Po ilgų ir naudingų atostogų nuo civilizacijos ir pačios savęs pagaliau grįžau į trasą su nauju požiūriu į save, gyvenimą ir visa, kas vyksta aplink. Apie naujuosius išgyvenimus daug neatvirausiu, vis dėlto, kad ir kaip bebūtų gaila, reikia pripažinti, kad kūrybai nepalyginamai naudingesnis skausmas, nei džiaugsmas ar laimė, tad įrašas ir vėl netenka savo energetinės vertės. Vis dar negaliu atsižiūrėti, kiek daug šypsausi. Ir ne tik nuotraukose, bet ir kasdienybėje. Ir ne tik lūpomis, bet ir akimis.
 Bet kokiu atveju, grįžusi radau naująjį savo kūdikį iš oasap.com, kurį užsisakiau prieš išvažiuodama į Masters Of Calm festivalį. Rankinė iš tiesų tokia, kokia ir pasirodė internetiniame tinklapyje: klasikinė, kompaktiška, tačiau tuo pat metu ir pakankamai talpi. Šį laimikį galėčiau pavadinti labiau pasisekusiu, nei pirmasis (juoda keisto kirpimo suknelė), tačiau tikiuosi, kad su laiku išmoksiu daiktus rinktis dar atsakingiau.
 Manęs vasariniai orai jau seniai nebedžiugina ir vis verčia suktelti galvelę į rudeninio garderobo pusę, o lengvas palaidinukes keisti šiltais megztiniais. Dėl nuolatinio buvimo gryname ore, šaltyje ir lietuje, festivalio metu stipriai ištino pusė veido, taip pat dėl nuostabaus maisto priaugau begalę svorio, bet viskas visiškai nesvarbu, kai prisimenu, kiek daug naudos gavau. Gal vis dėlto verta dėti tašką palikti ir šią saviraiškos formą? Kitu atveju man verkiant reikia naujo fotografavimo aparato, nes kaskart, užsinorėjus įamžinti savo snukelį vizualiuose menuose, tenka kviesti Sandrą puodelio arbatos ar ledų porcijos. Vėl žemai lenkiuosi už savo šypsenos įamžinimą!
 Dienos lekia nepastebimai, liko ypatingai mažai laiko iki naujo gyvenimo etapo pradžios. Jau jaučiu virpuliukus visame kūne!
 O ar jūs jau turite visa, ko reikia naujiems mokslo metams?

Pagaliau sulaukiau siuntinio iš oasap.com. Apie šią suknelę pasakojau prieš beveik du mėnesius, tačiau minėjau baltąją. Deja, parduotuvė baltą išpardavė labai greit, dėl to man pasiūlė rinktis kitą daiktą. Tikriausiai niekuomet nepavargsiu nuo juodų suknelių, kurias mėgstu vilkėti kone bet kokia proga. Gal tai ir nėra pats originaliausias pasirinkimas, tačiau vis dar negaliu atsikratyti šio keistoko, tikriausiai nelabai įprasto mano amžiaus žmonėms, įpročio.
 Ne paslaptis, jog oasap.com turi unikalią programą , kuria pasinaudojus kartas nuo karto galima užsisakyti nemokamų drabužių, batų, aksesuarų. Į detales nesivelsiu, kam bus įdomu, galite patys pasiskaityti taisykles.  Iki tol rankines iš šio internetinio tinklapio šauniai demonstravo Sandra (čia ir čia), Toma (čia). Aš nutariau pasinaudoti nuostabia galimybe ir ištirti šio tinklapio drabužių kokybę, tad užsisakiau juodąją suknelę. Pabandžiau savo laimę ir aš, deja, šį kartą savo pačios pasirinkimu nelikau labai sužavėta.
Iš tiesų likau kiek nusivylusi. Visų pirma, kaip jau buvo galima tikėtis, suknelės ilgis graudžiai trumpas: kadangi didžioji dalis drabužių orientuota Azijos rinkai, normalu, kad Europos žmonėms jie ne visuomet tiks. Labiausiai išgyvenau apatinio suknelės sluoksnio ilgio, kuris, ramybės būsenoje, menkai dengia užpakalį, o pasilenkus tiesiog tampa eiline palaidine. Nemanau, kad tai tinkamas suknelės ilgis. Ir nors suknelės modelis pasirodė pakankamai įdomus (net ir visos asimetrijos, užkariavusios visas įmanomas drabužių parduotuves ir spėjusios stipriai įkyrėti, neturėjo būtent tokio modelio, kaip šis), deja, medžiaga, tikrai labai prastos kokybės.
Tikiuosi, kad dar turėsiu progų išmėginti šio tinklapio siūlomus daiktus, tačiau pasimokiau neužsisakinėti nieko, kas gali būti per trumpa net mažiausiai coliukei. Ateityje duoklę atiduočiau aksesuarams arba rankinėms.
Bet kokiu atveju džiaugiuosi ištaikius proga vėl susimatyti su Sandra ir linksmai pasivolioti Vilniaus Vingio parko žolėse ypatingai vasariškai karštą dieną. Nebesuprantu, kaip miesto žmonės išgyvena didmiesčiuose tokius karščius, nes karšta tikriausiai būtų net maudymosi kostiumėliu apsirėdžius.

