Vieną užimtą trečiadienio rytą radau žinutę viename socialinių tinklų su prašymu atsakyti į keletą klausimų apie madą. Kiek sutrikau, nes apie madą išmanau tiek pat, kiek arktinis vilkas žino apie Afrikoje badaujančius vaikus. Vis dėlto, ta proga, kad namuose vis dar siaučia internetinis virusas (tad kompiuteris praranda pagrindinę ir svarbiausią savo funkciją - informacijos paieškas internetu), pasukiojau galvelę ir atsakiau į tuos keistus klausimus. Kamilės iš National Fashion Anthem internetinis tinklaraštis pasirodė tikrai įdomios pakraipos, tad jei šiuo metu nekėpsočiau bibliotekoje, tarp dviejų vidutinio amžiaus vyrų, intensyviai dūsaujančių ir skaitančių visus Delfi komentarus, tikrai praleisčiau gerą pusdienį, beskaitydama visą tinklaraštį nuo pat pradžių.
O visą mano rašliavą šios merginos internetinėje erdvėje galite rasti čia

Mano gyvenimas skrieja nebe dienom, o valandom ir kitu atveju tikriausiai liūdėčiau, kad savo veikla ir asmeniniais pasiekimais negaliu pasidžiaugti su Jumis, tačiau šį kartą telieka džiaugtis, jog vis daugiau mano laiko suvalgo nebe kibernetinės rašliavos, o tikras darbas. Juk taip ir turi būti normalaus žmogaus gyvenime, tiesa? :)

Tikiuosi šį nepaprastai karštą savaitgalį praleidote nuostabiai. :)

Jau kurį lauką ketinau pristatyti Jums vieną geriausių lietuviškųjų internetinių pirkimo-pardavimo svetainių, tačiau vis atrasdavau pasiteisinimų, kodėl to padaryti negaliu. Pastarosiomis dienomis tų pasiteisinimų dar labiau padaugėjo: namuose jau penkias paras nėra interneto, aš užsivertus asmeninėmis problemomis, o telefoninis internetas stipriai kerta per beveik studentišką kišenę. Vis dėlto suėmiau save į nagą ir šiandien pristatau pačią geriausią Lietuvoje egzistuojančią dėvėtų ir naujų daiktų svetainę.
Manodrabuziai.lt yra internetinė parduotuvė, kurioje galima pirkti ir parduoti savo išaugtus, pabodusius, netinkamus ir nereikalingus drabužius, aksesuarus ir kitus su garderobu susijusius dalykus. Dažniausiai kainos būna nepalyginamai žemesnės, nei parduotuvėse. Juk ne kartą pasitaikė, jog nusipirktas drabužis taip ir neišvydo dienos šviesos, tiesiog tyliai tūnojo spintos gūdumoje. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai drabužis, nors ir per mažas, bet labai mielas širdžiai, dėl to būna laikomas kaip atributika. O gal drabužis tiesiog morališkai paseno? Visi šie kriterijai leidžia iš naujo permąstyti savo vartojimo koncepciją. Nežinau, kokią nuomonę apie tai turite Jūs, bet aš labai palaikau šią idėją ir manau, kad šis portalas suteikia begales privilegijų:

• Parduoti savo nebenešiojamus drabužius ir nebenaudojamus daiktus (atlaisvinama vieta namuose)
• Gauti už parduotus daiktus tam tikrą sumą pinigų (kainas nustatome patys, pagal savo subjektyvius kriterijus, tad atsiranda galimybė nuvertinti arba pervertinti, bet sulig laiku objektyvumo įkainojant savo drabužius taip pat galima išmokti)
• Nusipirkti seniai norėtą drabužį iš senesnių kolekcijų, kurių parduotuvėse jau neberandame
• Atrasti tarpininkų, kurie siunčia ir užsakinėja daiktus/rūbus iš užsienio internetinių parduotuvių
• Nusipirkti daiktą ar drabužį daug pigiau, nei tai padarytume pirkdami naują
• Bendrauti su kitais nariais MD forume
• Išmokti siųsti siuntinius ir naudotis Lietuvos Pašto paslaugomis
• Pagaliau susipažinti su elektronine bankininkyste ir išmokti pervesti pinigus, analizuoti savo įplaukas ir išlaidas.
• Susirasti naujų draugų
• Išmokti kovoti už savo teises ir įgauti naujos patirties, jei lieki apgautas nesąžiningo pardavėjo
• Tiesiog gerai (nors ir nelabai naudingai) praleisti laiką, išmokti reprezentatyviai fotografuoti drabužius ir kitus daiktus

