Tikriausiai tiek pripasakojus apie pasiruošimą dvyliktoje klasėje tykantiems vargams ir džiaugsmams, būtų nemandagu nepaminėti visų vargų uždarymo ceremonijos, buitiškai dar vadinamos išleistuvėmis. Atvirai kalbant, kitu atveju apie tai nerašyčiau.
  Kaip jau minėjau ankščiau, išleistuvių pasiruošimui priėmiau nemažą iššūkį iš tėvų kišenės neimti nė cento. Akivaizdu, kad kai visus pinigus tenka mokėti iš savo resursų, atsiranda dar didesnis noras prasisukti kuo taupiau ir ekonomiškiau. Dabar galiu drąsiai teigti, kad savo išleistuvių aprėdui neišleidau nė vieno papildomo lito: suknelę laimėjau Europos konkurse, batus pirkau praėjusiais metais (su intencija panaudoti juos išleistuvėms), delninukę nusipirkau, patampiau keletą valandų, kiek to reikalavo oficialiosios dalies etiketas, o kitą dieną grąžinau į parduotuvę. Gal kai kuriuos toks poelgis nustebins, tačiau paskutiniais metais tai pasidarė vieša paslaptis, o ne amoralus poelgis. Iki šiol tokia paslauga nesinaudojau, tačiau džiaugiuosi, kad yra tokia galimybė, leidžianti pernelyg stipriai neapkrauti namų nereikalingais proginiais aksesuarais ir nenuvarginti piniginės.
  Apie pačias išleistuves daug netuščiažodžiausiu. Viskas praėjo greit ir sklandžiai. Gal nustebino tik tai, kad pakeliui į mokyklą buvau šventai įsitikinusi, kad girdėsiu daug už širdies griebiančių monologų: mokinių, mokytojų, mokyklos vadovybės. Klydau. Jokių banalių ar graudinančių kalbų. Taip pat stipriai erzino tai, kad iki to idealizuota diena (oro atžvilgiu), pasitaikė šlykščiai lietinga, tad į mokyklą žygiavau apsitaisiusi baisiausia pora guminių batų. Džiaugiuosi tik tuo, kad pusvalandį, skirtą bendroms nuotraukoms lauke, trumpam, išlindo saulė ir leido įsiamžinti prie mokyklos be pernelyg didelių aukų.
 Fotoaparato pasiėmusi nebuvau. Nė vienas mano šeimos narys nemoka fotografuoti,  o iš esmės ir nėra kuo: mano fotoaparatas išgyvena ne pačius palankiausius laikus. Ne kiekvienas technikos prietaisas gali pasigirti šešerių metų gyvavimu. Bijau, kad tai jau paskutiniai jo atodūsiai, priversiantys mane dūsauti kiekvieną kartą, kai pamatysiu palankią progą įamžinti kokias nors gyvenimo akimirkas. Iš visiškai nepažįstamo žmogaus sulaukiau replikos, kad jam nesuprantama, kaip galima nepasiimti fotoaparato į tokią šventę. Gūžtelėjau pečiais ir tiek. Ne prieš fotoobjektyvą staipytis ėjau, o atsiimto dvylikos metų pastangų reikalavusio popieriaus gabalo, kuris sėkmingai nugulė į tolimiausią stalčiaus kampą.
 Daug privargau, kol įtikinau mamą nepirkti ir nenešti man gėlių. Juk ne laidotuvės. Nereikia man jų. Jau esu viešai išsakiusi požiūrį į gėlių verslą ir neketinu jo nei puoselėti, nei skatinti. Kaip alternatyvą pasiūliau padovanoti man naujuosius čiulpiamus saldainius TU-TU. Tikriausiai tokio noro nebūčiau nė turėjusi, jei ne kosminė vieno saldainio kaina. Nežinau, ar kaina didelė dėl savo ekologijos, rankų darbo, ar tiesiog skambaus vardo, man pagrindinė jų kūrėja - Juozo Statkevičiaus mylimiausias modelis Smiltė Bagdžiūnaitė. Nežinau, kaip Jums, bet man už saldainį mokėti 8 litus atrodo tiesiog apiplėšimas, kurį galima padaryti tik išleistuvių proga.
Galiausiai vakare visų abiturientų ir jų auklėtojų laukė vakarinė dalis, kuri vyko Vilniaus Forum Palace apartamentuose. Šventė, kaip ir įprasta jos tradicijoms, užsitęsė iki ryto. Teoriškai ji turėjo tęstis iki saulės patekėjimo, bet, kaip jau buvau numačiusi iš anksto, rytas buvo toks bjaurus ir apniukęs, kad saulės pamatyti neteko. Paryčiais grįžau namo, o visą savaitgalį praleidau bandydama išsimiegoti, bet žinant mano zuikio miegą, tam prireikė beveik trijų parų.