O ką jūs darote, kai taip karšta?

Dar vienas šaunus vasaros vakaras su Sandra . Kartais atrodo, kad ir į Lietuvą vasara sugrįžo.

Tikriausiai tiek pripasakojus apie pasiruošimą dvyliktoje klasėje tykantiems vargams ir džiaugsmams, būtų nemandagu nepaminėti visų vargų uždarymo ceremonijos, buitiškai dar vadinamos išleistuvėmis. Atvirai kalbant, kitu atveju apie tai nerašyčiau.
  Kaip jau minėjau ankščiau, išleistuvių pasiruošimui priėmiau nemažą iššūkį iš tėvų kišenės neimti nė cento. Akivaizdu, kad kai visus pinigus tenka mokėti iš savo resursų, atsiranda dar didesnis noras prasisukti kuo taupiau ir ekonomiškiau. Dabar galiu drąsiai teigti, kad savo išleistuvių aprėdui neišleidau nė vieno papildomo lito: suknelę laimėjau Europos konkurse, batus pirkau praėjusiais metais (su intencija panaudoti juos išleistuvėms), delninukę nusipirkau, patampiau keletą valandų, kiek to reikalavo oficialiosios dalies etiketas, o kitą dieną grąžinau į parduotuvę. Gal kai kuriuos toks poelgis nustebins, tačiau paskutiniais metais tai pasidarė vieša paslaptis, o ne amoralus poelgis. Iki šiol tokia paslauga nesinaudojau, tačiau džiaugiuosi, kad yra tokia galimybė, leidžianti pernelyg stipriai neapkrauti namų nereikalingais proginiais aksesuarais ir nenuvarginti piniginės.
  Apie pačias išleistuves daug netuščiažodžiausiu. Viskas praėjo greit ir sklandžiai. Gal nustebino tik tai, kad pakeliui į mokyklą buvau šventai įsitikinusi, kad girdėsiu daug už širdies griebiančių monologų: mokinių, mokytojų, mokyklos vadovybės. Klydau. Jokių banalių ar graudinančių kalbų. Taip pat stipriai erzino tai, kad iki to idealizuota diena (oro atžvilgiu), pasitaikė šlykščiai lietinga, tad į mokyklą žygiavau apsitaisiusi baisiausia pora guminių batų. Džiaugiuosi tik tuo, kad pusvalandį, skirtą bendroms nuotraukoms lauke, trumpam, išlindo saulė ir leido įsiamžinti prie mokyklos be pernelyg didelių aukų.
 Fotoaparato pasiėmusi nebuvau. Nė vienas mano šeimos narys nemoka fotografuoti,  o iš esmės ir nėra kuo: mano fotoaparatas išgyvena ne pačius palankiausius laikus. Ne kiekvienas technikos prietaisas gali pasigirti šešerių metų gyvavimu. Bijau, kad tai jau paskutiniai jo atodūsiai, priversiantys mane dūsauti kiekvieną kartą, kai pamatysiu palankią progą įamžinti kokias nors gyvenimo akimirkas. Iš visiškai nepažįstamo žmogaus sulaukiau replikos, kad jam nesuprantama, kaip galima nepasiimti fotoaparato į tokią šventę. Gūžtelėjau pečiais ir tiek. Ne prieš fotoobjektyvą staipytis ėjau, o atsiimto dvylikos metų pastangų reikalavusio popieriaus gabalo, kuris sėkmingai nugulė į tolimiausią stalčiaus kampą.
 Daug privargau, kol įtikinau mamą nepirkti ir nenešti man gėlių. Juk ne laidotuvės. Nereikia man jų. Jau esu viešai išsakiusi požiūrį į gėlių verslą ir neketinu jo nei puoselėti, nei skatinti. Kaip alternatyvą pasiūliau padovanoti man naujuosius čiulpiamus saldainius TU-TU. Tikriausiai tokio noro nebūčiau nė turėjusi, jei ne kosminė vieno saldainio kaina. Nežinau, ar kaina didelė dėl savo ekologijos, rankų darbo, ar tiesiog skambaus vardo, man pagrindinė jų kūrėja - Juozo Statkevičiaus mylimiausias modelis Smiltė Bagdžiūnaitė. Nežinau, kaip Jums, bet man už saldainį mokėti 8 litus atrodo tiesiog apiplėšimas, kurį galima padaryti tik išleistuvių proga.
Galiausiai vakare visų abiturientų ir jų auklėtojų laukė vakarinė dalis, kuri vyko Vilniaus Forum Palace apartamentuose. Šventė, kaip ir įprasta jos tradicijoms, užsitęsė iki ryto. Teoriškai ji turėjo tęstis iki saulės patekėjimo, bet, kaip jau buvau numačiusi iš anksto, rytas buvo toks bjaurus ir apniukęs, kad saulės pamatyti neteko. Paryčiais grįžau namo, o visą savaitgalį praleidau bandydama išsimiegoti, bet žinant mano zuikio miegą, tam prireikė beveik trijų parų.

