26.6.12

Jau kurį lauką ketinau pristatyti Jums vieną geriausių lietuviškųjų internetinių pirkimo-pardavimo svetainių, tačiau vis atrasdavau pasiteisinimų, kodėl to padaryti negaliu. Pastarosiomis dienomis tų pasiteisinimų dar labiau padaugėjo: namuose jau penkias paras nėra interneto, aš užsivertus asmeninėmis problemomis, o telefoninis internetas stipriai kerta per beveik studentišką kišenę. Vis dėlto suėmiau save į nagą ir šiandien pristatau pačią geriausią Lietuvoje egzistuojančią dėvėtų ir naujų daiktų svetainę.
Manodrabuziai.lt yra internetinė parduotuvė, kurioje galima pirkti ir parduoti savo išaugtus, pabodusius, netinkamus ir nereikalingus drabužius, aksesuarus ir kitus su garderobu susijusius dalykus. Dažniausiai kainos būna nepalyginamai žemesnės, nei parduotuvėse. Juk ne kartą pasitaikė, jog nusipirktas drabužis taip ir neišvydo dienos šviesos, tiesiog tyliai tūnojo spintos gūdumoje. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai drabužis, nors ir per mažas, bet labai mielas širdžiai, dėl to būna laikomas kaip atributika. O gal drabužis tiesiog morališkai paseno? Visi šie kriterijai leidžia iš naujo permąstyti savo vartojimo koncepciją. Nežinau, kokią nuomonę apie tai turite Jūs, bet aš labai palaikau šią idėją ir manau, kad šis portalas suteikia begales privilegijų:

  • Parduoti savo nebenešiojamus drabužius ir nebenaudojamus daiktus (atlaisvinama vieta namuose)
  • Gauti už parduotus daiktus tam tikrą sumą pinigų (kainas nustatome patys, pagal savo subjektyvius kriterijus, tad atsiranda galimybė nuvertinti arba pervertinti, bet sulig laiku objektyvumo įkainojant savo drabužius taip pat galima išmokti)
  • Nusipirkti seniai norėtą drabužį iš senesnių kolekcijų, kurių parduotuvėse jau neberandame
  • Atrasti tarpininkų, kurie siunčia ir užsakinėja daiktus/rūbus iš užsienio internetinių parduotuvių
  • Nusipirkti daiktą ar drabužį daug pigiau, nei tai padarytume pirkdami naują
  • Bendrauti su kitais nariais MD forume
  • Išmokti siųsti siuntinius ir naudotis Lietuvos Pašto paslaugomis
  • Pagaliau susipažinti su elektronine bankininkyste ir išmokti pervesti pinigus, analizuoti savo įplaukas ir išlaidas.
  • Susirasti naujų draugų
  • Išmokti kovoti už savo teises ir įgauti naujos patirties, jei lieki apgautas nesąžiningo pardavėjo
  • Tiesiog gerai (nors ir nelabai naudingai) praleisti laiką, išmokti reprezentatyviai fotografuoti drabužius ir kitus daiktus

Šį portalą atradau beveik prieš keturis metus. Tada, būdama dar visiškai žalia, nemokėjau nei tinkamai naudotis paieška, nei deramai įvertinti parduodamų daiktų būklės ar kainos. Tačiau su laiku ir praktika visa tai pasikeitė ir dabar šiam puslapiui galiu padėkoti už begalę gerų dalykų, kurių per šį laikotarpį išmokau. Taip pat galiu drąsiai pirkti man patinkantį rūbą,o jei jis atsibos ar tiesiog "neprilips" prie mano asmenybės, visuomet žinau, kad galėsiu susigrąžinti didžiąją dalį pinigų ir įsigyti kitą, labiau tinkamą. Elektronine bankininkyste naudojuosi kaip tikra veteranė. Iš forumų pasisemiu daug idėjų ir minčių kaip tinkamai rūpintis savimi, savo kūnu ir siela. Taip pat atrandu nemažai naujų receptų maistui ruošti.
Kartais pati šią atsakingo vartojimo idėją pavadinu "vienu dideliu skudurynu". Juk taip ir yra: čia pardavinėjami seni, nebenešiojami drabužiai. Tačiau MD turi vieną didelį privalumą: prieš pirkdamas dėvėtą ar naudotą daiktą, visuomet turi galimybę pabendrauti ir susipažinti su jo šeimininku. Tad pirkdamas daiktą, perki ne tik jį patį, bet ir kažkokią gyvenimo istoriją. O tai yra daug įdomiau, nei tiesiog nusipirkti negyvą, bedvasį produktą, reikalingą tik masinio vartojimo manijai sutramdyti.
Jau nebe tie laikai, kai daiktus ir drabužius žmonės pirko su poreikiu. Šiais laikais poreikio nebeliko, liko tik noras, kuris dažnai painiojamas su poreikiu. Tad neapgaudinėkim savęs sakydami, kad "man reikia" dar vieno skudurėlio mokyklos šventei. Ne. Mums jo nereikia, tačiau gyvename tokioje visuomenėje, kur nuolatos pikti yra įprasta ir normalu. Tad jei yra galimybė, bent tą pirkimą padarykime bent kiek prasmingesnį ir mažiau "kertantį" per finansus.
Ką apie tokias svetaines galvojate Jūs?
ASMENIŠKUMAI: MANODRABUZIAI.LT

13.6.12

Žinot tą jausmą, kai pakeliui į autobusų stotelę, vietinės reikšmės skudurynėlyje, netyčiom randat kokį nors aksesuarą ar papuošalą, kurį norisi užsisegti tą pačią sekundę? O žinot tą jausmą, kai sužinojusios kainą, imat springti iš juoko? Didžioji dalis miestiečių už mažą kavos puodelį moka tris kartus daugiau, nei aš už šį pakabuką.  Aš pastarojo jausmo tikriausiai nebeatpažįstu, mat tokie radiniai manęs nebestebina: dažnai pasipainioju tinkamu laiku, tinkamoj vietoj. Man atrodo, kad teiginys apie tai, kai vieni žmonės moka tokiose vietose ieškoti, o kiti ne, yra šiek tiek neteisingas. Kuo daugiau eisite ir ieškosite, tuo didesnė tikimybė kažką rasti. Nereikia eiti į tokias įstaigas su aukštais ir konkrečiais lūkesčiais. Kuo mažiau lūkesčių-tuo geresni laimikiai.

