25.3.12

Štai ir praūžė taip ilgai laukta ir tiek daug nervų suvalgiusi Mados Infekcija 2012. Kad ir kaip bebūtų apmaudu, neketinu aprašinėti kiekvienos kolekcijos, ar kelti labiausiai įstrigusių modelių nuotraukų. Visa spauda pastarosiomis dienomis tik tuo ir mirga, tad kartotis nebūtų jokios prasmės. Aš geriau pasitenkinsiu asmeniškumais ir papasakosiu savo subjektyvią nuomonę apie viską, kas vyko.
Pirmą dieną, keliaudamą į ŠMC ( Šiuolaikinio meno centras )  nervinausi labiau, nei pirmą kartą sėsdama už vairo ar rašydama dešimtos klasės egzaminą. Nežinojau, ko tikėtis iš viso renginio, kaip jame elgtis. Taip pat paniškai bijojau visų tų gražių žmonių, kuriuos sutiksiu. O labiausiai glumino nežinia, ar visas tris dienas teks praleisti visiškai vienai, mat oficialiai keliavau be kompanijos. Nuo pat pirmosios sekundės pajutau akreditacijos galią, kai apsauginiai įleido mane be eilės ir leido šmirinėti kur tik užsigeidžiau. Dar didesnė šypsena įsijungė, kai netoliese pamačiau būrį jau žinomų, bet ne iki galo pažįstamų veidų. Su Sandra  buvom pažįstamos nuo "Mados Injekcijos", tad iš karto užsimezgė malonus ir linksmas pokalbis, o kitas merginas pažinojau tik iš internetinėse platybėse skaitomų jų tinklaraščių. Bet tai nesutrukdė mums susipažinti. Galiausiai visos taip susibendravom, kad visas tris dienas praleidom visos kartu. Pirmąją dieną, kaip ir buvo galima tikėtis, žmonių susirinko ne itin gausiai, dėl to su Toma gavome VIP'ines ložes antroje eilėje, tiesiai už Lietuvos blizgučiais ir skandalais apipiltų asmenybių (pirštais nebadysiu, vardais neminėsiu). Man patiko stebėti ne tik pačias kolekcijas, drabužių sukirpimą, spalvas, medžiagas. Ne mažiau įdomu buvo žiūrėti į modelių eiseną, tobulų (arba ne visada) veido bruožų visumą, kikenti iš erotiškai primerktų akių ar kvailokai išvieptų lūpų. Sutinku, kad jos pozavimo subtilybes išmano nepalyginamai geriau, nei aš, tačiau iš šono tai atrodo mažų mažiausiai juokinga. Bet teisti jų nėra dėl ko. Tai jų darbas, kuris atliktas buvo tikrai puikiai, nuotraukose kone visos merginos atrodė stulbinamai. Kadangi mane visą gyvenimą traukte traukė skandinaviškas interjeras ir balta spalva, širdis tiesiog dainavo būnant ŠMC, kur baltos spalvos daugiau, nei kurios nors kitos. Taip pat reikia pasidžiaugti geru organizatorių darbu ir tuo,kad per visas tris dienas nebuvo jokių techninių nesklandumų, kai antai "Mados injekcijoje" renginys madingai vėlavo daugiau nei valandą ir didžiąją dalį tek pralaukti aklinoje tamsoje.