Pagaliau pusės vasaros santaupos, gautos už įvairiausiu darbus, nukeliavo ten, kur joms ir vieta. Už turimus pinigus nusipirkau vieną brangų, bet kokybišką laikrodį. Iki tol turėtus pardaviau ar išmainiau, tad galiu pasidžiaugti, kad nuo šiol turėsiu vieną vienintelį ir nepakartojamą laikrodį, savo dizainu primenantį Michael Kors laikrodžius. Kaina, žinoma, mažesnė, nei pastarųjų, tačiau nedirbančiam jaunam žmogui, gyvenančiam Lietuvoje, bet kokiu atveju pakankamai aukšta. Ir nors nieko nenusimanau technikoje, manau, kad laikrodis, kuriam duodama dviejų metų garantija, turėtų būti pakankamai gera investicija.
Šiuo metu Massimo Dutti parduotuvėje vyksta dideli išpardavimai, tad kartas nuo karto ir aš įkišu savo riestą nosį į šią parduotuvę apsiuostymui. Galbūt tai bus pirmas ir paskutinis mano pirkinys šioje parduotuvėje (vis dėlto kainos nėra pačios draugiškiausios), tačiau pasivaikščiojimas po parduotuves kaip po muziejus, taip pat turi savotiško žavesio.

Nebe pirmą savaitę ketinau išbandyti Loreal prekės ženklo naujieną, apie kurią iki tol girdėti neteko; Pagaliau pasitaikė palanki proga išmėginti naująjį L'oreal nagų laką su geliu. Iki tol ne kartą teko girdėti apie gelinį nagų lakavimą, kuris kainuoja keletą kartų brangiau, nei įprastas, tačiau ant nagų išlieka iki mėnesio. Didžiausius gelinio lakavimo privalumus manikiūrininkės įvardija ilgą laiko tarpą, kuro metu galima džiaugtis nepriekaištingais nagais, ekonomiškumu (finansiškai tai būtų net pigiau, nei kas savaitę manikiūrą darytis pas profesionalius meistrus). Taip pat ne kartą minėjau, jog lakavimas geliu padeda nagų plokštelėms išlikti tvirtesnėms, o jį nuvalius nagai nustoja lūžinėti, pasidaro stipresni ir sveikesni. Nežinau, kiek visoje šioje informacijoje yra tiesos, nes pati niekuomet nesidariau nei profesionalaus, nei neprofesionalaus manikiūro. Esu patenkinta savo nagais ir jų forma.
Taip pat girdėjau, kad gelinis manikiūras didina vėžio riziką. Dermatologus ir kitus specialistus neramina tai, kad darant šį populiarų manikiūrą naudojamos UV lempos, kurios padeda sudžiovinti sluoksniais tepamą nagų laką (tokio tipo UV lempos naudojamos ir soliariumuose). UV spinduliais džiovinami ir akriliniai nagai, o kartais – ir įprastas lakas. Žinoma, iki galo šis procesas dar nėra ištirtas, taip pat atsiras begalės žmonių, purškiančių, kad "šiais laikais viskas skatina vėžio riziką. ". Iš dalies sutinku tiek su specialistais, tiek su paprastais žmonėmis, tačiau į visišką ugnies liepsną šokti neketinu, tad nutariau išmėginti tarpinį variantą - nagų laką su geliu, kuriam nereikia jokios ultravioletinių spindulių lempos.
Nesu didelė nagų lakų specialistė, tačiau šios firmos nagų lakas man paliko neišdildomą įspūdį. Visų pirma dėl ypatingai keistos šepetėlio formos, taip pat dėl greito džiūvimo ir nuostabaus nagų žvilgesio nusilakavus. Iki šiol neradau jokio nagų lako, apjungiančio visus šiuos kriterijus. Taip pat nagų lakas išsilaiko pakankamai ilgai, tačiau tuo stebėtis nereikėtų, didžioji dalis brangesnių, nei parduodami Maximoje, nagų lakų išsilaiko ilgą laiką. Keista, tačiau ir kainos, lyginant su kitais geresniais nagų lakais, tikrai nėra kosminės. šį nagų laką akcijos metu galima įsigyti vos už 11 LT.
o čia šiokia tokia intriga apie daiktą, kuriam taupyti prireikė pusę vasaros. Užtat dabar džiaugiuosi ilgaamžiu aksesuaru savo garderobe!