Pagaliau pusės vasaros santaupos, gautos už įvairiausiu darbus, nukeliavo ten, kur joms ir vieta. Už turimus pinigus nusipirkau vieną brangų, bet kokybišką laikrodį. Iki tol turėtus pardaviau ar išmainiau, tad galiu pasidžiaugti, kad nuo šiol turėsiu vieną vienintelį ir nepakartojamą laikrodį, savo dizainu primenantį Michael Kors laikrodžius. Kaina, žinoma, mažesnė, nei pastarųjų, tačiau nedirbančiam jaunam žmogui, gyvenančiam Lietuvoje, bet kokiu atveju pakankamai aukšta. Ir nors nieko nenusimanau technikoje, manau, kad laikrodis, kuriam duodama dviejų metų garantija, turėtų būti pakankamai gera investicija.
Šiuo metu Massimo Dutti parduotuvėje vyksta dideli išpardavimai, tad kartas nuo karto ir aš įkišu savo riestą nosį į šią parduotuvę apsiuostymui. Galbūt tai bus pirmas ir paskutinis mano pirkinys šioje parduotuvėje (vis dėlto kainos nėra pačios draugiškiausios), tačiau pasivaikščiojimas po parduotuves kaip po muziejus, taip pat turi savotiško žavesio.

Nebe pirmą savaitę ketinau išbandyti Loreal prekės ženklo naujieną, apie kurią iki tol girdėti neteko; Pagaliau pasitaikė palanki proga išmėginti naująjį L'oreal nagų laką su geliu. Iki tol ne kartą teko girdėti apie gelinį nagų lakavimą, kuris kainuoja keletą kartų brangiau, nei įprastas, tačiau ant nagų išlieka iki mėnesio. Didžiausius gelinio lakavimo privalumus manikiūrininkės įvardija ilgą laiko tarpą, kuro metu galima džiaugtis nepriekaištingais nagais, ekonomiškumu (finansiškai tai būtų net pigiau, nei kas savaitę manikiūrą darytis pas profesionalius meistrus). Taip pat ne kartą minėjau, jog lakavimas geliu padeda nagų plokštelėms išlikti tvirtesnėms, o jį nuvalius nagai nustoja lūžinėti, pasidaro stipresni ir sveikesni. Nežinau, kiek visoje šioje informacijoje yra tiesos, nes pati niekuomet nesidariau nei profesionalaus, nei neprofesionalaus manikiūro. Esu patenkinta savo nagais ir jų forma.
Taip pat girdėjau, kad gelinis manikiūras didina vėžio riziką. Dermatologus ir kitus specialistus neramina tai, kad darant šį populiarų manikiūrą naudojamos UV lempos, kurios padeda sudžiovinti sluoksniais tepamą nagų laką (tokio tipo UV lempos naudojamos ir soliariumuose). UV spinduliais džiovinami ir akriliniai nagai, o kartais – ir įprastas lakas. Žinoma, iki galo šis procesas dar nėra ištirtas, taip pat atsiras begalės žmonių, purškiančių, kad "šiais laikais viskas skatina vėžio riziką. ". Iš dalies sutinku tiek su specialistais, tiek su paprastais žmonėmis, tačiau į visišką ugnies liepsną šokti neketinu, tad nutariau išmėginti tarpinį variantą - nagų laką su geliu, kuriam nereikia jokios ultravioletinių spindulių lempos.
Nesu didelė nagų lakų specialistė, tačiau šios firmos nagų lakas man paliko neišdildomą įspūdį. Visų pirma dėl ypatingai keistos šepetėlio formos, taip pat dėl greito džiūvimo ir nuostabaus nagų žvilgesio nusilakavus. Iki šiol neradau jokio nagų lako, apjungiančio visus šiuos kriterijus. Taip pat nagų lakas išsilaiko pakankamai ilgai, tačiau tuo stebėtis nereikėtų, didžioji dalis brangesnių, nei parduodami Maximoje, nagų lakų išsilaiko ilgą laiką. Keista, tačiau ir kainos, lyginant su kitais geresniais nagų lakais, tikrai nėra kosminės. šį nagų laką akcijos metu galima įsigyti vos už 11 LT.
