoje erdvėje nebūčiau kur
padėjusi. Visgi gal kaltas buvo brandos trūkumas). Neabejoju, jog didžioji
dalis merginų tikrai matė 2009 metais P.J. Hgan režisuotą filmą „Parduotuvių
maniakės išpažintis“, su žaviąja škotų kilmės raudonplauke aktore Isla Fisher,
sukurtą pagal minėtąjį romaną. Iš esmės siužetas ir pagrindinė mintis pakankamai
aiški: Rebeka Blumvud - žurnalistė, finansų analitikė, mokanti kitus, kaip
reikia elgtis su pinigais. Deja, ją pačią kamuoja pirkimo aistra ir jo pasėkmės
– nuolatinis pinigų stygius ir amžinai persekiojačios skolos. Rebeka
desperatiškai stengiasi didžiąją savo gyvenimo problemą išspręsti mėginimais
taupyti, paskui – susirasti pelningesnį darbą, bet visos pastangos eina perniek
ir dar labiau komplikuoja padėtį.. Žinoma, jau pačioje romano pradžioje
atsiranda patrauklus vyriškis, turintis ir smegenų, ir pinigų. Standartiškai,
kaip ir pridera pigiam, bet itin populiariam romanui, jo širdį pagrindinei
veikėjai nesunkiai pavyksta užkariauti moteriškomis gudrybėmis ir
lengvabūdiškumu. Bam. Graži ir laiminga istorijos pabaiga, Rebekos gyvenimo
problemos pasibaigia sulig nauja meile, visos skolos lieka apmokėtos jo naujojo
gerbėjo (tiksliau itin rimto banko vadovo), o pirkinių manijos poreikis
patenkintas, mat pinigų fontanai liejasi toliau. Bet aš norėčiau atkreipti
dėmesį ne į romantinę istorijos pusę, o į pagrindinės herojės darbą, kurio
pirminis pateikimas ir galiausiai pabaigoje gautas rezultatas mane itin
papiktino. Rebeka – žurnalistė, dirbanti finansų analizei skirtame žurnale.
Viskas būtų gerai, jei ne faktas, kad mergiotė visiškai neišmano finansų.
Žinoma, nė vienas iš mūsų nesame Dievai, tačiau kraupu skaityti, kaip sėkmingai
žmogus praslysta pro garsiausius bankus ir konferencijas, neturėdama nė paties
menkiausios supratimo apie tai, ką turėtų išmanyti geriausiai. Pinigus už savo
darbą žurnalistė gauna, tačiau kyla klausimas, kokio lygio ir kiek teisingos ir
tikslios gali būti finansų analizės, kurias ruošia žmogus, nežinantis, kas yra
investicinių fondų valdymas. Šiuo atveju nekalbama apie pavydą žmogui, kuriam
gyvenime sekasi. Kalbama apie tai, kokia informacija pasiekia tikslinę
auditoriją, t.y knygoje aprašomus žmones, kurie yra suinteresuoti finanų
temomis ir kurie pasitiki finansų apžvalgai skirtais leidiniais. Pabandžiau
įsijausti į žmogaus, skaitančio tokius leidinius vietoje ir pasijaučiau
bjauriai, kai supratau, kad apie pinigus išmanau tikriausiai daugiau, nei
žurnalistė. Tačiau žinau, kad tokių kaip aš – nedaug. Daugelis skaitytojų (ypatingai
vyresnioji karta, nežinanti visų žiniasklaidos ir žurnalistikos subtilybių bei
priklausomybių nuo vieno ar kito didžiojo pasaulio koncerno) skaitydami vis dar
šventai tiki kiekvienu žurnalisto išsakytu ir žurnalo išspausdintu žodžiu kaip
vienintele ir nenuginčijama tiesa. Žinoma, nereikėtų pamiršti ir žmogiškojo
faktoriaus, kad nepaisant žmogaus specialybės, žmogus lieka tik paprastu
mirtinguoju, tačiau jei jau savo noru krenti į sriubą, būk mielas, pasidomėk,
kokia jos sudėtis ar virimo temperatūra. Taip pat reikėtų paminėti ir tai, kad
tokio tipažo romanus neretai kramto dar pilnametystės nemačiusios mergaitės,
kurios dar tik renkasi savo gyvenimo kelią. Tad akivaizdu, kad tokiu būdu
klaidinama lengviausiai pažeidžiama ir prieinamiausia tikslinė žmonių grupė,
anksčiau ar vėliau statysianti naujus gyvenimo (tuo tarpu ir visos tautos)
pamatus. Kaip galima pastatyti gerus pamatus, jei jau ankstyvoje jaunystėje esi
klaidingai informuojamas apie tam tikrų specialybių darbo specifiką, taigi ir
apie savo paties galimybių pritaikymą dabartinėje rinkoje?
