Labai nemėgstu rašyti atgaline data, tačiau tam tikri gyvenimo įvykiai prašyte prašosi būti paminėti. Deja, bet valstybiniai brandos egzaminai yra vienas tų tų įvykių, kuris kiekvienam abiturientui atneša nemažą galvos skausmą, o aplinkinius priverčia pradėti klausinėti dvyliktoką "Tai kaip sekėsi egzamine?"Tad mažiau tuščiažodžiaudama trumpai perbėgsiu ties savo asmeniniu patyrimu, rašant tuos baisiuosius egzaminus. Tiesą sakant, nežinau, kodėl jie vis dar vadinami tokiais skambiais ir klaikiais vardais. Man tai pasirodė eilinis anglų kalbos užduočių davinys, kurį buvome pripratę pamokose matyti kone kasdien. Juokingiausia buvo tai, kad sėdėdama pirmu numeriu pažymėtame suole turėjau apžiūrėti voką, pilną mūsų egzaminų užduočių ir vėliau pasirašyti protokole, kad iki jį atidarant, vokas pažeistas nebuvo. Jei kas klaustų mano asmeninės nuomonės, tokios pompastikos čia tikrai nereikėjo. Visa ta sistema vis dar varo didelę įtampą ir stresą daugeliu mokinukų. Kad ir kokia kupina laimės tą dieną buvau ir nejaučiau nieko, išskyrus tai, kad už oro šviečia saulė, o po egzamino laukia Akropolio "Jamimas", praktka ir statistika rodo, jog daugeliui abiturientų visa tai dar yra didelis streso  šaltinis. Kita vertus, nieko keista: jau vien tai, kad mokinį į klasę įleidžia tik parodžius dokumentą, susodina kaip kareivėlius po vieną, negana to, pagal jų pačių išsigalvojamą tvarką, egzamino metu aptikus telefoną abiturientas yra išmetamas lauk, o į tualetą esi lydimas palydovo.. Hm. Na, išgyvenus tas tris su puse valandas tegalėčiau sušukti "Sveikas, sovietmeti!" Ir pamiršau paminėti labiausiai mane neraminantį dalyką, kad prieš keisdamas tušinuką (kuris būtinai nustos rašyti įpusėjus egzaminui), privalu apie tai pranešti egzamino prižiūrėtojui, ko, deja, aš nepadariau. Nežinau kodėl, gal iš noro maištauti? Arba dėl to, kad jaučiausi pernelyg išsišokusi: tai pasirašiau ne ten, tai į tualetą palydėti prašiau, kai kiti kantriai sėdėjo savo vietose. dabar jau tik laikas parodys, kaip baigėsi su mano tušinuko keitimais. O paties egzamino turinio net nežinau kaip vertinti. Užduočių pobūdis visiems buvo gerai žinomas dar prieš metus ar daugiau: jis nesikeičia begalę amžių. Ir nors drąsiai sakydavau, "neprivalgei-neprilaižysi" posakis čia netinka, paskutinėm dienom iš (numanomo) didžiulio tinginio pradėjau save guosti tokiomis frazėmis ir knygos atsiversti nesugebėjau. Tad anglų kalbos egzaminas, mano atveju buvo rašomas Va Bank. Per visą savo mokymosi gyvenimo metą pirmus aštuonis metus anglų kalbos nesimokiau, nes mokytoja pasitaikė prasta, devintoje-dešimtoje klasėje, atėjus į gimnaziją mokytoja pakliuvo itin griežta ir varanti stresą, dėl to užuot mokiusis, ar tiesiog vengdavau pamokų ir išsisukinėdavau iš atsiskaitymų, vienuoliktoje klasėje pakeičiau mokytoją, metus išgyvenau adaptavimosi periodą ir viskas šiais metais būtų buvę nuostabu, nes mokytoja buvo tikrai draugiška, maloni ir rūpestinga, tačiau dabar, mokslo metams beveik pasibaigus, galiu drąsiai teigti, kad dvyliktoje klasėje mokyklos tiesiog nelankiau. Tad visas žinių bagažas, sudėtas per eilę metų tėra mano asmeninis pasiekimas, arba, kitaip tariant, gebėjimas suktis iš situacijos, net jei tam nėra tinkamų sąlygų. Egzaminą išlaikiau. Nežinau, kokiu balu, tiesą sakant šiuo metu manęs tai nelabai ir domina.