O ar Jums pavyksta ką nors gero rasti tokiose vietose? :)

ASMENIŠKUMAI

1.6.12

Vieniems birželio pirmoji asocijuojasi su amžina laisve ir neįpareigojančiu elgesiu, kitiems (dažniausiai visiems lietuviukams bent kartą gyvenime tenka pakliūti į šią rizikos grupę) birželio pirmoji skamba baisiau už baisiausią keiksmažodį. Dvyliktokai ir tie, kurie mokyklos vargelius jau turėjo laimės patirti, žino, kad birželio pirmoji diena yra pašvęsta Valstybiniam Lietuvių kalbos brandos egzaminui. Šią niūriai lietingą vasaros dieną nepažįstamos mokyklos takeliu žygiavau ir aš. Visiškai nesijaudindama, su šypsena iki savo smailių ausų galiukų ir ignoruodama visas kitas asmenines problemas, slėgusias mane jau ilgą laiką. Ir ne dėl to, kad jos būtų kažkur išgaravusios, tiesiog nesinorėjo gadintis sau tos puikios nuotaikos, kurią gali atnešti rašymas ir tekstų analizavimas. Kažkodėl lietuvių kalbos egzamino laukiau labiausiai. Gal dėl to, kad mėgstu pilstyti iš tuščio į kiaurą, nors puikiai suvokiu, kaip to neapkenčia mokytojai, ypač lituanistai. Tikriausiai nesu idealaus dvyliktoko archetipas, tačiau turiu savo vertybių sistemą ir gyvenu pagal savo pačios sugalvotas taisykles. Neabejotinai keletą artimiausių dienų teks susidurti su skirtingų žmonių, tačiau vienodų klausimų lavina: "Tai kaip sekėsi egzamine?". Iš tiesų, nors klausiama pakankamai konkrečiai, mano supratimu šis klausimas ganėtinai retorinis: juk kaip sekėsi sužinosime tik tuomet, kai turėsime egzaminų rezultatus po nosimi. O sėkmė neretai, ypatingai lietuvių teksto rašymo užduotyje, priklauso nuo vertintojo nuotaikos ir hormonų išsidėstymo organizme. Taigi, kaip man sekėsi? Sekėsi pakankamai įdomiai, o tą įdomumą susikūriau aš pati. Nuo seno visiems puikiai žinoma, jog norint gauti aukštus įvertinimus, daugelis mokytojų pataria rašyti teksto analizę ir interpretaciją. Nežinau, ar pasielgti priešingai, nei rekomenduojama, mane paskatino prasti interpretacijų ir geri rašinių pažymiai ar tiesiog noras tas tris egzaminui skirtas valandas praleisti naudingai ir po jų, išėjus už durų prisipažinti sau, kad savyje atradau kažką naujo, apie pasaulį ir save suvokiau kažką giliau. Man ši patirtis atrodo nepalyginamai vertingesnė, nei sausokas protingų žmonių kūrinių narstymas po kaulelį. O gal tiesiog nemoku teisingai interpretuoti kitų išsakytų minčių ir jas perteikiu per savo vertinimo prizmę. Bet kokiu atveju, mano ir rašinių sąjunga buvo sudaryta nuo labai senų laikų. Dėl to nė neketinau kvaršinti savo galvelės autorių kūrybos bruožais ar kitomis ne tokiomis reikšmingomis detalėmis. Viskas būtų buvę pakankamai gerai, jei ne vakarykštis įkvėpimas ir vaikiškas užsispyrimas savo egzamino rašinyje, kad ir kokia bebūtų tema, remtis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio biografija  ir kūryba. Priėmiau tai kaip iššūkį sau pačiai. Ir užmigau ir kėliausi ta pačia mintimi, o mokykloje, likus keletui minučių iki egzamino pradžios, nevykėliškai bandžiau išmokti mergautinę Čiurlionio žmonos pavardę. Pirmos sekundės, verčiant egzamino užduotis ir rašinio temas buvo labai smagios, iš tiesų buvo smalsu sužinoti, kokiame kontekste teks šmėžauti mano išvajotajam Čiurlioniui. Tai, ką pamačiau, manęs nenudžiugino. Tačiau nebūčiau slidus ungurys sraunioj upėj, jei rašinyje "Ar gali pažinti save, nepažindamas pasaulio?" nebūčiau pritraukusi Čiurlionio gyvenimo tematikos. Pripažinsiu, kad ir kaip dabar džiaugiuosi savo darbu, išlieka didžiulė rizika, kad mano pastangos nebus tinkamai įvertintos vertintojų. Bet kokiu atveju, džiaugiuosi padariusi tai, kas iki šiol atrodė neįmanoma! Vieni gali mane smerkti dėl tokio nerimto požiūrio į egzaminus ir sakyti, kad žaidžiu su ugnimi. Ir būsit teisūs. Jau antras egzaminas, kaip žaidžiu ne tik su ugnimi, bet ir savo ateitimi bei tolimesniu gyvenimu. Tačiau jau geriau į savo kasdienę rutiną įmaišyti šiek tiek lengvabūdiškumo ir azarto, tačiau neprarasti sveiko proto ir išlaikyti likusį gyvenimo džiaugsmą, pernelyg nesureikšminant to, kas nėra pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Bet kokiu atveju, egzaminas parašytas ir priduotas nacionaliniam egzaminų centrui, tad graužtis ar gailėtis dėl to, ko parašyti nespėjau, nesugalvojau ar nesugebėjau, būtų tas pats, kas verkti dėl išlieto pieno: juk dabar jau nieko nepakeisime. Telieka gyventi toliau taip, kad nereikėtų švaistytis tokiomis frazėmis "Jei būtų buvę taip, būčiau padariusi kitaip.."
Ta proga, savo varganos širdies apraminimui, rodau naują savo pirkinį. Meluoju, pirkinys nėra naujas, tiesiog saugojau jį kokiai nors progai, o sėkmingai išgyventas lietuvių kalbos egzaminas (manau išgyventi svarbiau, nei išlaikyti) tai jau proga, verta rimtesnio pažymėjimo. Urban Decay Naked 2 šešėlių paletė jau ne vienerius metus skina bet kokius laurus plačiuosiuose tarptautiniuose kosmetikos konkursuose ir reitinguose. Gausiai išgirta užsienio mados ir grožio guru, pagaliau atsidūrė ir mano komodos stalčiuje. Spalvos ypatingai pigmentuotos (tačiau geriausiam rezultatui pasiekti reikėtų naudoti tos pačios firmos akių šešėlių pagrindą), ilgai išlieka, o atspalviai tokie neutralūs, kad tinka bet kokio atspalvio akių rainelių savininkėms. Naked 2 - tai naujasis originaliojo Naked Pallete  leidimas, savo sudėtimi niekuo nesiskiriantis nuo senojo. Skiriasi tik pats dėžutės dizainas: naujasis daug dailesnis, dėžutė tvirtesnė, o veidrodėlis platesnis. Gal šis išradimas padės išsigydyti akių vokių nedažymo sindromą?