Kas liečia mano pačios aprangą, iš pradžių jaučiausi nejaukiai, plevėsuodama vasarine suknele,kurią paskutinę sekundę savo negrabiais pirštais "patiuningavau" pati. Taip pat ne mažiau pergyvenau ir dėl diržo, kuris jau ir taip vos laikosi ant vieno siūlelio ir bet kurią sekundę gali atsisveikinti tiek su manimi, tiek su gyvenimu. Tačiau visa apranga laikėsi tikrai šauniai.Nesvarbu, kaip atrodžiau, svarbu, kad jaučiausi puikiai. Bet jau pirmą dieną.
Antroji diena atnešė jau ne tik privalumų ar džiaugsmo. Kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau vidury dienos apsinuodyti maistu. Visą laiką praskaudėjo galvą ir pykino. Buvau nusprendusi neaukoti savo sveikatos dėl kažkokio renginio, tačiau kelias valandas numigusi staiga pašokau iš lovos, per 10 minučių apsirengiau, pasidažiau (viso to pati neatsimenu, bet taip pasakojo mama) ir madingai vėluodama su vėju atskriejau į ŠMC. Nors pavėlavau tikrai madingai, 40 minučių, renginys dar nebuvo prasidėjęs. Iš pradžių didžiavausi savimi ir savo sprendimu jokia kaina nepražiopsoti nė vienos kolekcijos, po kelių akimirkų teko palikti pagrindinę salę ir likusį laiką praleidau sėdėdama ant kažkokio laipto, apsikabinusi mineralinio buteliuką (apiplėšimas už 0,33 l talpos mineralinį mokėti 5lt, bet kai bėda spaudžia, apie ekonominius sumetimus mąstyti nebelieka laiko) bedrebančiomis rankomis ir kojomis. Nieko keisto,kad nemačiau nė vienos kolekcijos. Ką jau kalbėti apie žmones. Tiesą pasakius, nemačiau kaip atrodžiau ir pati. Galiu tik įsivaizduoti, kad atrodžiau, kaip muminukas. Nuotraukos byloja lygiai tą patį. Tiesa, su Toma vėl pasiautėme ir dovanų gavome "Pervol" skalbinių minkštiklio. Nežinau, kaip Jums, bet man dovanos visuomet patiko.
Trečią dieną atsikėliau su dar didesniu menamu galvos skausmu, būdingu daugeliui merginų (tik retai kada man), kuris vadinasi "Neturiu ką apsirengti". Galiausiai visą dieną prasibaladojusi po miestą ir nieko tinkamo neradusi grįžau namo, kai iki renginio buvo likusios 2 valandos, per kurias turėjau atlikti absoliučiai visus grožio ritualus. Skubėjimas nerodo žmogaus užimtumo. Skubėjimas parodo tik tai, jog žmogus nesugeba planuotis savo laiko. Apsirengiau, kas pirmas papuolė po ranka, aukštakulnius įsimečiau į rankinę ir iškeliavau. Nieko keisto, kad jaučiausi kaip be sijono. Taip jau susiklostė, jog visas tris dienas dėvėjau Tik sukneles. Ir tai visiškai nestebina. Nesu labai išradinga stiliaus klausimais, dėl to suknelės visuomet atrodė lengviausia išeitis apsirengti neprašaunant pro šalį. Žinoma, tikimybė prašauti išlieka nuolatos, tiesiog suknelė padeda tą tikimybę sumažinti. Juokingiausia tendencija pasirodė ta, jog mano pačios suknelės sulig kiekviena diena trumpėjo, kol galiausiai paskutinę dieną vos dengė užpakalį. Kaip ir įtariau, aukštakulniai beveik visą laiką patogiai pragulėjo rankinėje. Nemoku ir tikriausiai niekuomet nemokėsiu jų dėvėti. Save raminu mintimi, jog ne kiekvienas žmogus sukurtas aukštakulniams. Kiti tiesiog pasmerkti visą gyvenimą vaikščioti kitokiais apavais.
Esu labai pavargusi, bet laiminga. Pavargusi dėl to, jog nuolatinis ruošimasis, skubėjimas ir pastangos atrodyti normaliai išsunkė bet kokią manyje likusią energiją, kurios pavasarį man ir taip trūksta. Tačiau labiausiai džiaugiuosi tuo, kad Mados Injekcijos rengėjai atrado naują nišą, kurią pasinaudodami gali reklamuotis ir rinkti subjektyvias nuomones,taip didindami žmonių pasitikėjimą. Bent jau man pačiai didžiųjų portalų straipsniai niekuomet didelio pasitikėjimo nekėlė. O pastarosiom dienom pamačius visą spaudos "virtuvę" iš vidaus, tas pasitikėjimas dar labiau sumažėjo. Daug labiau vertinu asmeninę žmogaus nuomonę, kuri gali būti ne tik teigiama, bet ir neigiama. O tinklaraščiai būtent tokią galimybę ir suteikia. Dar labiau džiaugiuosi susipažinusi su merginomis, kurias žinojau tik iš interneto. Būtinai apsilankykite pas Tomą  , Sandrą , Darią , Kristę , Ingą ir BrigitąNe mažiau pradžiugino mielos renginio dovanėlės. Kur jau nesidžiaugsiu naujais pudros mėginukais ir spalvingu Sarmos maišeliu. Po renginio su Sandra ir Toma nukeliavom pratęsti šventės į kavinę. Grįžau nuvargusi kaip po didžiausių darbų maratono.
Šiandien atsikėlusi suvokiau, jog linksmybės baigėsi ir metas kibti į rimtus darbus. Vienas rimčiausių, laukiančių manęs šiandien yra lietuvių įskaitos kalbos rašymas. Laiko liko tragiškai mažai, o aš dar net nepradėjau apie ją galvoti. Susiimk, Kotryna, nes kitaip visą likusį gyvenimą teks gailėtis, kad lemiamu momentu pasidavei malonumams, o ne pareigai. 
RENGINIAI: TUŠTYBIŲ MUGĖS