Po sudėtingų trijų su puse valandų, eidama mokyklos laiptais, radau Sandros žinutę. Jos siunčiama žinia pasitaikė labai laiku ir vietoje, nes iki tol,likusios dienos daliessusiplanavusi nebuvau. Tad nulėkiau iki Sandros, o vėliau jau šiaušėm į miestą, gatvės muzikos dieną ir kažkokio neaiškaus plauko madų pristatymą, kurio pamatyti taip ir nepavyko. Nors visą dieną jaučiausi kiek nejaukiai dėl savo neplautų plaukų ir ne itin tinkamų rūbų, bet saulė turi keistą savybę, panaikinti visas neypatingai svarbias smulkmenas ir tiesiog priversti mėgautis gyvenimo grožiu.
Nėra nieko smagiau, už draugę su geru geru fotoaparatu. Kaip visuomet pasinaudojau Sandros gebėjimus fotografuoti ir ta proga rodau savo užverktas užmerktas akytes ir žavingai apsipūkavusias kelnes. O jei norite pasidairyti po Gatvės muzikos dienos įspūdžius, daugiau nuotraukų rasti galite "Pametę savo raktus".

Šiuo metu guliu lovoje, su žiemine pižama ir meldžiu Dievo atleidimo už visa, ką blogo esu nuveikusi gyvenime ir prašau, kad panaikintų į žemę man siųstą užkeikimą, kuris šiandien pasireiškė stipriu saulės smūgiu ir peršalimu: kalbu baisiau už labiausiai pasaulyje prasirūkiusį dieduką, kosėju labiau, nei jūrų vėplys, kūno termometras taip pat ne juokus rodo, o apie vidinę savijautą esu linkusi nutylėti. 

Kad ir kokia didžiulė cheminės kosmetikos asė esu, kartas nuo karto mano akys nukrypsta ekologiškesnės kosmetikos link, net jei ji yra dekoratyvinė, ir, mano iki šiol turimomis nepatikimomis ir nepagrįstomis žiniomis, mažiau veiksminga, nei cheminė. Šį kartą mano žvilgsnį pagavo ekologiškų kosmetikos (ir ne tik) produktų internetinė parduotuvė BioEco, savo produkciją parduodanti internetu visoje Lietuvoje. Netyčiom atradau straipsnį apie tai, kad daugelis dekoratyvinėje kosmetikoje esančių sudėtinių elementų, tokių kaip titano dioksidas, gali labai lengvai per odą patekti tiesiai į mūsų kraują, ypatingai tada, jei jis yra mikronizuotas-t.y suskaidytas į nano daleles. O ko jau ko, bet cheminių medžiagų savo kraujyje nešiotis nenoriu net aš, ypatingai šiuo metu, kai bet kokie su sveikata susiję faktoriai, mano psichiką veikia itin skaudžiai. Tad nusprendžiau išbandyti bent vieną ekologišką dekoratyvinės kosmetikos priemonę. Vienintelė, oficialiai paskelbusi, kad jų sudėtyje naudojamas titano dioksidas yra nemikronizuotas (dėl to visiškai neprasiskverbia į kraują) yra "Inika". Kadangi kainos, lyginant su populiariąja dekoratyvine kosmetika, tikrai nemažos, iš pat pradžių išbandyti nusprendžiau akių šešėlius, nes, atvirai kalbant, jų kaina pasirodė patraukliausia.