Pirkiniai telieka pirkiniais, geriau Jūs papasakokit savo išgyvenimus, patirtus rašant lietuvių kalbos egzaminą. Ar daug streso jautėte? Aš visas penkias valandas sėdėjau išsiviepus kaip saulytė, įdomu, ar sužinojus rezultatus, neteks verkti?
ASMENIŠKUMAI: VBE

21.5.12

Labai nemėgstu rašyti atgaline data, tačiau tam tikri gyvenimo įvykiai prašyte prašosi būti paminėti. Deja, bet valstybiniai brandos egzaminai yra vienas tų tų įvykių, kuris kiekvienam abiturientui atneša nemažą galvos skausmą, o aplinkinius priverčia pradėti klausinėti dvyliktoką "Tai kaip sekėsi egzamine?"Tad mažiau tuščiažodžiaudama trumpai perbėgsiu ties savo asmeniniu patyrimu, rašant tuos baisiuosius egzaminus. Tiesą sakant, nežinau, kodėl jie vis dar vadinami tokiais skambiais ir klaikiais vardais. Man tai pasirodė eilinis anglų kalbos užduočių davinys, kurį buvome pripratę pamokose matyti kone kasdien. Juokingiausia buvo tai, kad sėdėdama pirmu numeriu pažymėtame suole turėjau apžiūrėti voką, pilną mūsų egzaminų užduočių ir vėliau pasirašyti protokole, kad iki jį atidarant, vokas pažeistas nebuvo. Jei kas klaustų mano asmeninės nuomonės, tokios pompastikos čia tikrai nereikėjo. Visa ta sistema vis dar varo didelę įtampą ir stresą daugeliu mokinukų. Kad ir kokia kupina laimės tą dieną buvau ir nejaučiau nieko, išskyrus tai, kad už oro šviečia saulė, o po egzamino laukia Akropolio "Jamimas", praktka ir statistika rodo, jog daugeliui abiturientų visa tai dar yra didelis streso  šaltinis. Kita vertus, nieko keista: jau vien tai, kad mokinį į klasę įleidžia tik parodžius dokumentą, susodina kaip kareivėlius po vieną, negana to, pagal jų pačių išsigalvojamą tvarką, egzamino metu aptikus telefoną abiturientas yra išmetamas lauk, o į tualetą esi lydimas palydovo.. Hm. Na, išgyvenus tas tris su puse valandas tegalėčiau sušukti "Sveikas, sovietmeti!" Ir pamiršau paminėti labiausiai mane neraminantį dalyką, kad prieš keisdamas tušinuką (kuris būtinai nustos rašyti įpusėjus egzaminui), privalu apie tai pranešti egzamino prižiūrėtojui, ko, deja, aš nepadariau. Nežinau kodėl, gal iš noro maištauti? Arba dėl to, kad jaučiausi pernelyg išsišokusi: tai pasirašiau ne ten, tai į tualetą palydėti prašiau, kai kiti kantriai sėdėjo savo vietose. dabar jau tik laikas parodys, kaip baigėsi su mano tušinuko keitimais. O paties egzamino turinio net nežinau kaip vertinti. Užduočių pobūdis visiems buvo gerai žinomas dar prieš metus ar daugiau: jis nesikeičia begalę amžių. Ir nors drąsiai sakydavau, "neprivalgei-neprilaižysi" posakis čia netinka, paskutinėm dienom iš (numanomo) didžiulio tinginio pradėjau save guosti tokiomis frazėmis ir knygos atsiversti nesugebėjau. Tad anglų kalbos egzaminas, mano atveju buvo rašomas Va Bank. Per visą savo mokymosi gyvenimo metą pirmus aštuonis metus anglų kalbos nesimokiau, nes mokytoja pasitaikė prasta, devintoje-dešimtoje klasėje, atėjus į gimnaziją mokytoja pakliuvo itin griežta ir varanti stresą, dėl to užuot mokiusis, ar tiesiog vengdavau pamokų ir išsisukinėdavau iš atsiskaitymų, vienuoliktoje klasėje pakeičiau mokytoją, metus išgyvenau adaptavimosi periodą ir viskas šiais metais būtų buvę nuostabu, nes mokytoja buvo tikrai draugiška, maloni ir rūpestinga, tačiau dabar, mokslo metams beveik pasibaigus, galiu drąsiai teigti, kad dvyliktoje klasėje mokyklos tiesiog nelankiau. Tad visas žinių bagažas, sudėtas per eilę metų tėra mano asmeninis pasiekimas, arba, kitaip tariant, gebėjimas suktis iš situacijos, net jei tam nėra tinkamų sąlygų. Egzaminą išlaikiau. Nežinau, kokiu balu, tiesą sakant šiuo metu manęs tai nelabai ir domina.
Po sudėtingų trijų su puse valandų, eidama mokyklos laiptais, radau Sandros žinutę. Jos siunčiama žinia pasitaikė labai laiku ir vietoje, nes iki tol,likusios dienos daliessusiplanavusi nebuvau. Tad nulėkiau iki Sandros, o vėliau jau šiaušėm į miestą, gatvės muzikos dieną ir kažkokio neaiškaus plauko madų pristatymą, kurio pamatyti taip ir nepavyko. Nors visą dieną jaučiausi kiek nejaukiai dėl savo neplautų plaukų ir ne itin tinkamų rūbų, bet saulė turi keistą savybę, panaikinti visas neypatingai svarbias smulkmenas ir tiesiog priversti mėgautis gyvenimo grožiu.
Nėra nieko smagiau, už draugę su geru geru fotoaparatu. Kaip visuomet pasinaudojau Sandros gebėjimus fotografuoti ir ta proga rodau savo užverktas užmerktas akytes ir žavingai apsipūkavusias kelnes. O jei norite pasidairyti po Gatvės muzikos dienos įspūdžius, daugiau nuotraukų rasti galite "Pametę savo raktus".