O kokia Jūsų nuomonė apie gelinį, akrilinį nagų lakavimą, nagų priauginimą?

Jau kurį laiką naudoju slaptą organizmo stiprinimo ginklą, apie kurio veikimo principus neturėjau laiko papasakoti viešai. Kiekvieną rytą, vos pramerkus akytes, lekiu šaldytuvo link ir dar ne visiškai blaiviu protu, refleksiškai tiesiu rankas vieno stiklinio butelio link. O butelyje - aliejus. Skamba iš tiesų šlykščiai, o skonis dar bjauresnis, nei galima įsivaizduoti, tačiau nauda, gaunama jį vartojant, neabejotinai atsveria nemalonų skonį, juolab, kad po pirmųjų savaičių skonio receptoriai apsipranta prie neįprastos konsistencijos ir skonio. Mokslininkai teigia, kad nuolat vartojant aliejų (patariama alyvuogių) mažėja rizika susirgti širdies ligomis, reguliuojamas kraujospūdis. Aliejus turtingas vitaminų A, D, K ir E. Vitaminas A būtinas akims, vitaminas D reguliuoja kalcio panaudojimą, tad yra svarbus kaulams ir dantims, o vitaminas E yra natūralus antioksidatorius, kuris apsaugo ląsteles nuo pažeidimų. Alyvuogių aliejus gali apsaugoti ir nuo nuo tulžies akmenligės, per didelio cholesterolio ir cukraus kiekio kraujyje, taip pat jis tinka žmonėms, kenčiantiems dėl sutrikusios žarnyno veiklos. Aliejus gali pagreitinti žaizdų gijimą, reguliuoti metabolizmą ir turėti net ir anticeliulitinį poveikį.
Aliejų gerti galima bet kokios rūšies (tačiau nepatariu naudoti to, kurį esate įpratę vartoti buityje). Geriausiu, žinoma, laikomas nerafinuotas šalto spaudimo alyvuogių aliejus, tačiau sugebėti jį gerti - jau aukštasis pilotažas, tad pradžiai įsigijau Graikinių riešutų aliejų. Neapsigaukite, nors pavadinimas skamba pakankamai patraukliai, skonis vis viena aliejiškas. Kiekvienoje didesnėje maisto parduotuvėje galima rasti tikrai didelį aliejų asortimentą, kainos svyruoja nuo 10 iki 25 lt už 500ml butelį. Kiekvienos rūšies aliejus turi savo unikalias savybes, maniškis graikinis pasižymi omega-3, gama-tokoferolio ir kitų aktyviųjų biologinių medžiagų teigiamu poveikiu širdies ir kraujotakos sistemai, medžiagų apykaitai, streso valdymui.
  Iki šiol pati tokiomis bobučių pasakomis netikėjau, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu mama įtikino kiekvieną rytą pradėti gurkšneliu aliejaus ir jau po pirmosios dienos pastebėjau akivaizdžius skirtumus: visų pirma, susitvarkė visi žarnyno reikalai, pagerėjo žarnyno veikla. Visų antra, visą dieną skrandyje nejaučiamas joks sunkumas pavalgius, maistas tarytum slysta. Visų trečia, visiškai neslenka plaukai, jie pasidarė daug puresni, sveikesni ir labiau blizgantys. Visų ketvirta, nebeturiu absoliučiai nė vieno spuogo ant veido, veido ir kūno oda pasidarė minkštesnė, švelnesnė, visiškai nešerptetoja. Tikriausiai ne veltui sakoma, kad visi svarbiausi vitaminai turi būti vartojami ne tik išoriškai, tačiau ir iš vidaus. Šį kartą hipotezė pasiteisino su kaupu. Aš savąjį graikinių riešutų aliejų jau baiginėju ir planuoju kibti į kiek rimtesnį, tikiuosi pasiryžti alyvuogių aliejaus vartojimui.