Kartais visos gyvenimo ir egzistencijos problemos susideda į vieną didžiulį gumulą ir nebeleidžia nei  gyventi, nei kvėpuoti. O šiųdieninis lietuviškasis karštis tikrai teigiamo poveikio man jau seniai nebedaro. Šią vasarą ketinu išlaikyti savo liguistai aristokratišką melsvai baltą odos spalvą. Ir nežinau, ar tokiam sprendimui įtaką padarė faktas, kad artimiausiu metu man gresia daug sunkių ligų, susijusių su odos problemomis ir gąsdinančiomis net mirtimi, ar tiesiog bukas noras maištauti prieš vasarą, o tuo pačiu ir prieš linksmybes, kurios laukia normalių žmonių šiltuoju metų laiku. Man pastaruoju metu nesinori nieko. Nei linksmybių, nei, juo labiau, kokio nors tipo atostogų. Tada tenka griebtis įvairiausių rūšių šiaudų ir kapanotis iš susiklosčiusios situacijos, nors kartais atrodo, kad išeities jau nebėra. Man labiausiai padeda rašymas, ta proga per keletą valandų sugebėjau pabaigti savo išsvajotąjį matematikos brandos darbą, kurio apimtis (40 puslapių) kaip riebaus bakalaurinio darbo. Gali būti, jog vertintojams jis nepatiks dėl jų pačių subjektyvių ir man nesuprantamų priežasčių, tačiau esu laiminga, turėjusi galimybę jį rašyti. Tai tikriausiai yra vienas geriausių dalykų, man nutikusių mokykloje šiais metais. Dabar su nekantrumu laukiu brandos darbo gynimo. Nežinau, nuo kada nustojau panikuoti stovėti prieš rimtų žmonių publiką, bet šiuo metu tiesiog degu noru pristatyti savo darbą, kuris padėjo man ne tik apsispręsti dėl tolimesnės savo gyvenimo krypties ir studijų linkmės, bet ir padėjo nusiraminti psichologiškai. Mane vis dar hipnotizuoja kompiuterio klaviatūros mygtukų taukšėjimas ir galimybė visas mintis, skriejančias galvoje, užfiksuoti vizualia forma. Po kiek laiko, kai galva lieka tuščia it medaus puodynė po Mikės Pukuotuko viešnagės, pati stebiuosi savo sumanumu ir išmone. Panašiai nutiko ir tada, kai gavau galimybę pasipasakoti pasauliui apie save garsiau, nei iki šiol. Skaitydama straipsnį virtualioje "Panelė" žurnalo versijoje, negalėjau patikėti, jog visi tiek žodžiai atkeliavo iš manęs pačios. Po to straipsnio tarsi viskas apsivertė aukštyn kojom: gavau daug niuksų į šonkaulius iš šauniųjų lietuvaičių komentatorių ir tuo pačiu pati suabejojau tuo, ką iki šiol laikiau vienu šauniausių savo laisvalaikio užsiėmimų, t.y rašymu. Bet čia vėl lenda mano asmeniškumai ir filosofiškoji pusė, kuri neturėtų rodytis viešumoje. Tad diskusiją šia tema baigiu ir keliaujam prie kitų.

ŠĮ ĮRAŠĄ PRAŠAU PERSKAITYTI IR PASIDALINTI SU KUO DAUGIAU ŽMONIŲ, NES KIEKVIENO MŪSŲ PARAMA GALI PADĖTI IŠGELBĖTI JAUNO ŽMOGAUS GYVYBĘ

Paskutinę paskutinių mokyklinių atostogų dieną planavau bent kiek pamiegoti. Deja, mano planai kaip visuomet nuėjo šuniui ant uodegos. Nuo 3.00 ryto sėdžiu nosį įkišusi į kompiuterio ekraną ir stengiuosi nuveikti ką nors įdomaus ir naudingo. Facebooke prieš keletą savaičių radau save pačią. Niekuomet nesitikėjau, kad taip gali nutikti MAN (jau vien ši frazė kelia šypseną). Bet štai, didžiam mano pasididžiavimui ir siaubingam juoko priepuoliui, pristatau save:D Kaip supratau, kiti žmonės gal supyktų ar įsižeistų. O man kyla didžiulė šypsena. Linkėjimai mergaitei, vardu Tėja. :) P.S Žavinga būti neegzistuojančios agentūros modeliu.