Šiuo metu guliu lovoje, su žiemine pižama ir meldžiu Dievo atleidimo už visa, ką blogo esu nuveikusi gyvenime ir prašau, kad panaikintų į žemę man siųstą užkeikimą, kuris šiandien pasireiškė stipriu saulės smūgiu ir peršalimu: kalbu baisiau už labiausiai pasaulyje prasirūkiusį dieduką, kosėju labiau, nei jūrų vėplys, kūno termometras taip pat ne juokus rodo, o apie vidinę savijautą esu linkusi nutylėti. 
ASMENIŠKUMAI: VBE

7.5.12

Kad ir kokia didžiulė cheminės kosmetikos asė esu, kartas nuo karto mano akys nukrypsta ekologiškesnės kosmetikos link, net jei ji yra dekoratyvinė, ir, mano iki šiol turimomis nepatikimomis ir nepagrįstomis žiniomis, mažiau veiksminga, nei cheminė. Šį kartą mano žvilgsnį pagavo ekologiškų kosmetikos (ir ne tik) produktų internetinė parduotuvė BioEco, savo produkciją parduodanti internetu visoje Lietuvoje. Netyčiom atradau straipsnį apie tai, kad daugelis dekoratyvinėje kosmetikoje esančių sudėtinių elementų, tokių kaip titano dioksidas, gali labai lengvai per odą patekti tiesiai į mūsų kraują, ypatingai tada, jei jis yra mikronizuotas-t.y suskaidytas į nano daleles. O ko jau ko, bet cheminių medžiagų savo kraujyje nešiotis nenoriu net aš, ypatingai šiuo metu, kai bet kokie su sveikata susiję faktoriai, mano psichiką veikia itin skaudžiai. Tad nusprendžiau išbandyti bent vieną ekologišką dekoratyvinės kosmetikos priemonę. Vienintelė, oficialiai paskelbusi, kad jų sudėtyje naudojamas titano dioksidas yra nemikronizuotas (dėl to visiškai neprasiskverbia į kraują) yra "Inika". Kadangi kainos, lyginant su populiariąja dekoratyvine kosmetika, tikrai nemažos, iš pat pradžių išbandyti nusprendžiau akių šešėlius, nes, atvirai kalbant, jų kaina pasirodė patraukliausia.
Reklama skelbia viena, o realybė ne retai būna visiškai kitokia, dėl to, prieš gaunant šešėlius, stengiausi neturėti visiškai jokių išankstinių nuostatų ar lūkesčių. O šiuo metu galiu pasakyti tik viena: niekuomet nesitikėjau, kad dar yra kosmetikos priemonių, kurių užsitepus, nesijaučia visiškai nieko. Spalva be proto pigmentuota, turi šiek tiek perlamutrinio žvilgesio, nors aš pati labiausiai mėgstu matines spalvas. Manau, atspalvis toks universalus, kad jį galima naudoti ne tik akių vokų spalvojimui, bet ir skruostikaulių dailinimui. Žinoma, tai atlikti reikėtų ypač rūpestingai, nes šešėlių naudojimas kitoms veido vietoms labai subtilus procesas, kurio nesėkmė gali atrodyti tiesiog juokingai. Šią priemonę įvertino net mano mama, kuri stengiasi nenaudoti jokios dekoratyvinės kosmetikos, apsiriboti tik makiažo pagrindu ir blakstienų tušu. Dar blogiau, iš jos akių mačiau demoniškus kėslus pasisavinti šiuos šešėlius. Tiesa, vienintelis dalykas, nepatikęs šiame produkte buvo tai, kad spalva visiškai neatitinka realybės. Nors šį kartą man tiesiog nuskilo ir gautąja spalva esu visiškai patenkinta, rekomenduoju kritiškai vertinti atspalvius. Mano atveju, vietoj švelniai rusvos, gavau pakankamai sodrią rudą, su Egipto žemės atspalviu. Ir nors pasidažius spalva kiek pašviesėja, vis viena neatitinka spalvos, nurodytos tinklapyje.

Manau šios ekologiškos kosmetikos parduotuvės kibernetines duris varstysiu dar ne kartą, o artimiausiu metu psichologiškai teks nuteikinėti ir piniginę. Gal iš tiesų verta atsisakyti produktų, stipriai kenkiančių mūsų sveikatą? Nesu iš tų, pamišusių natūralisčių, bet gal laikas bent po truputį žengti tuos mažučius žingsnelius natūralesnio ir kokybiškesnio gyvenimo link? O kaip atrodo Jums? Ar verta pasiduoti natūralizmo antplūdžiui ir investuoti į sveikesnius produktus?
APŽVALGOS: INIKA