17.3.12

Net nebežinau, nuo ko pradėti: ar nuo akivaizdžiai atšilusio oro, dėl kurio dažniau kyla šypsena; ar dėl dar didesnės šypsenos pamačius mokyklos pažymių palyginimą (tokios laimės per visą savo gyvenimą nesu nei mačiusi, nei jautusi, tad manau galiu tuo girtis ir didžiuotis, juolab, kad ji tikrai trumpalaikė)
Ar nuo to, kad pirmą kartą gyvenime vartydama spaudą vos nepaspringau, pamačiusi savo nuotrauką (must have skiltis, kairiojo puslapio vidurys). Ar tai, jog gavau Akreditaciją į Mados infekciją, kaip supratau, visoms trims dienoms? Iš tiesų labiausiai džiaugiuosi tuo, jog vėl ėmiau džiaugtis gyvenimu ir pozityviai žiūrėti į save. O nuo teigiamų minčių, kaip matote, vystosi ir auga realūs pasiekimai.

ASMENIŠKUMAI: PAGYRŲ PUODAS KUPA

1.3.12

Sveiki, pumpurėliai:) Visų pirma visus labai stipriai sveikinu su pirmąja pavasario diena. Banalu, bet man pačiai žiema visuomet asocijuojasi ne tik su tamsiausiu metų laikotarpiu, bet ir su depresija ir niūriom mintim. Džiugu, kad bent kalendorinę žiemą išvijom.Tikiu, kad greit pavasaris ateis ne tik į mūsų širdis, bet ir į kiemą. O kol saulė ne itin dosniai dalina savo spindulius ir tenka klampoti po pokštininkės žiemos paliktas pusnis ir klampynes, raginu visas susimąstyti ir susirūpinti savo fizine bei psichologine savijauta. Taip jau pasaulis surėdytas, kad pavasarį merginos susirūpina savo figūra, pradeda sportuoti, valgyti sveikesnį maistą. Kai kurioms pavyksta pasitobulinti, kitos lieka nusivylusios rezultatais ir tiesiog nuleidžia rankas po pirmosios nesėkmės. Taigi, bandom išsiaiškinti, kur glūdi mūsų problema, kurios norime atsikratyti.