Pagaliau žengiau pirmus žingsnelius mokyklos baigimo link. Su džiugesiu galiu atsikvėpti ir pasidžiaugti, jog įskaitos išgyventos. Nors pernelyg nepergyvenau ir jų nesureikšminau, paskutinėmis minutėmis prieš atsakinėjant jaudulys tikrai buvo nemažas. Ir ne dėl to, jog būtų dėl ko jaudintis. Tiesiog esu iš tų nervininkų, kurie purtosi iš įtampos bet kokioje neįprastoje ir lemtingoje gyvenimo situacijoje. O įskaitos jau šiokia tokia proga pasinervinti ir man. Šį kartą apsiėjau tik su dideliu organizmo įsitempimu ir pykinimu paskutinėmis sekundėmis prieš einant.  Pačių įskaitų net nepamenu. Išėjus ir užklausus manęs, kaip sekėsi, supratau, kad jokio gilesnio jausmo nejaučiu: ėjo ir praėjo, net nepajutau.
Tuo tarpu dabar galiu oficialiai džiaugtis atostogomis, kurių iki šiol negalėjau jausti vien iš pareigos mokslams. Ta pačia proga sveikinu save sulaukus Kalėdiško pavasario, kairė spaudžia dešinę ir iškilmingai įteikiu pati sau dovanas.
Iš juokingiausių įvykių šiomis dienomis galiu paminėti, jog kol visi ruošėsi ir rašėsi lietuvių kalbėjimą, aš visą dieną praneršiau internete, beieškodama tinkamos suknelės išleistuvėms. Kažkur, giliai giliai, sąžinės balselis tyliai kuždėjo, jog likimas man atsidėkos prastu įskaitos įvertinimu, bet aš jam garsiai atkirtau, kad kalbėjimo įskaitoje kvailiausias dalykas yra "iškalti" savo kalbą. Man tai atrodo visiškai veidmainiška. Jei jau mokytis mintinai, tai ką nors, turintį išliekamąją vertę, o ne savo pačių kurtą (arba pirktą internetu!!) kalbą. Tad nutariau pamaištauti prieš bandą ir eiti ją tik pasirašiusi ir keletą kartu persiskaičiusi.


O kaip Jums sekasi atostogauti? :)

Pristatau naująjį savo geriausią draugą iš The Body Shop. Tai makiažo šepetėlis Nature's Minerals Blusher Brush, skirtas mineralinei kosmetikai, tačiau aš jį labai gražiai pritaikiau paprastos kompaktinės presuotos pudros paskirstymui ant veido, o retkarčiais panaudoju ir kaip skaistalų šepetėlį. Jei teko liesti TBS šepetukus, manau klausimų apie tai, kuo jie tokie ypatingi, kilti neturėtų. Tik jau kainos tikrai siaubingos. Įdomiausia tai, kad kainų skirtumas Lietuvoje ir užsienyje gana šokiruojantis. Turėdama šiek tiek laisvo laiko panaršiau internetiniuose puslapiuose ir štai ką atradau: Lietuvos parduotuvėse  toks įrankis kainuoja beveik 70lt, kai UK išpardavimo metu galima nusipirkti už 20lt. Bet kur jau, mes, lietuviai tokie bagoti, kad drąsiai galime leisti sau švaistytis tokiomis sumomis į kairę ir į dešinę. Jei kas mėgstate TBS kosmetiką, rekomenduoju nebepirkti jos Lietuvos parduotuvėse. Tikrai nesunkiai galima rasti tarpininkių arba šiaip žmonių, kurie perka produktus iš UK ir užsisakinėti iš jų. 

Štai ir praūžė taip ilgai laukta ir tiek daug nervų suvalgiusi Mados Infekcija 2012. Kad ir kaip bebūtų apmaudu, neketinu aprašinėti kiekvienos kolekcijos, ar kelti labiausiai įstrigusių modelių nuotraukų. Visa spauda pastarosiomis dienomis tik tuo ir mirga, tad kartotis nebūtų jokios prasmės. Aš geriau pasitenkinsiu asmeniškumais ir papasakosiu savo subjektyvią nuomonę apie viską, kas vyko.