Niekuomet neturėjau tikros fotosesijos. Kartas nuo karto mintyse pasvaičiodavau apie tokį įvykį, tačiau viskas greitai baigdavosi priminus sau, jog nemoku tinkamai elgtis prieš fotoaparatą, o veido išraišką teturiu vieną vienintelę , kurios nenustačius nuotrauka man atrodo nenusisekusi. Taip pat tiesiog degte degu iš gėdos, kai žinau, jog mane kas nors fotografuoja ar filmuoja. Kad ir kaip norėtųsi turėti asmeninių nuotraukų, liudijančių kažkokį jaunystės įvykį, baimė fotoaparatams dažniausiai būna daug didesnė.
Tad šią vasarą nutariau padaryti galą visiems, nuo vaikystės likusiems kompleksams, o fotoobjektyvų baimė – vienas iš jų. Kaip ir daugelis dalykų mano gyvenime, ši fotosesija išsirutuliojo tarsi savaime.
Vieną kartą kažkokiu neaiškiu būdu atradau merginą, Inga Akucevičiūtę, savo laisvalaikiu užsiiminėjančia vizažu, fotosesijomis ir Mary Kay kosmetikos platinimu.  Ėmiau ir parašiau jai. Susitarėme dėl susitikimo ir jau po mėnesio kartu su mama sėdėjome erdviame ir jaukiame vieno Vilniaus mikrorajono bute, besiklausydamos sklandaus ir aiškaus Mary Kay kosmetikos pristatymo. Nors šią kosmetiką naudojame jau gerus ketverius metus, ilgą laiką buvau apleidusi jos naudojimą kasdienėje veido priežiūroje. Į susitikimą ėjau nesitikėdama pamatyti, išgirsti ar pajausti kažko naujo, tačiau po jos suvokiau, jog nenaudodama ir nesidomėdama MK naujienomis, praleidau daug puikių galimybių pataisyti odos būklei. Prižadėjau sau, jog pats laikas ištaisyti šią klaidą ir vėl kibti į šios kosmetikos naudojimą.
Po keletos dienų susitikimo vėl grįžau pas Ingą. Šį kartą su daug rimtesne priežastimi, kurios išpildymui kaupiausi jau eilę metų. Pirmuosius žingsnius žengiau su nemaža baime akyse ir širdyje: įsivaizdavau, jog vos atsiradus fotoaparatui, tiesiog prasmegsiu skradžiai žemę. Tačiau vos išvydusi nuoširdžią fotografės šypseną, bet koks nerimas dingo. Kibome į dekoratyvinio makiažo gudrybes bei darbus, po kurių pati negalėjau savęs atpažinti;  vėliau ieškojome tinkamų drabužių, kurių, pasirodo, prisirankiojau neypatingai daug ir ne visiškai tinkamų. Galiausiai, susiruošus ir išsiruošus į lauką, Vilniuje prapliupo lietus. Dabar telieka džiaugtis, kad pirmosios nuotraukos buvo daromos balkone, tad turėjau laiko apsiprasti prie fotoaparato. Pasirodo – visiškai neskauda. Lietus greit apstojo, tad iškeliavome laukan. Galiausiai visiškai pamiršau, kad mane fotografuoja ir tiesiog kantriai kartojau tai, ką mano nuostabioji fotografė liepė daryti.  Pačioje fotosesijos kulminacijoje supratau, kad atsikračiau ne tik fotoaparato baimės, bet ir žmonių fobijos besifotografuojant, man iki šiol tik pamačius žmones, susigūždavau ir fotografuojančio asmens prašydavau palaukti, kol aplink neliks nė gyvos dvasios. Nežinau, ar tai įvyko natūraliai ar dėl to, kad buvau tiek pridažyta, jog einantis pažįstamas žmogus, vargu ar būtų mane atpažinęs.
Fotosesiją baigėme vidurdienį, tačiau iki pat vėlaus vakaro praleidau svečiuose, bediskutuodama apie studijas, studentavimą ir bendras gyvenimo peripetijas. Nepastebėjau, kaip greitai ir  maloniai praėjo visa diena, o namo grįžau išsišiepusi it saulelė. Niekuomet netikėjau, jog fotosesija gali virsti tokiu maloniu užsiėmimu. Kitą dieną,  pamačiusi nuotraukas, nespėjau aikčioti. Keista ir neįprasta matyti save TOKIĄ. Kartais apimdavo jausmas, jog žiūriu ne į save, o į kitą žmogų.Viename komentare teko skaityti, jog atrodau nenatūraliai. Tikriausiai tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp fotosesijų ir paprastų pasifotografavimų. Tačiau tai tik mano nuomonė, kuri gali stipriai skirtis nuo kitų nuomonių.
Be proto džiaugiuosi susipažinusi su šia nuostabia ir gabia mergina ir tikiuosi, jog su ja teks dar ne kartą pabendrauti.Ne tik dėl nuostabių nuotraukų ar puikaus Mary Kay kosmetikos platinimo, bet ir dėl milžiniško teigiamų emocijų pliūpsnio, kurio pastaruoju metu man taip reikėjo.