1.Visų pirma pasisveriame, pamatuojame savo ūgį ir apsiskaičiuojame savo KMI (kūno masės indeksas)
2.Išmatuojame savo kūno apimtis (klubų, liemens, krūtinės) Apsiskaičiuojame save klubų ir liemens santykį (juosmens ir klubų apimties santykis daug tiksliau nei tradicinis kūno masės indeksas parodo galimybę patirti širdies smūgį).
3.Pasitikriname, kokio esame sudėjimo ir nusistatom PROTINGAS ribas ką savyje norime keisti
4. Užsivedam sąsiuvinį, kuriame kiekvieną rytą rašomės savo svorį (svertis reikia tik atsikėlus, negėrus, nevalgius, geriausia būtų be rūbų); galima rašytis kiek ir ko tą dieną valgėme ir apibendrintai keliais sakiniais tos dienos savijautą.
5. Planuojame savo fizinę apkrovą (tinka bėgimas, greitas ėjimas, šokinėjimas šokdyne, važiavimas dviračiu, riedučiais, pačiūžomis, plaukimas ir bet koks kitas aktyvesnis laisvalaikio užsiėmimas. Jei turite laiko, užsirašykite į sporto klubą: pasąmonę suveiks vien faktas, kad už sporto klubą mokate pinigus, tad nebus net minties jame nesilankyti).
6. Kiekvieną rytą pradedame dviem (pradžioje galima apsiriboti viena) stiklinėmis vandens (nuo vandens greičiau prasibudinsite, taip pat vanduo gerina viso organizmo veiklą, mažina ligų tikimybę, padeda odai ilgiau išlikti sveikai, švytinčiai ir elastingai).
6.1 Pasižiūrime į veidrodį, nusišypsome sau ir pasakome už ką save mylime (jei nemylėsim savęs, niekas kitas mūsų mylėti taip pat negalės).
7. Kiek prasibudinus padarome keletą mankštos pratimų , kurie išvaikys bet kokius miego likučius.
8. Pusryčiams renkamės sveikus, bet maistingus maisto produktus: kietai virtą kiaušinį, grikius, ruduosius ryžius (baltieji taip pat tinka, tačiau jie labiau apdoroti, o su apdorojimu pasišalina ir daugybė naudingų maisto medžiagų), avižinę košę (nors tikriausiai daug kas tikėjote, jog į košes sviesto dėti nereikia ar negalima, pasirodo, kad yra atvirkščiai: į košę įdėtas nedidelis gabalėlis sviesto padeda lengviau įsisavinti košėje esančius angliavandenius), vidutinio riebumo jogurtą, varškę (riebus jogurtas/varškė pernelyg kaloringi, o liesi neturi jokių naudingų medžiagų, negana to, yra siaubingo skonio, tad net nepajausite, kad kažką valgėte. Geriausia būtų natūralaus skonio, o jei skonis nepatinka, galima įmaišyti mėgstamų uogų ar vaisių. Uogienės geriau vengti, nes joje daug cukraus).
9. Išgeriame mėgstamiausios arbatos be cukraus (jau geriau šokoladas, nei cukraus gabaliukas). Aš rekomenduoju gerti žalią arbatą, nes ji geriausiai tonizuoja ir suteikia daugiausiai energijos. Taip pat nuolatos ją vartojant iš organizmo lengviau pašalinami šlakai, žalioji arbata pasižymi antioksidantinėmis savybėmis.
10. Priešpiečiams renkamės mėgstamiausią vaisių: grefrutą (pagreitina medžiagų apykaitą), apelsiną (gerina virškinimą, teigiamai veikia nervų sistemą), obuolį (valo organizmą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, mažiną riziką susirgti vėžiu, padeda palaikyti stabilų cukraus kiekį kraujyje), bananą (kalio šaltinis, svarbus širdžiai ir raumenų funkcijoms). Jei yra galimybių, pasiskaniname braškėmis, avietėmis, mėlynėmis, gervuogėmis ar kitomis uogomis. Nepamirštam, kad visi vaisiai taip pat turi labai daug fruktozės (cukraus) dėl to net ir juos reikia valgyti saikingai.
10. Prieš pietus išgeriam dvi stiklines vandens. Vanduo užpildys skrandį, tad mažiau norėsis valgyti, mažesnė apsivalgymo tikimybė.
10. Valgome sriubą (ne, grietinė ir duona nėra reikalinga).
11. Antrą patiekalą renkamės lengvą, tačiau maistingą: vištienos, kalakuto krūtinėlės, liesa malta kalakutiena, kardžuvė, upėtakis, menkė, lašiša, tunas, krevetės. Prie jų deriname daržoves: brokolius, šparagus, salotas, morkas, žiedinius kopūstus, šparagines pupeles, žaliąsias paprikas, grybus, špinatus, pomidorus, žirnius, briuselio kopūstus, salierus, artišokus, cukinijas, agurkus, svogūnus.
12. Pagal sąlygas įterpiame fizinio aktyvumo pratimų (aš renkuosi aerobiką: step dance, step interval, super sculpt, kūno dizainas, combat).
13. Pavakariams renkamės vidutinio riebumo pieno produktus, vaisius.
14. Vakarienei galime vaišintis maistingu baltyminiu maistu (tunu, balta mėsa, kiaušinis ir tt)
15. Užkandžiams skanaujame džiovintų vaisių (geriau, nei saldumynai) arba riešutais (be proto kaloringi, tačiau turi labai daug gerųjų aliejų, o priklausomai nuo rūšies, turi dar ir papildomų savybių) svarbiausia nepadauginti.
16. Vengiame miltinių patiekalų (batono, blynų, bandelių, barankų, sausainių, vaflių)
17. Stengiamės riboti nereikalingus maisto priedus (majonezą, pomidorų padažą, grietinę, druską). Juos galima keisti mažiau pavojingais ir daugiau naudingais (įvairiais aliejais, citrinos sultimis, prieskoniais)
18.1 Atkreipiame dėmesį į produktus, kuriuose yra itin didelis cukraus kiekis: taip, apribokime ir vaisvandenius. Juose daug nereikalingų kalorijų. Sulčių taip pat patariu vengti: pigesnėse daug cukraus, o net naturalių sulčių galima nesunkiai padauginti: jei 250ml stiklinei išspausti naudojami 2-3 apelsinai, geriau jau suvalgykite juos grynus. Gausite daugiau maistingų medžiagų, tiek pat kalorijų, o ir labai abejoju, ar sugebėsite įveikti tiek apelsinų, kiek jų suvartojate sultyse.
18.2 Kur įmanoma, cukrų stengiamės keisti medumi: nors ir saldu, bet bent jau naudinga.
19. Jei negalite gyventi be duonos, geriau rinktis duoniukus, ar bent jau duoną su riešutais, saulėgrąžomis, sezamo sėklomis. Jei dievinate makaronus, stenkitės juos valgyti be padažų. Po kiek laiko, mažinant porcijas, praeis noras iš viso juos vartoti.
20. Kaip be saldumynų? Tikriausiai gyvenimas pasidarytų nebe toks mielas, jei neleistumėm sau paties didžiausio malonumo. Tačiau pastebėkime, kiek jų valgome, pabandykime mažinti suvartojamą saldumynų kiekį. Pienišką ir baltą šokoladą rekomenduoju keisti juoduoju (iš pradžių gali būti neskanu, bet greit receptoriai pripranta prie naujo skonio ir pasidaro net skanu). Juodasis šokoladas gerina smegenų veiklą, jame mažiau chemijos, nes jis dažniausiai gaminamas iš didesnio kiekio kakavos, taip pat dėl savito skonio juo greičiau pasisotinama, nei kad baltuoju ar pienišku. Tad sumažėja "padauginimo" tikimybė. Galiausiai apribojus saldumynus organizmas iš viso nustoja jų reikalauti. Tereikia kelių lašelių kantrybės.