Kitas
pavyzdys, kurį ketinu pateikti, yra iš netolimos praeities, mūsų dainių
išdainuotos Lietuvėlės. Kas kitas, jei ne Lietuvos Mokinių parlamentas, man
galėjo suteikti tokią patirtį, kokią turėjau praėjusią vasarą. Situacija
standartinė: vienai LMP‘anarei paskambino žurnalistė iš vieno populiauriausių
Lietuvoje televizijos kanalo ir paprašė prisatyti mokinių poziciją vienu
klausimu, svarstomu švietimo ir mokslo ministerijos, glaudžiai susijusiu su
mokinių gyvenimu ir gerove. Taip gyvenimas susiklostė, kad ši pristatymo garbė,
milžiniška atsakomybė ir eterio šlovė atiteko man. Turėjau per pusę valandos
gauti mūsų, mokinių poziciją ir ją sklandžiai pristatyti. Pranešimas susidarė
iš konkrečios problemos siūlomo sprendimo pliusų, minusų ir mūsų, kaip mokinių,
siūlymo spręsti iškilusią problemą. Visa, ką priklausė, žurnalistams išpyškinau
vienu atsikvėpimu, buvau itin laiminga ir patenkinta savimi, mat kamerų,
viešumos ir viešojo kalbėjimo bijau labiau, nei velnias bažnyčios, o apie
siaubingas mimikas, kurias pastebiu sau kalbant, net nenoriu kalbėti. Tiesa,
euforija dingo po savaitės, pamačius save savaitgalio žiniose. Buvo gėda prieš
visą Lietuvos parlamentą, mat mūsų darbštieji žurnalistai iškirpo ir pasiliko tik
tai, kas jiems patiems buvo aktualu, tačiau visiškai neatspindėjo konkretaus
pranešimo esmės. Tiesiog vieta, kurią jie paliko, šauniai derinosi prie
švietimo ir mokslo ministro išsakytos nuomonės. Štai taip buvo sukurta mokinių
nuomonė. Besiderinanti prie gerb. Gintaro Steponavičiaus pozicijos, kaip
derinasi raudoni bateliai prie raudonos rankinės. Suprantu, kad kompozicija yra
neatskiriama kūrybos ir vizualinių menų dalis, estetinis vaizdas yra ne mažiau
svarbus, nei turinys ar žinia, kurią norima pranešti, ypatingai kai kalba
sukasi apie vieną brangiausių sklaidos priemonių, televiziją. Juk jei vizualus
pateikimas nebus patrauklus, kris televizijos reitingai, o kartu su jais žemyn
garmės ir visa žurnalistų bei kitų darbuotojų komanda, dirbanti joje. Tačiau ar
žinios neturėtų būti ta vieta, kur informacija yra perteikiama galbūt kartais
sausokai, objektyviai ir visiškai koncentruotai, o ne taip, kaip operatoriui
pasirodė priimtiniausia, atsižvelgiant į kūrybinius aspektus? Jei žinias
žiūrėtume kaip eilinę ispanų muilo operą – kodėl gi ne. Bet jei žinių
pagrindinė funkcija yra visuomenės švietimas, kodėl iškarpoma tai, kas yra
svarbiausia? Žinoma, ši patirtis visiškai subjektyvi (visgi VBS metodu kalbėti
neketinu, tad teks pasikliauti savo asmenine, nors ir ne tokia šarminga
patirtimi), tačiau tai pats paprasčiausias ir primityviausias pavyzdys, kaip
šiais laikais (ir ypatingai mūsų šalyje) yra gaminamos žinios ir naujienos.