O kokios patirties besifotografuojant turite Jūs?

Vieną užimtą trečiadienio rytą radau žinutę viename socialinių tinklų su prašymu atsakyti į keletą klausimų apie madą. Kiek sutrikau, nes apie madą išmanau tiek pat, kiek arktinis vilkas žino apie Afrikoje badaujančius vaikus. Vis dėlto, ta proga, kad namuose vis dar siaučia internetinis virusas (tad kompiuteris praranda pagrindinę ir svarbiausią savo funkciją - informacijos paieškas internetu), pasukiojau galvelę ir atsakiau į tuos keistus klausimus. Kamilės iš National Fashion Anthem internetinis tinklaraštis pasirodė tikrai įdomios pakraipos, tad jei šiuo metu nekėpsočiau bibliotekoje, tarp dviejų vidutinio amžiaus vyrų, intensyviai dūsaujančių ir skaitančių visus Delfi komentarus, tikrai praleisčiau gerą pusdienį, beskaitydama visą tinklaraštį nuo pat pradžių.
O visą mano rašliavą šios merginos internetinėje erdvėje galite rasti čia

Mano gyvenimas skrieja nebe dienom, o valandom ir kitu atveju tikriausiai liūdėčiau, kad savo veikla ir asmeniniais pasiekimais negaliu pasidžiaugti su Jumis, tačiau šį kartą telieka džiaugtis, jog vis daugiau mano laiko suvalgo nebe kibernetinės rašliavos, o tikras darbas. Juk taip ir turi būti normalaus žmogaus gyvenime, tiesa? :)

Tikiuosi šį nepaprastai karštą savaitgalį praleidote nuostabiai. :)

Jau kurį lauką ketinau pristatyti Jums vieną geriausių lietuviškųjų internetinių pirkimo-pardavimo svetainių, tačiau vis atrasdavau pasiteisinimų, kodėl to padaryti negaliu. Pastarosiomis dienomis tų pasiteisinimų dar labiau padaugėjo: namuose jau penkias paras nėra interneto, aš užsivertus asmeninėmis problemomis, o telefoninis internetas stipriai kerta per beveik studentišką kišenę. Vis dėlto suėmiau save į nagą ir šiandien pristatau pačią geriausią Lietuvoje egzistuojančią dėvėtų ir naujų daiktų svetainę.
Manodrabuziai.lt yra internetinė parduotuvė, kurioje galima pirkti ir parduoti savo išaugtus, pabodusius, netinkamus ir nereikalingus drabužius, aksesuarus ir kitus su garderobu susijusius dalykus. Dažniausiai kainos būna nepalyginamai žemesnės, nei parduotuvėse. Juk ne kartą pasitaikė, jog nusipirktas drabužis taip ir neišvydo dienos šviesos, tiesiog tyliai tūnojo spintos gūdumoje. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai drabužis, nors ir per mažas, bet labai mielas širdžiai, dėl to būna laikomas kaip atributika. O gal drabužis tiesiog morališkai paseno? Visi šie kriterijai leidžia iš naujo permąstyti savo vartojimo koncepciją. Nežinau, kokią nuomonę apie tai turite Jūs, bet aš labai palaikau šią idėją ir manau, kad šis portalas suteikia begales privilegijų:

• Parduoti savo nebenešiojamus drabužius ir nebenaudojamus daiktus (atlaisvinama vieta namuose)
• Gauti už parduotus daiktus tam tikrą sumą pinigų (kainas nustatome patys, pagal savo subjektyvius kriterijus, tad atsiranda galimybė nuvertinti arba pervertinti, bet sulig laiku objektyvumo įkainojant savo drabužius taip pat galima išmokti)
• Nusipirkti seniai norėtą drabužį iš senesnių kolekcijų, kurių parduotuvėse jau neberandame
• Atrasti tarpininkų, kurie siunčia ir užsakinėja daiktus/rūbus iš užsienio internetinių parduotuvių
• Nusipirkti daiktą ar drabužį daug pigiau, nei tai padarytume pirkdami naują
• Bendrauti su kitais nariais MD forume
• Išmokti siųsti siuntinius ir naudotis Lietuvos Pašto paslaugomis
• Pagaliau susipažinti su elektronine bankininkyste ir išmokti pervesti pinigus, analizuoti savo įplaukas ir išlaidas.
• Susirasti naujų draugų
• Išmokti kovoti už savo teises ir įgauti naujos patirties, jei lieki apgautas nesąžiningo pardavėjo
• Tiesiog gerai (nors ir nelabai naudingai) praleisti laiką, išmokti reprezentatyviai fotografuoti drabužius ir kitus daiktus

Šį portalą atradau beveik prieš keturis metus. Tada, būdama dar visiškai žalia, nemokėjau nei tinkamai naudotis paieška, nei deramai įvertinti parduodamų daiktų būklės ar kainos. Tačiau su laiku ir praktika visa tai pasikeitė ir dabar šiam puslapiui galiu padėkoti už begalę gerų dalykų, kurių per šį laikotarpį išmokau. Taip pat galiu drąsiai pirkti man patinkantį rūbą,o jei jis atsibos ar tiesiog "neprilips" prie mano asmenybės, visuomet žinau, kad galėsiu susigrąžinti didžiąją dalį pinigų ir įsigyti kitą, labiau tinkamą. Elektronine bankininkyste naudojuosi kaip tikra veteranė. Iš forumų pasisemiu daug idėjų ir minčių kaip tinkamai rūpintis savimi, savo kūnu ir siela. Taip pat atrandu nemažai naujų receptų maistui ruošti.
Kartais pati šią atsakingo vartojimo idėją pavadinu "vienu dideliu skudurynu". Juk taip ir yra: čia pardavinėjami seni, nebenešiojami drabužiai. Tačiau MD turi vieną didelį privalumą: prieš pirkdamas dėvėtą ar naudotą daiktą, visuomet turi galimybę pabendrauti ir susipažinti su jo šeimininku. Tad pirkdamas daiktą, perki ne tik jį patį, bet ir kažkokią gyvenimo istoriją. O tai yra daug įdomiau, nei tiesiog nusipirkti negyvą, bedvasį produktą, reikalingą tik masinio vartojimo manijai sutramdyti.
Jau nebe tie laikai, kai daiktus ir drabužius žmonės pirko su poreikiu. Šiais laikais poreikio nebeliko, liko tik noras, kuris dažnai painiojamas su poreikiu. Tad neapgaudinėkim savęs sakydami, kad "man reikia" dar vieno skudurėlio mokyklos šventei. Ne. Mums jo nereikia, tačiau gyvename tokioje visuomenėje, kur nuolatos pikti yra įprasta ir normalu. Tad jei yra galimybė, bent tą pirkimą padarykime bent kiek prasmingesnį ir mažiau "kertantį" per finansus.
Ką apie tokias svetaines galvojate Jūs?