Pirmą dieną, keliaudamą į ŠMC ( Šiuolaikinio meno centras )  nervinausi labiau, nei pirmą kartą sėsdama už vairo ar rašydama dešimtos klasės egzaminą. Nežinojau, ko tikėtis iš viso renginio, kaip jame elgtis. Taip pat paniškai bijojau visų tų gražių žmonių, kuriuos sutiksiu. O labiausiai glumino nežinia, ar visas tris dienas teks praleisti visiškai vienai, mat oficialiai keliavau be kompanijos. Nuo pat pirmosios sekundės pajutau akreditacijos galią, kai apsauginiai įleido mane be eilės ir leido šmirinėti kur tik užsigeidžiau. Dar didesnė šypsena įsijungė, kai netoliese pamačiau būrį jau žinomų, bet ne iki galo pažįstamų veidų. Su Sandra  buvom pažįstamos nuo "Mados Injekcijos", tad iš karto užsimezgė malonus ir linksmas pokalbis, o kitas merginas pažinojau tik iš internetinėse platybėse skaitomų jų tinklaraščių. Bet tai nesutrukdė mums susipažinti. Galiausiai visos taip susibendravom, kad visas tris dienas praleidom visos kartu. Pirmąją dieną, kaip ir buvo galima tikėtis, žmonių susirinko ne itin gausiai, dėl to su Toma gavome VIP'ines ložes antroje eilėje, tiesiai už Lietuvos blizgučiais ir skandalais apipiltų asmenybių (pirštais nebadysiu, vardais neminėsiu). Man patiko stebėti ne tik pačias kolekcijas, drabužių sukirpimą, spalvas, medžiagas. Ne mažiau įdomu buvo žiūrėti į modelių eiseną, tobulų (arba ne visada) veido bruožų visumą, kikenti iš erotiškai primerktų akių ar kvailokai išvieptų lūpų. Sutinku, kad jos pozavimo subtilybes išmano nepalyginamai geriau, nei aš, tačiau iš šono tai atrodo mažų mažiausiai juokinga. Bet teisti jų nėra dėl ko. Tai jų darbas, kuris atliktas buvo tikrai puikiai, nuotraukose kone visos merginos atrodė stulbinamai. Kadangi mane visą gyvenimą traukte traukė skandinaviškas interjeras ir balta spalva, širdis tiesiog dainavo būnant ŠMC, kur baltos spalvos daugiau, nei kurios nors kitos. Taip pat reikia pasidžiaugti geru organizatorių darbu ir tuo,kad per visas tris dienas nebuvo jokių techninių nesklandumų, kai antai "Mados injekcijoje" renginys madingai vėlavo daugiau nei valandą ir didžiąją dalį tek pralaukti aklinoje tamsoje.
Kas liečia mano pačios aprangą, iš pradžių jaučiausi nejaukiai, plevėsuodama vasarine suknele,kurią paskutinę sekundę savo negrabiais pirštais "patiuningavau" pati. Taip pat ne mažiau pergyvenau ir dėl diržo, kuris jau ir taip vos laikosi ant vieno siūlelio ir bet kurią sekundę gali atsisveikinti tiek su manimi, tiek su gyvenimu. Tačiau visa apranga laikėsi tikrai šauniai.Nesvarbu, kaip atrodžiau, svarbu, kad jaučiausi puikiai. Bet jau pirmą dieną.
Antroji diena atnešė jau ne tik privalumų ar džiaugsmo. Kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau vidury dienos apsinuodyti maistu. Visą laiką praskaudėjo galvą ir pykino. Buvau nusprendusi neaukoti savo sveikatos dėl kažkokio renginio, tačiau kelias valandas numigusi staiga pašokau iš lovos, per 10 minučių apsirengiau, pasidažiau (viso to pati neatsimenu, bet taip pasakojo mama) ir madingai vėluodama su vėju atskriejau į ŠMC. Nors pavėlavau tikrai madingai, 40 minučių, renginys dar nebuvo prasidėjęs. Iš pradžių didžiavausi savimi ir savo sprendimu jokia kaina nepražiopsoti nė vienos kolekcijos, po kelių akimirkų teko palikti pagrindinę salę ir likusį laiką praleidau sėdėdama ant kažkokio laipto, apsikabinusi mineralinio buteliuką (apiplėšimas už 0,33 l talpos mineralinį mokėti 5lt, bet kai bėda spaudžia, apie ekonominius sumetimus mąstyti nebelieka laiko) bedrebančiomis rankomis ir kojomis. Nieko keisto,kad nemačiau nė vienos kolekcijos. Ką jau kalbėti apie žmones. Tiesą pasakius, nemačiau kaip atrodžiau ir pati. Galiu tik įsivaizduoti, kad atrodžiau, kaip muminukas. Nuotraukos byloja lygiai tą patį. Tiesa, su Toma vėl pasiautėme ir dovanų gavome "Pervol" skalbinių minkštiklio. Nežinau, kaip Jums, bet man dovanos visuomet patiko.