o čia šiokia tokia intriga apie daiktą, kuriam taupyti prireikė pusę vasaros. Užtat dabar džiaugiuosi ilgaamžiu aksesuaru savo garderobe!

O kokia Jūsų nuomonė apie gelinį, akrilinį nagų lakavimą, nagų priauginimą?

Jau kurį laiką naudoju slaptą organizmo stiprinimo ginklą, apie kurio veikimo principus neturėjau laiko papasakoti viešai. Kiekvieną rytą, vos pramerkus akytes, lekiu šaldytuvo link ir dar ne visiškai blaiviu protu, refleksiškai tiesiu rankas vieno stiklinio butelio link. O butelyje - aliejus. Skamba iš tiesų šlykščiai, o skonis dar bjauresnis, nei galima įsivaizduoti, tačiau nauda, gaunama jį vartojant, neabejotinai atsveria nemalonų skonį, juolab, kad po pirmųjų savaičių skonio receptoriai apsipranta prie neįprastos konsistencijos ir skonio. Mokslininkai teigia, kad nuolat vartojant aliejų (patariama alyvuogių) mažėja rizika susirgti širdies ligomis, reguliuojamas kraujospūdis. Aliejus turtingas vitaminų A, D, K ir E. Vitaminas A būtinas akims, vitaminas D reguliuoja kalcio panaudojimą, tad yra svarbus kaulams ir dantims, o vitaminas E yra natūralus antioksidatorius, kuris apsaugo ląsteles nuo pažeidimų. Alyvuogių aliejus gali apsaugoti ir nuo nuo tulžies akmenligės, per didelio cholesterolio ir cukraus kiekio kraujyje, taip pat jis tinka žmonėms, kenčiantiems dėl sutrikusios žarnyno veiklos. Aliejus gali pagreitinti žaizdų gijimą, reguliuoti metabolizmą ir turėti net ir anticeliulitinį poveikį.
Aliejų gerti galima bet kokios rūšies (tačiau nepatariu naudoti to, kurį esate įpratę vartoti buityje). Geriausiu, žinoma, laikomas nerafinuotas šalto spaudimo alyvuogių aliejus, tačiau sugebėti jį gerti - jau aukštasis pilotažas, tad pradžiai įsigijau Graikinių riešutų aliejų. Neapsigaukite, nors pavadinimas skamba pakankamai patraukliai, skonis vis viena aliejiškas. Kiekvienoje didesnėje maisto parduotuvėje galima rasti tikrai didelį aliejų asortimentą, kainos svyruoja nuo 10 iki 25 lt už 500ml butelį. Kiekvienos rūšies aliejus turi savo unikalias savybes, maniškis graikinis pasižymi omega-3, gama-tokoferolio ir kitų aktyviųjų biologinių medžiagų teigiamu poveikiu širdies ir kraujotakos sistemai, medžiagų apykaitai, streso valdymui.
  Iki šiol pati tokiomis bobučių pasakomis netikėjau, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu mama įtikino kiekvieną rytą pradėti gurkšneliu aliejaus ir jau po pirmosios dienos pastebėjau akivaizdžius skirtumus: visų pirma, susitvarkė visi žarnyno reikalai, pagerėjo žarnyno veikla. Visų antra, visą dieną skrandyje nejaučiamas joks sunkumas pavalgius, maistas tarytum slysta. Visų trečia, visiškai neslenka plaukai, jie pasidarė daug puresni, sveikesni ir labiau blizgantys. Visų ketvirta, nebeturiu absoliučiai nė vieno spuogo ant veido, veido ir kūno oda pasidarė minkštesnė, švelnesnė, visiškai nešerptetoja. Tikriausiai ne veltui sakoma, kad visi svarbiausi vitaminai turi būti vartojami ne tik išoriškai, tačiau ir iš vidaus. Šį kartą hipotezė pasiteisino su kaupu. Aš savąjį graikinių riešutų aliejų jau baiginėju ir planuoju kibti į kiek rimtesnį, tikiuosi pasiryžti alyvuogių aliejaus vartojimui.