Šį portalą atradau beveik prieš keturis metus. Tada, būdama dar visiškai žalia, nemokėjau nei tinkamai naudotis paieška, nei deramai įvertinti parduodamų daiktų būklės ar kainos. Tačiau su laiku ir praktika visa tai pasikeitė ir dabar šiam puslapiui galiu padėkoti už begalę gerų dalykų, kurių per šį laikotarpį išmokau. Taip pat galiu drąsiai pirkti man patinkantį rūbą,o jei jis atsibos ar tiesiog "neprilips" prie mano asmenybės, visuomet žinau, kad galėsiu susigrąžinti didžiąją dalį pinigų ir įsigyti kitą, labiau tinkamą. Elektronine bankininkyste naudojuosi kaip tikra veteranė. Iš forumų pasisemiu daug idėjų ir minčių kaip tinkamai rūpintis savimi, savo kūnu ir siela. Taip pat atrandu nemažai naujų receptų maistui ruošti.
Kartais pati šią atsakingo vartojimo idėją pavadinu "vienu dideliu skudurynu". Juk taip ir yra: čia pardavinėjami seni, nebenešiojami drabužiai. Tačiau MD turi vieną didelį privalumą: prieš pirkdamas dėvėtą ar naudotą daiktą, visuomet turi galimybę pabendrauti ir susipažinti su jo šeimininku. Tad pirkdamas daiktą, perki ne tik jį patį, bet ir kažkokią gyvenimo istoriją. O tai yra daug įdomiau, nei tiesiog nusipirkti negyvą, bedvasį produktą, reikalingą tik masinio vartojimo manijai sutramdyti.
Jau nebe tie laikai, kai daiktus ir drabužius žmonės pirko su poreikiu. Šiais laikais poreikio nebeliko, liko tik noras, kuris dažnai painiojamas su poreikiu. Tad neapgaudinėkim savęs sakydami, kad "man reikia" dar vieno skudurėlio mokyklos šventei. Ne. Mums jo nereikia, tačiau gyvename tokioje visuomenėje, kur nuolatos pikti yra įprasta ir normalu. Tad jei yra galimybė, bent tą pirkimą padarykime bent kiek prasmingesnį ir mažiau "kertantį" per finansus.
Ką apie tokias svetaines galvojate Jūs?

Žinot tą jausmą, kai pakeliui į autobusų stotelę, vietinės reikšmės skudurynėlyje, netyčiom randat kokį nors aksesuarą ar papuošalą, kurį norisi užsisegti tą pačią sekundę? O žinot tą jausmą, kai sužinojusios kainą, imat springti iš juoko? Didžioji dalis miestiečių už mažą kavos puodelį moka tris kartus daugiau, nei aš už šį pakabuką.  Aš pastarojo jausmo tikriausiai nebeatpažįstu, mat tokie radiniai manęs nebestebina: dažnai pasipainioju tinkamu laiku, tinkamoj vietoj. Man atrodo, kad teiginys apie tai, kai vieni žmonės moka tokiose vietose ieškoti, o kiti ne, yra šiek tiek neteisingas. Kuo daugiau eisite ir ieškosite, tuo didesnė tikimybė kažką rasti. Nereikia eiti į tokias įstaigas su aukštais ir konkrečiais lūkesčiais. Kuo mažiau lūkesčių-tuo geresni laimikiai.

O ar Jums pavyksta ką nors gero rasti tokiose vietose? :)