1.5.12

Kartais visos gyvenimo ir egzistencijos problemos susideda į vieną didžiulį gumulą ir nebeleidžia nei  gyventi, nei kvėpuoti. O šiųdieninis lietuviškasis karštis tikrai teigiamo poveikio man jau seniai nebedaro. Šią vasarą ketinu išlaikyti savo liguistai aristokratišką melsvai baltą odos spalvą. Ir nežinau, ar tokiam sprendimui įtaką padarė faktas, kad artimiausiu metu man gresia daug sunkių ligų, susijusių su odos problemomis ir gąsdinančiomis net mirtimi, ar tiesiog bukas noras maištauti prieš vasarą, o tuo pačiu ir prieš linksmybes, kurios laukia normalių žmonių šiltuoju metų laiku. Man pastaruoju metu nesinori nieko. Nei linksmybių, nei, juo labiau, kokio nors tipo atostogų. Tada tenka griebtis įvairiausių rūšių šiaudų ir kapanotis iš susiklosčiusios situacijos, nors kartais atrodo, kad išeities jau nebėra. Man labiausiai padeda rašymas, ta proga per keletą valandų sugebėjau pabaigti savo išsvajotąjį matematikos brandos darbą, kurio apimtis (40 puslapių) kaip riebaus bakalaurinio darbo. Gali būti, jog vertintojams jis nepatiks dėl jų pačių subjektyvių ir man nesuprantamų priežasčių, tačiau esu laiminga, turėjusi galimybę jį rašyti. Tai tikriausiai yra vienas geriausių dalykų, man nutikusių mokykloje šiais metais. Dabar su nekantrumu laukiu brandos darbo gynimo. Nežinau, nuo kada nustojau panikuoti stovėti prieš rimtų žmonių publiką, bet šiuo metu tiesiog degu noru pristatyti savo darbą, kuris padėjo man ne tik apsispręsti dėl tolimesnės savo gyvenimo krypties ir studijų linkmės, bet ir padėjo nusiraminti psichologiškai. Mane vis dar hipnotizuoja kompiuterio klaviatūros mygtukų taukšėjimas ir galimybė visas mintis, skriejančias galvoje, užfiksuoti vizualia forma. Po kiek laiko, kai galva lieka tuščia it medaus puodynė po Mikės Pukuotuko viešnagės, pati stebiuosi savo sumanumu ir išmone. Panašiai nutiko ir tada, kai gavau galimybę pasipasakoti pasauliui apie save garsiau, nei iki šiol. Skaitydama straipsnį virtualioje "Panelė" žurnalo versijoje, negalėjau patikėti, jog visi tiek žodžiai atkeliavo iš manęs pačios. Po to straipsnio tarsi viskas apsivertė aukštyn kojom: gavau daug niuksų į šonkaulius iš šauniųjų lietuvaičių komentatorių ir tuo pačiu pati suabejojau tuo, ką iki šiol laikiau vienu šauniausių savo laisvalaikio užsiėmimų, t.y rašymu. Bet čia vėl lenda mano asmeniškumai ir filosofiškoji pusė, kuri neturėtų rodytis viešumoje. Tad diskusiją šia tema baigiu ir keliaujam prie kitų.
Taip pat ne mažiau naudingas nervų raminimo būdas yra namų tvarkymas. Nors dažniausiai laikau save tvarkos ir švaros nace, negalėčiau teigti, kad mano namai spindėte spindi. Viena geriausių tvarkymo privalumų yra  galimybė išmesti lauk visus senus ir nebereikalingus dalykis, tuo pačiu visą veiksmą personifikuojant sau pačiai ir priskiriant blogų emocijų, pykčių ir negerumų atsikratymu iš savęs pačios. Ir nors tai nėra visiškai teisinga personifikacijos samprata, būtent taip įsivaizduoju išmetamų daiktų apeigas.Ypatingai palanki situacija man susiklostė vakar, kai bimbinėdama kaime, iš nervų iškuopiau visą trobą, nemačiusią nei šlapio, nei sauso skuduro ar šluotos gerą pusmetį, o gal dar ilgiau. Visi voratinkliai nuo lubų lėkė lauk kosminio erdvėlaivio skridimo greičiu, o nereikalingi ir iš sovietų laikų užsilikę lūžėsiai, besivoliojantis kiekvienoje trobos pakampėje, be pasigailėjimo keliavo tiesiai į sąvartyną. Ir nors nelikau sužavėta savo darbu, kambariuose deguonies kiekio akivaizdžiai padaugėjo. Grįžusi namo vėl radau pranešimą apie naują save. Šį kartą mojuoju populiariąja rankele Kornelijai Vilkauskaitei ir rekomenduoju paieškoti gražesnių mano nuotraukų. Jei reikės, atsiųsiu iš asmeninių albumų, mat šios tikrai ne pačios gražiausios. Tiesiog sąžinė ir širdis neleidžia pykti ant tokio amžiaus vaikų. Visi būdami trylikos metų darėme savotiškas, tik bepročiui suprantamas klaidas, tačiau svarbu, kad jos nepadarytų didesnės žalos tolimesniam gyvenimui. Tad būsiu senamadiška, bet jau geriau lai tegu vaikai kuria išgalvotus asmenis, nei trainiojasi rajonų pakampėmis su neaiškaus plauko personomis, bandydami neaiškios kilmės medicininius preparatus ir kitas svaigiąsias medžiagas.
Dar vienas būdas nuraminti ramybės nerandančią sielą yra muzikos klausymas. Ir nors nesu didelė muzikos gurmanė; nežinau, nepažįstu ir tikriausiai nelabai noriu pažinti dabartinių muzikantų. Dažniausiai klausausi radijos, mat singlų populiarumas keičiasi pernelyg greitu tempu, aš jų sugaudyti nespėju ir galiausiai lieku prie suskilusios geldos. Dėl tos priežasties vėl rizikuoju likti nepopuliaria ir nesuprasta, ypatingai nepilnamečių tarpe, bet viena geriausių muzikos terapijų yra klasikinė muzika. Kad ir kaip tai primityviai skamba, po tokios terapijos net gyvenimas gražesnis pasidaro. Jau ne vieną dieną esu tarsi užhipnotizuota Bethoveno sonatų. Ir štai pasiteisina mūsų senosios ir, daugelio nuomone, supuvusiosios, švietimo sistemos taktika, per prievartą mokyklinukams brukti muzikos pamoką versti klausytis ir atpažinti įvairiausio tipo muziką: ankščiau ar vėliau, vienam ar kitam mokiniui ji gali padaryti teigiamą poveikį. 
Galop noriu padėkoti šauniosioms mergaitėms Miglei ir Gretai ir jų nelietuviško dizaino tinklapio Vilniusgotfashion skilčiai Because Vilnius Got Fashion už tai, kad parodė man, jog jei gyvensiu tokį gyvenimą, kokį gyvenau pastaruosius penkis mėnesius, mano akyčių visai nebus galima įžiūrėti dėl pernelyg užtinusio ir išpampusio veidelio bei kūnelio. 