Niekuomet neturėjau tikros fotosesijos. Kartas nuo karto mintyse pasvaičiodavau apie tokį įvykį, tačiau viskas greitai baigdavosi priminus sau, jog nemoku tinkamai elgtis prieš fotoaparatą, o veido išraišką teturiu vieną vienintelę , kurios nenustačius nuotrauka man atrodo nenusisekusi. Taip pat tiesiog degte degu iš gėdos, kai žinau, jog mane kas nors fotografuoja ar filmuoja. Kad ir kaip norėtųsi turėti asmeninių nuotraukų, liudijančių kažkokį jaunystės įvykį, baimė fotoaparatams dažniausiai būna daug didesnė.
Tad šią vasarą nutariau padaryti galą visiems, nuo vaikystės likusiems kompleksams, o fotoobjektyvų baimė – vienas iš jų. Kaip ir daugelis dalykų mano gyvenime, ši fotosesija išsirutuliojo tarsi savaime.
Vieną kartą kažkokiu neaiškiu būdu atradau merginą, Inga Akucevičiūtę, savo laisvalaikiu užsiiminėjančia vizažu, fotosesijomis ir Mary Kay kosmetikos platinimu.  Ėmiau ir parašiau jai. Susitarėme dėl susitikimo ir jau po mėnesio kartu su mama sėdėjome erdviame ir jaukiame vieno Vilniaus mikrorajono bute, besiklausydamos sklandaus ir aiškaus Mary Kay kosmetikos pristatymo. Nors šią kosmetiką naudojame jau gerus ketverius metus, ilgą laiką buvau apleidusi jos naudojimą kasdienėje veido priežiūroje. Į susitikimą ėjau nesitikėdama pamatyti, išgirsti ar pajausti kažko naujo, tačiau po jos suvokiau, jog nenaudodama ir nesidomėdama MK naujienomis, praleidau daug puikių galimybių pataisyti odos būklei. Prižadėjau sau, jog pats laikas ištaisyti šią klaidą ir vėl kibti į šios kosmetikos naudojimą.
Po keletos dienų susitikimo vėl grįžau pas Ingą. Šį kartą su daug rimtesne priežastimi, kurios išpildymui kaupiausi jau eilę metų. Pirmuosius žingsnius žengiau su nemaža baime akyse ir širdyje: įsivaizdavau, jog vos atsiradus fotoaparatui, tiesiog prasmegsiu skradžiai žemę. Tačiau vos išvydusi nuoširdžią fotografės šypseną, bet koks nerimas dingo. Kibome į dekoratyvinio makiažo gudrybes bei darbus, po kurių pati negalėjau savęs atpažinti;  vėliau ieškojome tinkamų drabužių, kurių, pasirodo, prisirankiojau neypatingai daug ir ne visiškai tinkamų. Galiausiai, susiruošus ir išsiruošus į lauką, Vilniuje prapliupo lietus. Dabar telieka džiaugtis, kad pirmosios nuotraukos buvo daromos balkone, tad turėjau laiko apsiprasti prie fotoaparato. Pasirodo – visiškai neskauda. Lietus greit apstojo, tad iškeliavome laukan. Galiausiai visiškai pamiršau, kad mane fotografuoja ir tiesiog kantriai kartojau tai, ką mano nuostabioji fotografė liepė daryti.  Pačioje fotosesijos kulminacijoje supratau, kad atsikračiau ne tik fotoaparato baimės, bet ir žmonių fobijos besifotografuojant, man iki šiol tik pamačius žmones, susigūždavau ir fotografuojančio asmens prašydavau palaukti, kol aplink neliks nė gyvos dvasios. Nežinau, ar tai įvyko natūraliai ar dėl to, kad buvau tiek pridažyta, jog einantis pažįstamas žmogus, vargu ar būtų mane atpažinęs.
Fotosesiją baigėme vidurdienį, tačiau iki pat vėlaus vakaro praleidau svečiuose, bediskutuodama apie studijas, studentavimą ir bendras gyvenimo peripetijas. Nepastebėjau, kaip greitai ir  maloniai praėjo visa diena, o namo grįžau išsišiepusi it saulelė. Niekuomet netikėjau, jog fotosesija gali virsti tokiu maloniu užsiėmimu. Kitą dieną,  pamačiusi nuotraukas, nespėjau aikčioti. Keista ir neįprasta matyti save TOKIĄ. Kartais apimdavo jausmas, jog žiūriu ne į save, o į kitą žmogų.Viename komentare teko skaityti, jog atrodau nenatūraliai. Tikriausiai tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp fotosesijų ir paprastų pasifotografavimų. Tačiau tai tik mano nuomonė, kuri gali stipriai skirtis nuo kitų nuomonių.
Be proto džiaugiuosi susipažinusi su šia nuostabia ir gabia mergina ir tikiuosi, jog su ja teks dar ne kartą pabendrauti.Ne tik dėl nuostabių nuotraukų ar puikaus Mary Kay kosmetikos platinimo, bet ir dėl milžiniško teigiamų emocijų pliūpsnio, kurio pastaruoju metu man taip reikėjo.