Pagrindiniai reikalavimai tikriausiai išsakyti, beliko keletas:
  • Mūsų kūnas - ne šiukšlių konteineris. Tai kodėl į jį norim kišti bet ką, kas pasitaiko po ranka, nepagalvodami, kokią žalą patys sau darome. Kas nutiko pasauliui, kad pats protingiausias sutvėrimas elgiasi kvailiau už patį bukiausią organizmą?
  • Visiškai atsisakius maisto organizmas ims dar greičiau kaupti riebalų atsargas, dėl to ne tik nenumesite, bet dar ir priaugsite svorio.
  • Būtina valgyti dar ir dėl to, kad nevalgant nevyksta medžiagų apykaitos procesas (tik 20proc jo priklauso nuo veiklos, o net 70proc nuo taisyklingai vartojamo maisto, dar 10proc. priklauso nuo kažkokių kitų veiksnių, kurių šiuo metu prisiminti niekaip nesugebu ;D)
  • Kartą paslydus supraskite, jog nesėkmė tik padeda toliau tobulėti ir nebauskite savęs už tai. Tiesiog toliau stenkitės. Juk stengiatės dėl savęs. Kūnas greit pajaus pokyčius ir atsidėkos jums geresne nuotaika, didesne energija ir padidėjusiu darbingumu.
  • Sportuokite tik tokiu atveju, jei jaučiate malonumą. Kitaip, atsainiai daromi pratimai neatneš maksimalios naudos, o ir laikas bei pinigai bus eikvojami veltui. Taip pat jei sportuoti nekenčiate, padidėja tikimybė po sporto persivalgyti (mat jausitės "nusipelniusios prisikirsti skanaus maisto")
  • Planuokite pirkinius iš anksto, į parduotuvę eikite pavalgiusios, kad nekiltų pagundos prisipirkti nenaudingų dalykų (liežuvis neapsiverčia kai kurių produktų vadinti maistu), taip pat geriau būtų namuose turėti kuo mažiau "blogų" prooduktų. Kuo mažiau pagundų, tuo ramiau gyventi.
  • Sutelkite dėmesį į daromą pažangą, o ne į absoliutų tobulumą. Pamirškit idealumo ir tobulumo sąvokas. Jos neegzistuoja. Svarbiausia, kad sulig kiekviena diena jūs darote pažangą. Galvokite ne apie tai, kiek jums nepavyko, o apie tai, ką padaryti pasisekė ir apie laukiančią dar didesnę sėkmę. Kai galiausiai ja patikėsite, ji pati pas jus ateis:) 

O čia maniškiai pakitimai
    ASMENIŠKUMAI: METAM KAILIUKĄ KARTU

    29.2.12

    Peržiūrėjus savo "žiedų kolekciją" supratau, kad esu pakankamai primityvus žmogus: nors iš pažiūros žiedai atrodo skirtingi, juos nesunkiai galima sudėlioti į tam tikras grupeles.

    ASMENIŠKUMAI: MANIJOS

    28.2.12

    Kadangi esu įpratusi rytais budintis prie kompiuterio beskaitinėdama naujausias pasaulio naujienas ar aktualijas ir betikrinandama elektroninius paštus, šį rytą mane pažadino puiki žinia: Nereta (http://neretos.wordpress.com) Stylish blogger awards žaidime nominavo mane ir mano rašymo stilių! Po keletos minučių euforija praėjo, mat suvokiau, kad turėsiu žaisti pagal žaidimo taisykles: paviešinti septynis nenuginčijamus (ir gal kompromituojančius) faktus apie save.