2012.05.01

24.4.12

ŠĮ ĮRAŠĄ PRAŠAU PERSKAITYTI IR PASIDALINTI SU KUO DAUGIAU ŽMONIŲ, NES KIEKVIENO MŪSŲ PARAMA GALI PADĖTI IŠGELBĖTI JAUNO ŽMOGAUS GYVYBĘ

 Vis dažniau susimąstau, kad išgyvenu patį gražiausią gyvenimo laikotarpį-jaunystę. Tai metas, kai galime veikti spontaniškai,abejoti, klysti, negalvodami apie pasekmes. Ir niekas mūsų neteis, nes mes jauni. Veikti tiek, kad vėliau, gilioje senatvėje, turėtume ką papasakoti savo anūkams. Tos istorijos nebūtinai bus įkvepiančios ar pavyzdinės, tačiau bus kupinos nuostabiausių prisiminimų ir didelės meilės gyvenimui. 
 Tačiau ne visiems jauniems žmonėms ši prigimtinė teisė į gyvybę ir gyvenimą, lengvai pasiekiama. Ne, neketinu kalbėti nei apie badaujančius vaikus Afrikoje, nei apie skurstančiuosius kituose pasaulio regionuose. Tam skirta begalės įvairiausių fondų ir organizacijų. Jei tik turėsiu pakankamai  gyvasties ir energijos, pati kokiems metams išvažiuosiu savanoriauti į trečiąsias pasaulio šalis tam, kad patenkinčiau savo egoistišką troškimą pasaulyje nuveikti kažką gražaus ir gero, prisidėti prie darnesnio gyvenimo kūrimo. Tačiau tai tik ateities planai. Kol kas reikia išgyventi dabartį, kuri yra daug kraupesnė, nei galima įsivaizduoti. Kadaise Stalinas ištarė genealiai žiaurią frazę "Vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o milijonų-statistika". Nieko nuostabaus, juk artimųjų nelaimės visuomet išgyvenamos skaudžiau, nei didžiosios statistikos.
 Šį kartą ketinu kalbėti apie savo artimą draugą, Lietuvos Mokinių Parlamento narį, kuris jau beveik pusę metų guli be ryškesnių gyvybės ženklų. Daugiau nei keturis mėnesius Eimantas Kinderys po smegenyse trūkusios aunerizmos guli komoje. Per tiek laiko jam buvo atlikta ne viena skrandžio ir galvos operacija, iš kaukolės pašalinta dalis kaulo, o vėliau, prasidėjus komplikacijoms, prisidėjo ir plaučių uždegimas,ir plaučių stafilokoko virusas. Gegužės 18 dieną Eimantui sueis 19 metų. Tai amžius, kai gyvenimas nebestovi vietoje, o žmogus daro bene svarbiausius sprendimus savo gyvenime. Deja, dabar Eimantas nebesprendžia nieko. Nebeatstovauja Lietuvos Mokinių interesų, nes negali atstovauti net savųjų.
Ligoninė tapo antraisiais Eimanto namais, tačiau net ir tai nepadeda kiekvieną dieną blogėjančiai Eimanto būklei. Jam reikalinga vis didesnė pagalba, kurios Lietuvos ligoninės jau nebenori padėti.  Dėl to visi turime ištiesti pagalbos ranką, be kurios kiekvienas įkvėpimas Eimantui gali būti paskutinis. 

Ir ne, aš neprašysiu aukoti pinigų. Daugeliui mūsų pinigai šiuo metu ant medžių neauga. Tačiau yra galimybė 2 proc. pajamų mokestį paaukoti būtent šio nuostabaus žmogaus slaugai ir gydymui. Tai padaryti gali kiekvienas dirbantis žmogus, užpildydamas deklaraciją Labdaros ir Paramos fondui "Mūsų fondas". 
Deklaraciją galima pildyti internetu, jei naudojatės elektronine bankininkyste.

O jei jūs, kaip ir aš, vis dar neturite galimybės dirbti, uždirbti ir savo pajamų deklaruoti, yra kita išeitis, kuria aš jau pasinaudojau ir nuoširdžiai skatinu pasinaudoti Jus. Kiekvienas jaunesnio amžiaus žmogus apie šią nelaimę gali papasakoti savo tėvams ir paprašyti, kad jie savo 2 procentus paaukotų būtent šio vaikino gyvybei atstatyti. Taip pat paplatinti šią žinią savo bendraamžiams ir paskatinti juos nelikti abejingais. Eimanto vietoje galėjome ir vis dar galime būti kiekvienas mūsų. Visa tai tebuvo didelio streso ir pernelyg įtempto darbo padarinys. O stresas dažnas mūsų gyvenimo palydovas.Kartais nė patys nepajaučiame, kaip perlenkiame lazdą ir nejučia pradedame kenkti patys sau. Ši istorija taip pat pamoko, jog kiekvieno mūsų gyvenimas labai trumpas ir trapus, dėl to turime daryti viską, kad palaikytume savo sveikatą kuo geresnę. Atvirai pasakius, mane labai stipriai palietė šio žmogaus nelaimė. O labiausiai graužia sąžinėje kirbanti mintis, kad Eimantas savo gyvenimą išnaudotų begales kartų geriau, naudingiau ir linksmiau, nei kad naudoju aš. Ir gal tai tik liūdnas periodas, besitęsiantis jau pusmetį, bet jau gerą pusmetį kaip užsuktas viščiukas kartoju sau, kad su malonumu savo teisę gyventi atiduočiau būtent jam. Nes jis ŽINOJO, KAIP TINKAMAI IŠNAUDOTI VISAS GYVENIMO TEIKIAMAS GALIMYBES. Taip, neabejodama keisčiausi su juo vietomis, nes šis žmogus visuomet tryško džiaugsmu ir meile gyvenimui bei kiekvienam žmogui. Tai buvo vienas tų žmonių, kurie priversdavo nusišypsoti net patį didžiausią bambeklį, prajuokindavo net liūdniausią akimirką ir įkvėpdavo optimizmo bei motyvuodavo dirbti, atsižvelgdamas į kiekvieno žmogaus unikalius sugebėjimus. Ir galiausiai jis nusipelnė gyventi visavertį gyvenimą. 


Visa tai rašau tikrai ne iš skautiškos pareigos, bet dėl to, kad šis žmogus man tikrai rūpi, ir jis reikalingas ne tik man, bet dar mažiausiai 95 Lietuvos Mokinių parlamento nariams, kurie visi kartu per nepilnus dvejus metus tapo tikra šeima.