Žinot tą jausmą, kai pakeliui į autobusų stotelę, vietinės reikšmės skudurynėlyje, netyčiom randat kokį nors aksesuarą ar papuošalą, kurį norisi užsisegti tą pačią sekundę? O žinot tą jausmą, kai sužinojusios kainą, imat springti iš juoko? Didžioji dalis miestiečių už mažą kavos puodelį moka tris kartus daugiau, nei aš už šį pakabuką.  Aš pastarojo jausmo tikriausiai nebeatpažįstu, mat tokie radiniai manęs nebestebina: dažnai pasipainioju tinkamu laiku, tinkamoj vietoj. Man atrodo, kad teiginys apie tai, kai vieni žmonės moka tokiose vietose ieškoti, o kiti ne, yra šiek tiek neteisingas. Kuo daugiau eisite ir ieškosite, tuo didesnė tikimybė kažką rasti. Nereikia eiti į tokias įstaigas su aukštais ir konkrečiais lūkesčiais. Kuo mažiau lūkesčių-tuo geresni laimikiai.

O ar Jums pavyksta ką nors gero rasti tokiose vietose? :)

Vieniems birželio pirmoji asocijuojasi su amžina laisve ir neįpareigojančiu elgesiu, kitiems (dažniausiai visiems lietuviukams bent kartą gyvenime tenka pakliūti į šią rizikos grupę) birželio pirmoji skamba baisiau už baisiausią keiksmažodį. Dvyliktokai ir tie, kurie mokyklos vargelius jau turėjo laimės patirti, žino, kad birželio pirmoji diena yra pašvęsta Valstybiniam Lietuvių kalbos brandos egzaminui. Šią niūriai lietingą vasaros dieną nepažįstamos mokyklos takeliu žygiavau ir aš. Visiškai nesijaudindama, su šypsena iki savo smailių ausų galiukų ir ignoruodama visas kitas asmenines problemas, slėgusias mane jau ilgą laiką. Ir ne dėl to, kad jos būtų kažkur išgaravusios, tiesiog nesinorėjo gadintis sau tos puikios nuotaikos, kurią gali atnešti rašymas ir tekstų analizavimas. Kažkodėl lietuvių kalbos egzamino laukiau labiausiai. Gal dėl to, kad mėgstu pilstyti iš tuščio į kiaurą, nors puikiai suvokiu, kaip to neapkenčia mokytojai, ypač lituanistai. Tikriausiai nesu idealaus dvyliktoko archetipas, tačiau turiu savo vertybių sistemą ir gyvenu pagal savo pačios sugalvotas taisykles. Neabejotinai keletą artimiausių dienų teks susidurti su skirtingų žmonių, tačiau vienodų klausimų lavina: "Tai kaip sekėsi egzamine?". Iš tiesų, nors klausiama pakankamai konkrečiai, mano supratimu šis klausimas ganėtinai retorinis: juk kaip sekėsi sužinosime tik tuomet, kai turėsime egzaminų rezultatus po nosimi. O sėkmė neretai, ypatingai lietuvių teksto rašymo užduotyje, priklauso nuo vertintojo nuotaikos ir hormonų išsidėstymo organizme. Taigi, kaip man sekėsi? Sekėsi pakankamai įdomiai, o tą įdomumą susikūriau aš pati. Nuo seno visiems puikiai žinoma, jog norint gauti aukštus įvertinimus, daugelis mokytojų pataria rašyti teksto analizę ir interpretaciją. Nežinau, ar pasielgti priešingai, nei rekomenduojama, mane paskatino prasti interpretacijų ir geri rašinių pažymiai ar tiesiog noras tas tris egzaminui skirtas valandas praleisti naudingai ir po jų, išėjus už durų prisipažinti sau, kad savyje atradau kažką naujo, apie pasaulį ir save suvokiau kažką giliau. Man ši patirtis atrodo nepalyginamai vertingesnė, nei sausokas protingų žmonių kūrinių narstymas po kaulelį. O gal tiesiog nemoku teisingai interpretuoti kitų išsakytų minčių ir jas perteikiu per savo vertinimo prizmę. Bet kokiu atveju, mano ir rašinių sąjunga buvo sudaryta nuo labai senų laikų. Dėl to nė