O kokios patirties besifotografuojant turite Jūs?

Vieną užimtą trečiadienio rytą radau žinutę viename socialinių tinklų su prašymu atsakyti į keletą klausimų apie madą. Kiek sutrikau, nes apie madą išmanau tiek pat, kiek arktinis vilkas žino apie Afrikoje badaujančius vaikus. Vis dėlto, ta proga, kad namuose vis dar siaučia internetinis virusas (tad kompiuteris praranda pagrindinę ir svarbiausią savo funkciją - informacijos paieškas internetu), pasukiojau galvelę ir atsakiau į tuos keistus klausimus. Kamilės iš National Fashion Anthem internetinis tinklaraštis pasirodė tikrai įdomios pakraipos, tad jei šiuo metu nekėpsočiau bibliotekoje, tarp dviejų vidutinio amžiaus vyrų, intensyviai dūsaujančių ir skaitančių visus Delfi komentarus, tikrai praleisčiau gerą pusdienį, beskaitydama visą tinklaraštį nuo pat pradžių.
O visą mano rašliavą šios merginos internetinėje erdvėje galite rasti čia

Mano gyvenimas skrieja nebe dienom, o valandom ir kitu atveju tikriausiai liūdėčiau, kad savo veikla ir asmeniniais pasiekimais negaliu pasidžiaugti su Jumis, tačiau šį kartą telieka džiaugtis, jog vis daugiau mano laiko suvalgo nebe kibernetinės rašliavos, o tikras darbas. Juk taip ir turi būti normalaus žmogaus gyvenime, tiesa? :)

Tikiuosi šį nepaprastai karštą savaitgalį praleidote nuostabiai. :)