2. Prisijungti prie sistemos per savo elektroninę bankininkystę
3. Prisijungę vmi puslapyje pasirinkri skiltį paslaugos
4. Tuomet pasirinkti Pildyti portale
5. Susirasti sąraše formą numeris  FR0512 v.2
6. Užpildyti formą pagal pateiktą pavyzdį. Jei paramą norite skirti vieneriems metams, laukelyje E5 pasirinkite 2012 metus

Reikalingi nurodyti rekvizitai:
Paramos gavėjo kodas :  302449064
Pavadinimas: Lpf „Mūsų fondas“.
Buveinės adresas: Architektų g. 81-51, Vilnius.

Kam reikės deklaracijos formos, atsiųsiu el. paštu, parašykite man kotryna.uogintaite@gmail.com Taip pat drąsiai galite kreiptis į mūsų pirmininką Paulių Kazakevičių el. paštu kazakeviciuspaulius@gmail.com
Pridedu deklaracijos formą ir pavyzdį. Asmens kodą ir telefono numerį užtušavau dėl visiems puikiai suprantamos priežasties, žmogaus privatumo.
Jei negalite prisidėti, būkite geri, pasidalinkite šia žinia su visais, kuriuos pažįstate.
ASMENIŠKUMAI: Ei man(ne)tas pats

21.4.12

Žinot, kai bloga nuotaika ir gyvenimas nelepina, sunku prisiversti išsikebaroti toliau savo kambario ribų. Ką jau kalbėti apie viešas erdves, pilnas pažįstamų ar visiškai nematytų žmonių. Tačiau būtent dėl tos priežasties dažniausiai slogutis ir nepraeina. Dažniausiai tiesiog leidžiame neigiamoms emocijoms naikinti mūsų gyvenimą, užuot susitaikę su savimi ir leidę keletą akimirkų sau nuoširdžiai paliūdėti, o vėliau vėl jaustis gerai. Rašau apie tai ne šiaip sau. Pastaruosius mėnesius iš tiesų suabejojau gyvenimo prasme ir žmogaus, kaip būtybės egzistencija. Vis dėlto, Galiausiai, ankščiau ar vėliau, reikia susikauti su visais demonais, tūnančiais viduje, nes nors problemų ignoravimas yra pats patogiausia ir mažiausiai skausmo kelianti išeitis, jos nauda labai trumpalaikė ir visiškai nenaudinga. Vėliau ignoruojamos problemos kaupiasi, didėja, o galiausiai, žmogui palūžus, kaip pūliuojantis spuogas, išsitaško į visas įmanomas puses keleto kilometrų spinduliu. Bet net ir sprogus visoms emocijoms nevalia pasiduoti negatyvui. Būtent taip  padariau ir aš pati. Spontaniškumu nepasižymiu, dėl to džiaugiuosi bet kokiu bent kiek mažiau apgalvotu poelgiu. Ypatingai vakarykščiu sprendimu apsilankyti "Designer night shopping", į kurį užsiregistravau likus keletui valandų iki renginio pradžios. Tik įžengus į ankštą, kaip triušio urvas, erdvę, pranyko visos blogos mintys, besilankančios mano galvoje jau pusmetį, o pamačius jau pažįstamus veidelius, ir manąjį papuošė plati šypsena. Ir vėl susitikome su Toma , Sandra ir pagaliau susipažinau su Ugne. Atvirai kalbant, vis dar sunku patikėti, kaip jokių tiesioginių sąsajų neturintys žmonės gali taip puikiai bendrauti. Kavinėj užsipliurpėm tarsi pažinotumėm viena kitą metų metus. Kas liečia patį renginį, nelikau nei sužavėta, nei nusivylusi. Džiaugiuosi, jog tai buvo priežastis visoms susibėgti, susimatyti, aptarti naujausius įvykius, vykstančius gyvenime ir tiesiog smagiai pasibūti kartu. O drabužių ir daiktų, parduodamų renginyje, tikriausiai nepirkčiau net ir tuo atveju, jei būčiau milijonierė. Sutinku, kad buvo ne vienas akį patraukęs modelis, tačiau 800 lt už pačios prasčiausios medžiagos švarkelį arba 270 lt už paprasčiausią apyrankę iš stikliukų? Na, kol kas man tai neatrodo pats protingiausias pirkinys. Nors Aisčio Mickevičiaus pristatomi kvepalai net mane privertė svaičioti iš malonumo. Kainos nusprendžiau neklausti, kad nesugadinčiau gražios akimirkos, kuri susigadina kaskart, išgirdus nepalankią ir neprieinamą pinigų sumą, kurios reikalaujama ne laiku ir ne vietoje. Renginyje taip pat buvo galima išbandyti Mary Kay kosmetikos (apie ją plačiau galėsiu papasakoti kitą kartą, jei bus poreikis), tačiau net ir kosmetika manęs nesužavėjo. Ir ne dėl to, kad nemėgčiau šios firmos. Tiesiog visas MK subtilybes žinau ne prasčiau, nei pačios konsultantės, tad klausytis tos pačios informacijos tikrai nebuvo prasmės. Bet kokiu atveju, namo grįžau švytinti, kokios manęs mama nematė jau ilgą laiką. 

Ir dar žinot ką? Jau nebe pirmą kartą pastebiu, jog vienas paprasčiausių skausmo mažinimo būtų yra puoštis. Žinoma, tam turi būti laikas ir vieta: kas vaikšto su balinėm suknelėm kaimo vidury. Tačiau net ir menkiausia smulkmena gali padėti pasijusti bent kiek geriau. Ir visiškai nesvarbu, kad tai yra banalu, tuščia, kvaila ir paviršutiniška. Jei tai padeda bent kelioms akimirkoms vėl pasijusti žmogumi-PIRMYN. Už troškimą jaustis normaliu, niekas neturi teisės trenkti per galvą. Net ir tie, kuriems tai atrodo paika. 