neketinau kvaršinti savo galvelės autorių kūrybos bruožais ar kitomis ne tokiomis reikšmingomis detalėmis. Viskas būtų buvę pakankamai gerai, jei ne vakarykštis įkvėpimas ir vaikiškas užsispyrimas savo egzamino rašinyje, kad ir kokia bebūtų tema, remtis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio biografija  ir kūryba. Priėmiau tai kaip iššūkį sau pačiai. Ir užmigau ir kėliausi ta pačia mintimi, o mokykloje, likus keletui minučių iki egzamino pradžios, nevykėliškai bandžiau išmokti mergautinę Čiurlionio žmonos pavardę. Pirmos sekundės, verčiant egzamino užduotis ir rašinio temas buvo labai smagios, iš tiesų buvo smalsu sužinoti, kokiame kontekste teks šmėžauti mano išvajotajam Čiurlioniui. Tai, ką pamačiau, manęs nenudžiugino. Tačiau nebūčiau slidus ungurys sraunioj upėj, jei rašinyje "Ar gali pažinti save, nepažindamas pasaulio?" nebūčiau pritraukusi Čiurlionio gyvenimo tematikos. Pripažinsiu, kad ir kaip dabar džiaugiuosi savo darbu, išlieka didžiulė rizika, kad mano pastangos nebus tinkamai įvertintos vertintojų. Bet kokiu atveju, džiaugiuosi padariusi tai, kas iki šiol atrodė neįmanoma! Vieni gali mane smerkti dėl tokio nerimto požiūrio į egzaminus ir sakyti, kad žaidžiu su ugnimi. Ir būsit teisūs. Jau antras egzaminas, kaip žaidžiu ne tik su ugnimi, bet ir savo ateitimi bei tolimesniu gyvenimu. Tačiau jau geriau į savo kasdienę rutiną įmaišyti šiek tiek lengvabūdiškumo ir azarto, tačiau neprarasti sveiko proto ir išlaikyti likusį gyvenimo džiaugsmą, pernelyg nesureikšminant to, kas nėra pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Bet kokiu atveju, egzaminas parašytas ir priduotas nacionaliniam egzaminų centrui, tad graužtis ar gailėtis dėl to, ko parašyti nespėjau, nesugalvojau ar nesugebėjau, būtų tas pats, kas verkti dėl išlieto pieno: juk dabar jau nieko nepakeisime. Telieka gyventi toliau taip, kad nereikėtų švaistytis tokiomis frazėmis "Jei būtų buvę taip, būčiau padariusi kitaip.."
Ta proga, savo varganos širdies apraminimui, rodau naują savo pirkinį. Meluoju, pirkinys nėra naujas, tiesiog saugojau jį kokiai nors progai, o sėkmingai išgyventas lietuvių kalbos egzaminas (manau išgyventi svarbiau, nei išlaikyti) tai jau proga, verta rimtesnio pažymėjimo. Urban Decay Naked 2 šešėlių paletė jau ne vienerius metus skina bet kokius laurus plačiuosiuose tarptautiniuose kosmetikos konkursuose ir reitinguose. Gausiai išgirta užsienio mados ir grožio guru, pagaliau atsidūrė ir mano komodos stalčiuje. Spalvos ypatingai pigmentuotos (tačiau geriausiam rezultatui pasiekti reikėtų naudoti tos pačios firmos akių šešėlių pagrindą), ilgai išlieka, o atspalviai tokie neutralūs, kad tinka bet kokio atspalvio akių rainelių savininkėms. Naked 2 - tai naujasis originaliojo Naked Pallete  leidimas, savo sudėtimi niekuo nesiskiriantis nuo senojo. Skiriasi tik pats dėžutės dizainas: naujasis daug dailesnis, dėžutė tvirtesnė, o veidrodėlis platesnis. Gal šis išradimas padės išsigydyti akių vokių nedažymo sindromą?

Pirkiniai telieka pirkiniais, geriau Jūs papasakokit savo išgyvenimus, patirtus rašant lietuvių kalbos egzaminą. Ar daug streso jautėte? Aš visas penkias valandas sėdėjau išsiviepus kaip saulytė, įdomu, ar sužinojus rezultatus, neteks verkti?