    1. Esu šiek tiek perfekcionistė, su muilu plaunu rašalinius parkerius, spalvoti tušinukai ir apatiniai rūbai dažniausiai būna sudėlioti pagal spalvas ir atspalvius, o senus žurnalus rūšiuoju pagal išleidimo metus ir mėnesį. Neretai atsikeliu vidury nakties, nes užsinoriu sutvarkyti vieną ar kitą stalčių. Galiausiai lieku visiškai nemiegojusi, mat po pirmojo seka antras, ir taip be galo, kol sutvarkau kiekvieną kambario centimetrą.
    2. Būdama jaunesnė į sąsiuvinį perrašinėjau Hario Poterio knygas ir šiaip labai daug skaičiau: pradinėse klasėse per dieną perskaitydavau visą knygą (ach, tas sportininko interesas..) Pastaraisiais metais retai kada savo noru rašau ranka: apsiriboju peržiūrėtų filmų perskaitytų knygų ir nusipirktų daiktų sąrašėliais ( o jie irgi gigantiški)
    3. Vis dar nepripažįstu jokių gyvūnų, kurie yra moteriškos lyties. (Nors pati auginu katę. Kita vertus, anokia ten katė, greičiau jau supersajanas, nes šokinėja ir laipioja durų staktom kaip Mauglis) Man mielesni "šuniukai, kačiukai ir papūgėniukai". Kiekvieną kartą gavusi gyvūną jį laikau vyriškos lyties. Dėl to kaime vienuoliką metų gyvenusi kalytė visiems tapo "Džeriu".. aš taip giliai tikėjau, kad ten berniukas, kad visi tiesiog įprato tokiu laikyti.. Manęs labai nemyli žuvytės (pamirštu jas pamaitinti) ir gyvendamos pas mane mirė keturios papūgėlės (dvi nuo senatvės, o kitos dvi tikriausiai nuo širdies smūgio, kurį įvarė mano išprotėjus katė). Mane mėgsta šunys, tačiau aš šunų.. Hmm, nelabai. Man priimtinesni katinukai.
    4.Geriu be proto daug vandens ir žalios arbatos. Arbatą geriu tik visiškai verdančią (tokią, nuo kurios kiti žmonės nusipliko liežuvį o begeriant visą veidą išmuša raudonis). Tai yra labai blogas įprotis, mat gadinu savo skrandį. Vis dėlto, visą kaltę verčiu paveldimumui: mano prosenelis gerdavo lygiai taip pat, kaip kad aš dabar. Aplinkiniai gąsdina, kad toks skysčių kiekis nesveika kepenims. Šiuo klausimu tik gūžteliu pečiais: o kas šiais laikais sveika.
    5. Absoliučiai nevartoju jokio alkoholio ir tabako gaminių. Dažnai dėl to turiu didelių nemalonumų, mat daugumai žmonių nelabai priimtina nevartojantys, tad tarp vartojančių (kurių yra absoliuti dauguma) jaučiuosi kaip juoda avis baltų avių bandoj. Sumažėja bendrų temų ir interesų (tikriausiai dėl tos priežasties tiek mažai draugų turiu :D) Natūralu, kad retai kada būnu itin linksma ar atsipalaidavusi. Iš kitos pusės, jei jau tokia būnu, tai bent jau žinau, kad tokia jaučiuosi, o ne kad mane tokią padarė kažkokios psichiką veikiančios ar alkoholinės medžiagos.
    6. Mano gyvenimas suplanuotas minučių ir sekundžių tiklsumu. Mažai kur vėluoju (nebent žinau, kad pavėlavusi vis vien atvyksiu pirma ir dar valandą lauksiu kito vėluojančio). Jei pramiegu (o taip būna retai) arba atsikeliu bent keliom minutėm vėliau nei planavau (irgi retas atvejis), geriau jau neisiu į mokyklą, nei bėgsiu, skubėsiu arba važiuosiu neplauta galva. Ne dėl to, kad įvaizdis man labai svarbu: kaip tik, mokykloj dažnai atrodau nuvargus, užsimiegojus ar dar kokia. Bet taip atrodau dėl to, kad taip jaučiuosi ir dėl to, kad pati noriu taip atrodyti, o ne dėl to, kad kažko nespėju. Skubėjimas mano gyvenime irgi planuotinas dalykas. Negaliu skubėti, jei to nenumačiau iš anksto. Blogai jaučiuosi, kai neturiu planų (tada apima didelė apatija ir depresija) arba reikia veikti ekspromtu (jaučiuosi neužtikrintai).
    7. Būdama jaunesnė paniškai bijojau berniukų (jau geriau mane būtų uždarę į kambarį pilną vilkų, nei su klasioku). Trečioje klasėje per klasės diskoteką klasiokas pakvietė šokti. Aš taip išsigandau, kad pabėgau į mergaičių tualetą ir ten lindėjau gerą pusvalandį. Po to dar ilgai rankos drebėjo. Iki šiol pradedu bijot berniukų, jei jie pradeda rodyti kažkokius interesus. Kitaip tariant, galiu su jais bendrauti tol, kol jie manęs nekabina. O kai pradeda, tuomet "viso gero, draugyste". Įtariu, kad ateityje gali tekti stoti į vienuolyną..