Galiausiai,
pabaigai, visai linksmas pavyzdys, kaip pasitelkiant vizualinę medžiagą ir
paprasčiausias kompiuterines redagavimo priemones, galima skelbti klaidinančią
informaciją. Kaip žinia, žmogaus sąmonė užfiksuoja tam tikras detales, kurios
galbūt neatsindi nei tiesos, nei pagrindinės ir svarbiausios informacijos. Mūsų
protą nesunku apgauti, ypatingai jei tai daro patyrę profesionai arba tiesiog
jei procesas yra ne informacijis, o kūrybinis, taigi orientuojamasi ne į
objektyvumą, o į meninę raišką. Prieš daugiau nei tris mėnesius prisidėjau prie
vienos tarptautinės holistinės stovyklos organizavimo, tačiau dėl privalomo
studijų lankomumo pačioje stovykloje daug neužsibuvau, daugiau lankiausi kaip
svečias, vizituojantis ar pagalbinis asmuo, padedantis atlikti įvairiausias,
net ir pačias smulkiausias užduotis, iškylančias stovyklos metu. Viena itin
juokingų užduočių – surasti ir nupirkti 30 vištos kiaušinių, reikalingų
tolimesniems mokymams. Atrodo, kokios problemos gali kilti, gavus tokią
primityvią instrukciją? Tikriausiai jokių, jei ne faktas, kad stovykla vyko
Norviliškių pilyje, visiškai šalia Baltarusijos sienos, kur niekas aplink
nešneka lietuviškai, dar blogiau, niekas neaugina vištų, taigi neturi ir
kiaušinių. Įtartinai sudėtinga jų gauti pasirodė net ir vietinėse parduotuvėse.
Ne mažiau smagu buvo dėl to, kad keliavome su profesionaliu fotografu (tiesa,
dar tik studijuojančiu, bet mano neprofesionalia akimi žiūrint, potencialas
šviečiasi neoninėm spalvom jau iš tolo), savo amatą išmanančiu ne prasčiau, nei
pats Marius Jovaiša. Iš savo kelionės nuotykių kūrėme linksmą video įrašą,
vėliau sulipdytą taip, kad aš jame pasirodžiau kaip pats bukiausias šios
visatos palikuonis arba tipiška kvaila mergiotė. Be abejonės, vaizdo įrašuose
negalima sukurti to, ko nebuvo, tačiau tikrai nesunkiai galima viską sumontuoti
taip, kad tam tikri įvykiai išryškintų tam tikras vienam ar kitam asmeniui
būdingas (ar, šiuo atveju, nebūdingas, tačiau pasitaikančias) savybes. Šį kartą
tikiuosi, kad neliksite suklaidinti ir tiesiog smagiai pasijuoksite iš
personažų, vaizduojamų šiame vaizdo įraše, ypatingai maniškio, kiris visiškai neatitinka
įprastų mano veiksmų. Tai tebuvo tiesiog pavieniai linksmi kadrai, sugebėję
nupiešti savotiškai unikalų mano pačios portretą. Man jis juokingas, nes aš tai
žinau. Tačiau lygiai taip pat žinau, kad žmogus, kuris to nežino, jį supras
visai kitaip.
O
pabaigti įrašą norėčiau itin rimtais rimto žmogaus žodžiais apie
žurnalistiką. Jay Rosen, Niujorko
universiteto profesorius teigia, kad visuomeninė žurnalistika atsirado dėl
gilios politinės, komercinės ir pilietinės krizės, kuri privertė susimąstyti
apie žurnalistikos kaip visuomeniškai reikšmingos profesijos ateitį. Gali būti,
kad visuomeninė žurnalistika kažkokiu būdu persisis iš masinės informacijos
priemonių į kitą, pilietiškumui artimesnį universitetų, fondų, nevyriausybinių
organizacijų sektorių. Laikoma, kad žurnalistika tarnauja demokratijai,
vadinasi, žurnalistai turi susimąstyti, ką jie nuveikė demokratijos labui.
Tačiau dėl darbo rutinos tai vyksta retai. Todėl ir sakome : „Sustabdykite
spausdinimo mašinas, sustokite ir pagalvokite... pagalvokite apie tai, kas
turėtų būti spausdinama šiomis mašinomis, pagalvokite, ar iš tiesų jūs
tarnaujate visuomenei, kuriai tarnaujate.“
Galite
nesutikti su nė viena šiame įraše išsakyta mintimi, kaip ir minėjau, nesu nei
šio dalyko, nei kito dalyko specialistė ir tai tėra dalis mano asmeninių
pastebėjimų šia tema. Vienintelis dalykas, kurio siekiu ir dėl kurio
džiaugsiuosi, yra tai, kad žurnalistikos ir žiniasklaidos tema privers
susimąstyti apie šiek tiek gilesnius dalykus, nei viršutiniai vandens
sluoksniai. Juk žinot, kad 90 procentų ledkalnio slypi ne išorėje, o giliai
vandeny. Labai sveika kartais vidinius ledkalnio sluoksnius ištraukti į dienos
šviesą. Juk ne beždžionės esam.