Norėjau papasakoti kažką gražaus ir teigiamo, bet.. pamiršau. Na, kai prisiminsiu, duosiu žinią.
O ką tokią nuostabiai pavasarišką vidurpavasario šeštadienio popietę veikiate Jūs? 
Šįkart bučių ir linkėjimų nesiunčiu, kad neapsikrėstumėt jokiom depresijos apraiškom :D
RENGINIAI: DESIGNERS SHOPPING NIGHT 2012

11.4.12

Paskutinę paskutinių mokyklinių atostogų dieną planavau bent kiek pamiegoti. Deja, mano planai kaip visuomet nuėjo šuniui ant uodegos. Nuo 3.00 ryto sėdžiu nosį įkišusi į kompiuterio ekraną ir stengiuosi nuveikti ką nors įdomaus ir naudingo. Facebooke prieš keletą savaičių radau save pačią. Niekuomet nesitikėjau, kad taip gali nutikti MAN (jau vien ši frazė kelia šypseną). Bet štai, didžiam mano pasididžiavimui ir siaubingam juoko priepuoliui, pristatau save:D Kaip supratau, kiti žmonės gal supyktų ar įsižeistų. O man kyla didžiulė šypsena. Linkėjimai mergaitei, vardu Tėja. :) P.S Žavinga būti neegzistuojančios agentūros modeliu.
Ir paskatinta vienos laabai malonios ir draugiškos mergaitės Ievos nutariau sukurti šio tinklaraščio naujienų puslapį facebooke. Nors man pačiai tai atrodo mažų mažiausia keista, bet jei taip patogiau Jums, kodėl gi ne. Pastebėjau, jog daugelis įvykių daug lengviau surandami ir pasiekiami būtent šio socialinio tinklapio pagalba. Kadangi nesu iki galo išsiaiškinusi visų facebooko teikiamų paslaugų ir gudrybių, nenusimanau, ką galėčiau jame talpinti, tad su nekantrumu laukiu idėjų ir patarimų :) Nuo šiol esu ir čia. Dabar į paieškos laukelį įvedus žodį "FUNK" bus galima rasti ne tik muzikos stilių, bet ir mane. 
Ir galiausiai dar šiek tiek savireklamos. Nežinau, kodėl taip darau, tačiau jei jau reklamuojuosi, tai jau iki galo. Esu nominuota kažkokiems apdovanojimams login2012. Laimėti nei planuoju, nei svajoju, nei iš viso apie tai galvoju, bet visai šaunu pamygti tą violetinę širdutę (tai daryti galima kiekvieną dieną) ir stebėti, kaip kyla balsų skaičius. Bet kokiu atveju, man asmeniškai, pats geriausias šiuose balsavimuose yra galimybė atrasti begalę įdomiu svetainių, kurių iki šiol pastebėti neteko. Vien dėl to verta apsilankyti čia. O jei kas nors turite savo favoritų šiame balsavime, pasidalinkite nuorodomis, tikrai smagu padėti kitiems.

ASMENIŠKUMAI: FACEBOOK

5.4.12

Pagaliau žengiau pirmus žingsnelius mokyklos baigimo link. Su džiugesiu galiu atsikvėpti ir pasidžiaugti, jog įskaitos išgyventos. Nors pernelyg nepergyvenau ir jų nesureikšminau, paskutinėmis minutėmis prieš atsakinėjant jaudulys tikrai buvo nemažas. Ir ne dėl to, jog būtų dėl ko jaudintis. Tiesiog esu iš tų nervininkų, kurie purtosi iš įtampos bet kokioje neįprastoje ir lemtingoje gyvenimo situacijoje. O įskaitos jau šiokia tokia proga pasinervinti ir man. Šį kartą apsiėjau tik su dideliu organizmo įsitempimu ir pykinimu paskutinėmis sekundėmis prieš einant.  Pačių įskaitų net nepamenu. Išėjus ir užklausus manęs, kaip sekėsi, supratau, kad jokio gilesnio jausmo nejaučiu: ėjo ir praėjo, net nepajutau.
Tuo tarpu dabar galiu oficialiai džiaugtis atostogomis, kurių iki šiol negalėjau jausti vien iš pareigos mokslams. Ta pačia proga sveikinu save sulaukus Kalėdiško pavasario, kairė spaudžia dešinę ir iškilmingai įteikiu pati sau dovanas.
Iš juokingiausių įvykių šiomis dienomis galiu paminėti, jog kol visi ruošėsi ir rašėsi lietuvių kalbėjimą, aš visą dieną praneršiau internete, beieškodama tinkamos suknelės išleistuvėms. Kažkur, giliai giliai, sąžinės balselis tyliai kuždėjo, jog likimas man atsidėkos prastu įskaitos įvertinimu, bet aš jam garsiai atkirtau, kad kalbėjimo įskaitoje kvailiausias dalykas yra "iškalti" savo kalbą. Man tai atrodo visiškai veidmainiška. Jei jau mokytis mintinai, tai ką nors, turintį išliekamąją vertę, o ne savo pačių kurtą (arba pirktą internetu!!) kalbą. Tad nutariau pamaištauti prieš bandą ir eiti ją tik pasirašiusi ir keletą kartu persiskaičiusi.


O kaip Jums sekasi atostogauti? :)
ASMENIŠKUMAI: ĮSKAITOS

27.3.12

Pristatau naująjį savo geriausią draugą iš The Body Shop. Tai makiažo šepetėlis Nature's Minerals Blusher Brush, skirtas mineralinei kosmetikai, tačiau aš jį labai gražiai pritaikiau paprastos kompaktinės presuotos pudros paskirstymui ant veido, o retkarčiais panaudoju ir kaip skaistalų šepetėlį. Jei teko liesti TBS šepetukus, manau klausimų apie tai, kuo jie tokie ypatingi, kilti neturėtų. Tik jau kainos tikrai siaubingos. Įdomiausia tai, kad kainų skirtumas Lietuvoje ir užsienyje gana šokiruojantis. Turėdama šiek tiek laisvo laiko panaršiau internetiniuose puslapiuose ir štai ką atradau: Lietuvos parduotuvėse  toks įrankis kainuoja beveik 70lt, kai UK išpardavimo metu galima nusipirkti už 20lt. Bet kur jau, mes, lietuviai tokie bagoti, kad drąsiai galime leisti sau švaistytis tokiomis sumomis į kairę ir į dešinę. Jei kas mėgstate TBS kosmetiką, rekomenduoju nebepirkti jos Lietuvos parduotuvėse. Tikrai nesunkiai galima rasti tarpininkių arba šiaip žmonių, kurie perka produktus iš UK ir užsisakinėti iš jų. 
APŽVALGOS: TBS NATURE'S MINERALS BLUSHER BRUSH
© 2016 Kotryna Uogintaite