    Negana to, dar turiu nominuoti kitus asmenis. Pastaruoju metu labai padaugėjo įdomiai rašančių lietuvaičių (arba tiesiog aš pati į juos pradėjau kreipti dėmesį). Tad be proto sunku kažką išskirti.
    Aušra  už itin šmaikščiius pamąstymus apie madą. "Just because you ate some glass doesn't mean you are window" (vien blogo pavadinimas vertas milijono!)
    Ieva  už labai taiklius pastebėjimus ir savitą požiūrį į gyvenimą.
    Sandra už protingas mintis (kai kurie straipsniai net ir dabar neduoda ramybės)
    Margarita už neišblėstančią energiją atrodyti stilingai ir meilę madai
    Gabrielė už užsienietišką lietuvaitės gyvenimą Anglijoje ir ilgas ilgas modelio kojas
    Be paminėtųjų tinklaraščių yra begalės kitų, kuriuos be proto mėgstu ir nepraleidžiu nė vieno įrašo. Tiesiog taisyklės yra taisyklės. Kitą kartą ketinu pristatyti daugiau skaitomiausių tinklapių. O apdovanojimai nėra būtini, norint pasipasakoti apie savo gyvenimo ypatybes. Papasakokit apie savo ypatybes ir mylimiausius "blogus" :)
    ASMENIŠKUMAI: SBA

    26.2.12

    Neišvengiamai atėjo ta akimirka, kai vis dėlto nusprendžiau papasakoti apie savo šimtadienį. Šių metų Mykolo Biržiškos gimnazijos šimtadienio tema "Cirkas". Iš pat pradžių nustebino tai, kad trečiokai nė nemėgino slėpti nuo mūsų temos (kai mes, savo ruožtu, praėjusiais metais, šimtadienio temą slėpėm iki pat paskutinės savaitės, kad dvyliktokams būtų staigmena). Dar labiau sunerimau, kai  suvokiau, kad per paskutinę stiprią šventę mokykloje jau nebenoriu būti nei dramblys, nei orangutangas, nei beždžionė. Per tiek metų buvo pakankamai progų, kai turėjom šliaužiot mokyklos grindimis, krypuot žąsele ar dainuoti mokyklos himną. Iš tiesų klounas būtų buvusi pati lengviausia išeitis: išsipaišyti veidą, apsirengti bet kokius spalvotus rūbus, užsiklijuoti raudoną nosį ir garbanotų plaukų peruką.O šimtadienis atrodė taip toli, kad pernelyg daug negalvojau apie aprangą. Galiausiai ta diena vis vien išaušo. O aš, vietoj to, kad visą savaitę būčiau skyrus aprangos paieškoms, keturias valandas per dieną plušėdavau sporto salėj (stebuklų vis dėlto būna šiam pasauly: pamėgau vaikščiot bėgimo takeliu). Tik pabudus anksti ryte suvokiau, kad neturiu kuo apsirengti. Tačiau jau senokai pastebėjau, kad stresinėse situacijose mūsų sąmonė ir pasąmonė veikia stulbinamu greičiu. Vos kelios minutės prieš išvažiavimą atėjo išganinga mintis pasidabinti brolio išeiginiais marškiniais ir nusipukšti plaukus spalvotu plaukų laku (jo galite rasti kone kiekvienoje balionų parduotuvėje).
    Džiaugiuosi stipriu trečiokų darbu. Visa rytinė dalis buvo šauniai suorganizuota, nors teko ir bėgti, ir stryksėti, ir valyti sporto salės grindis užpakaliu, buvo smagu. Vakarinė dalis taip pat paliko gerą įspūdį. Vakarinėje dalyje visi dvyliktokai išsičiusto, išsipusto, tad tikrai labai gera žiūrėti į taip per keturis metus pasikeitusius veidus. Atrodo, atėjom būdami visiškais vaikais, o išeisim jau būdami jei ne suaugę, tai bent jau apibrendę. Nuotraukų iš vakarinės dalies neturiu. Tiesiog niekam neatėjo į galvą nusifotografuoti, o kai tai suvokėm, jau buvo per vėlu. Į after party paskutinę sekundę nusprendžiau neiti, nes tam visiškai neturėjau nuotaikos. Tikriausiai dabar dėl tokio savo sprendimo turėčiau  graužtis, tačiau nėra prasmės savęs prievartauti ten, kur turi galimybę rinkitis. Užuot šokus iki ryto nusprendžiau ramiai pavakaroti su pussesere,o iš ryto nuvažiuoti į kaimą ir aplankyti beveik pusę metų nematytą močiutę. Bet kokiu atveju, manau turėjau pati šauniausią šimtadienį, kokį tik buvo įsivaizduoti.