Trečią dieną atsikėliau su dar didesniu menamu galvos skausmu, būdingu daugeliui merginų (tik retai kada man), kuris vadinasi "Neturiu ką apsirengti". Galiausiai visą dieną prasibaladojusi po miestą ir nieko tinkamo neradusi grįžau namo, kai iki renginio buvo likusios 2 valandos, per kurias turėjau atlikti absoliučiai visus grožio ritualus. Skubėjimas nerodo žmogaus užimtumo. Skubėjimas parodo tik tai, jog žmogus nesugeba planuotis savo laiko. Apsirengiau, kas pirmas papuolė po ranka, aukštakulnius įsimečiau į rankinę ir iškeliavau. Nieko keisto, kad jaučiausi kaip be sijono. Taip jau susiklostė, jog visas tris dienas dėvėjau Tik sukneles. Ir tai visiškai nestebina. Nesu labai išradinga stiliaus klausimais, dėl to suknelės visuomet atrodė lengviausia išeitis apsirengti neprašaunant pro šalį. Žinoma, tikimybė prašauti išlieka nuolatos, tiesiog suknelė padeda tą tikimybę sumažinti. Juokingiausia tendencija pasirodė ta, jog mano pačios suknelės sulig kiekviena diena trumpėjo, kol galiausiai paskutinę dieną vos dengė užpakalį. Kaip ir įtariau, aukštakulniai beveik visą laiką patogiai pragulėjo rankinėje. Nemoku ir tikriausiai niekuomet nemokėsiu jų dėvėti. Save raminu mintimi, jog ne kiekvienas žmogus sukurtas aukštakulniams. Kiti tiesiog pasmerkti visą gyvenimą vaikščioti kitokiais apavais.
Esu labai pavargusi, bet laiminga. Pavargusi dėl to, jog nuolatinis ruošimasis, skubėjimas ir pastangos atrodyti normaliai išsunkė bet kokią manyje likusią energiją, kurios pavasarį man ir taip trūksta. Tačiau labiausiai džiaugiuosi tuo, kad Mados Injekcijos rengėjai atrado naują nišą, kurią pasinaudodami gali reklamuotis ir rinkti subjektyvias nuomones,taip didindami žmonių pasitikėjimą. Bent jau man pačiai didžiųjų portalų straipsniai niekuomet didelio pasitikėjimo nekėlė. O pastarosiom dienom pamačius visą spaudos "virtuvę" iš vidaus, tas pasitikėjimas dar labiau sumažėjo. Daug labiau vertinu asmeninę žmogaus nuomonę, kuri gali būti ne tik teigiama, bet ir neigiama. O tinklaraščiai būtent tokią galimybę ir suteikia. Dar labiau džiaugiuosi susipažinusi su merginomis, kurias žinojau tik iš interneto. Būtinai apsilankykite pas Tomą  , Sandrą , Darią , Kristę , Ingą ir BrigitąNe mažiau pradžiugino mielos renginio dovanėlės. Kur jau nesidžiaugsiu naujais pudros mėginukais ir spalvingu Sarmos maišeliu. Po renginio su Sandra ir Toma nukeliavom pratęsti šventės į kavinę. Grįžau nuvargusi kaip po didžiausių darbų maratono.
Šiandien atsikėlusi suvokiau, jog linksmybės baigėsi ir metas kibti į rimtus darbus. Vienas rimčiausių, laukiančių manęs šiandien yra lietuvių įskaitos kalbos rašymas. Laiko liko tragiškai mažai, o aš dar net nepradėjau apie ją galvoti. Susiimk, Kotryna, nes kitaip visą likusį gyvenimą teks gailėtis, kad lemiamu momentu pasidavei malonumams, o ne pareigai.