    Papasakokit apie savo šimtadienius.
    Kokia tema buvo? Kaip jautėtės? Ar verkėt, suvokę, kad mokytis mokykloje teliko menkos 100 dienų? :)
    ASMENIŠKUMAI: ŠIMTADIENIS

    25.2.12

    Su mielu noru tokia spalva nusidažyčiau visus plaukus! Deja, artimiausiuose planuose tokių metamorfozių nenusimato. O gaila.


    Nepilnaprotystės sindromas

    2.2.12

    Gyvenimas ir toliau man krečia pokštus. Šiaip nemėgstu išsišokt, išsiskirti ar kitaip "ardyti tobulos pasaulio harmonijos", tačiau kartas nuo karto mano smegenyne susikaupia neaiškūs kamuoliniai debesys, ir padarau kažką visiškai nebūdingo sau. Vienas keisčiausių ir naujausių mano sprendimų yra ji. Kai ją pamačiau, žiūrėjau nejudindama akių gal penkias minutes: niekaip negalėjau suprasti, patinka man ji, ar ne. Antruoju atveju tai tiesiog didžiausias pasityčiojimas iš rankinių giminės. Aš koncervatyvus žmogus, sunkiai priimu naujoves. Mokyklinės kuprinės atsisakiau prieš gerus keturis metus ir prisiekiau sau, kad gyvenime nepirksiu, o juo labiau nenešiosiu, jokios "moteriškos kuprinytės".

     Mano žodžiai atsisuko prieš mane pačią. Karma


    O ką jūs galvojate apie moteriškas kuprines?

    ASMENIŠKUMAI

    19.12.11

    Praėjusią savaitę nusprendžiau išbandyti vadinamuosius kvepalų analogus. Visų pirma noriu paminėti, kad visą gyvenimą buvau už kokybiškus ir gerus kvepalus (kiek finansinės galimybės leidžia, žinoma), analogai man niekuomet nepatiko, nes kiek esu turėjusi, kvepėjo siaubingai prastai, o ir buteliuko dizainas man labai svarbus kriterijus, juk labai smagu turėti gražų buteliuką (kai buvau mažesnė, kvepalus rinkausi pagal buteliuko spalvą ir reljefą). Internete skaičiau begales prieštaringų atsiliepimų apie kvepalų kopijas, o kadangi niekuomet negali būti tikras, kokiais tikslais tie atsiliepimai parašyti, sunku kažkuo tikėti: gal teigiamus atsiliepimus rašo patys prekybininkai, o gal atvirkščiai: neigiamus pila tik originalių kvepalų pirkimu suinteresuoti asmenys.  Tai štai praėjusį penktadienį kažkoks demonas įlindo į galvą ir pasakė, kad pati savo kailiu noriu išbandyti ir padielkas. Buvo laabai baisu, kad beveik šimtas litų nueis šuniui ant uodegos ir vis dėlto tas demoniukas sakė man : "Pirk". Ėmiau ir paklausiau aš jo. Ir likau šokiruota. Pasižiūrėkit patys



     Buteliukas ir įpakavimas visiškai identiškas originalui. Kadangi prieš keletą mėnesių turėjau originalą, manau galiu vertinti galiu pakankamai objektyviai. O dėl mano liguisto potraukio rinkti tuščius kvepalų buteliukus, jų palyginimą galiu pateikti ir jums. Tuščias-orginalas, su rausvu skysčiu-padielka. Abu butelaičiai pagaminti iš tokio paties stiklo, dozatorius lygiai toks pat, visiškai niekas nesiskiria. Kvapas gal ir nesilaiko dvi savaites, bet tiesą sakant aš kvepalus jaučiu tik pirmas keletą valandų, tad didelio skirtumo nematau.

    Esu nesveikai laiminga dėl šio atradimo. Dabar galėsiu turėti nepalyginamai daugiau kvepalų, o ir piniginė bus laiminga.
    Pardavėja sakė, kad daugelis tokius kvepalus pardavinėja kaip originalus. Mano nuomone tai kiek amoralu. Kita vertus, pirkėjas, šventai įsitikinęs,kad kvepinasi tikrais kvepalais, skirtumo tikrai nepastebės. Bet čia jau pardavėjo moralės klausimas.

    O su kokiais kvepalais geriausiai draugaujate Jūs?
    BANDYMAI: VERSACE BRIGHT CRYSTAL vs VERSACE BRIGHT CRYSTAL
    © 2016 Kotryna Uogintaite