Vieniems birželio pirmoji asocijuojasi su amžina laisve ir neįpareigojančiu elgesiu, kitiems (dažniausiai visiems lietuviukams bent kartą gyvenime tenka pakliūti į šią rizikos grupę) birželio pirmoji skamba baisiau už baisiausią keiksmažodį. Dvyliktokai ir tie, kurie mokyklos vargelius jau turėjo laimės patirti, žino, kad birželio pirmoji diena yra pašvęsta Valstybiniam Lietuvių kalbos brandos egzaminui. Šią niūriai lietingą vasaros dieną nepažįstamos mokyklos takeliu žygiavau ir aš. Visiškai nesijaudindama, su šypsena iki savo smailių ausų galiukų ir ignoruodama visas kitas asmenines problemas, slėgusias mane jau ilgą laiką. Ir ne dėl to, kad jos būtų kažkur išgaravusios, tiesiog nesinorėjo gadintis sau tos puikios nuotaikos, kurią gali atnešti rašymas ir tekstų analizavimas. Kažkodėl lietuvių kalbos egzamino laukiau labiausiai. Gal dėl to, kad mėgstu pilstyti iš tuščio į kiaurą, nors puikiai suvokiu, kaip to neapkenčia mokytojai, ypač lituanistai. Tikriausiai nesu idealaus dvyliktoko archetipas, tačiau turiu savo vertybių sistemą ir gyvenu pagal savo pačios sugalvotas taisykles. Neabejotinai keletą artimiausių dienų teks susidurti su skirtingų žmonių, tačiau vienodų klausimų lavina: "Tai kaip sekėsi egzamine?". Iš tiesų, nors klausiama pakankamai konkrečiai, mano supratimu šis klausimas ganėtinai retorinis: juk kaip sekėsi sužinosime tik tuomet, kai turėsime egzaminų rezultatus po nosimi. O sėkmė neretai, ypatingai lietuvių teksto rašymo užduotyje, priklauso nuo vertintojo nuotaikos ir hormonų išsidėstymo organizme. Taigi, kaip man sekėsi? Sekėsi pakankamai įdomiai, o tą įdomumą susikūriau aš pati. Nuo seno visiems puikiai žinoma, jog norint gauti aukštus įvertinimus, daugelis mokytojų pataria rašyti teksto analizę ir interpretaciją. Nežinau, ar pasielgti priešingai, nei rekomenduojama, mane paskatino prasti interpretacijų ir geri rašinių pažymiai ar tiesiog noras tas tris egzaminui skirtas valandas praleisti naudingai ir po jų, išėjus už durų prisipažinti sau, kad savyje atradau kažką naujo, apie pasaulį ir save suvokiau kažką giliau. Man ši patirtis atrodo nepalyginamai vertingesnė, nei sausokas protingų žmonių kūrinių narstymas po kaulelį. O gal tiesiog nemoku teisingai interpretuoti kitų išsakytų minčių ir jas perteikiu per savo vertinimo prizmę. Bet kokiu atveju, mano ir rašinių sąjunga buvo sudaryta nuo labai senų laikų. Dėl to nė neketinau kvaršinti savo galvelės autorių kūrybos bruožais ar kitomis ne tokiomis reikšmingomis detalėmis. Viskas būtų buvę pakankamai gerai, jei ne vakarykštis įkvėpimas ir vaikiškas užsispyrimas savo egzamino rašinyje, kad ir kokia bebūtų tema, remtis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio biografija  ir kūryba. Priėmiau tai kaip iššūkį sau pačiai. Ir užmigau ir kėliausi ta pačia mintimi, o mokykloje, likus keletui minučių iki egzamino pradžios, nevykėliškai bandžiau išmokti mergautinę Čiurlionio žmonos pavardę. Pirmos sekundės, verčiant egzamino užduotis ir rašinio temas buvo labai smagios, iš tiesų buvo smalsu sužinoti, kokiame kontekste teks šmėžauti mano išvajotajam Čiurlioniui. Tai, ką pamačiau, manęs nenudžiugino. Tačiau nebūčiau slidus ungurys sraunioj upėj, jei rašinyje "Ar gali pažinti save, nepažindamas pasaulio?" nebūčiau pritraukusi Čiurlionio gyvenimo tematikos. Pripažinsiu, kad ir kaip dabar džiaugiuosi savo darbu, išlieka didžiulė rizika, kad mano pastangos nebus tinkamai įvertintos vertintojų. Bet kokiu atveju, džiaugiuosi padariusi tai, kas iki šiol atrodė neįmanoma! Vieni gali mane smerkti dėl tokio nerimto požiūrio į egzaminus ir sakyti, kad žaidžiu su ugnimi. Ir būsit teisūs. Jau antras egzaminas, kaip žaidžiu ne tik su ugnimi, bet ir savo ateitimi bei tolimesniu gyvenimu. Tačiau jau geriau į savo kasdienę rutiną įmaišyti šiek tiek lengvabūdiškumo ir azarto, tačiau neprarasti sveiko proto ir išlaikyti likusį gyvenimo džiaugsmą, pernelyg nesureikšminant to, kas nėra pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Bet kokiu atveju, egzaminas parašytas ir priduotas nacionaliniam egzaminų centrui, tad graužtis ar gailėtis dėl to, ko parašyti nespėjau, nesugalvojau ar nesugebėjau, būtų tas pats, kas verkti dėl išlieto pieno: juk dabar jau nieko nepakeisime. Telieka gyventi toliau taip, kad nereikėtų švaistytis tokiomis frazėmis "Jei būtų buvę taip, būčiau padariusi kitaip.."
Ta proga, savo varganos širdies apraminimui, rodau naują savo pirkinį. Meluoju, pirkinys nėra naujas, tiesiog saugojau jį kokiai nors progai, o sėkmingai išgyventas lietuvių kalbos egzaminas (manau išgyventi svarbiau, nei išlaikyti) tai jau proga, verta rimtesnio pažymėjimo. Urban Decay Naked 2 šešėlių paletė jau ne vienerius metus skina bet kokius laurus plačiuosiuose tarptautiniuose kosmetikos konkursuose ir reitinguose. Gausiai išgirta užsienio mados ir grožio guru, pagaliau atsidūrė ir mano komodos stalčiuje. Spalvos ypatingai pigmentuotos (tačiau geriausiam rezultatui pasiekti reikėtų naudoti tos pačios firmos akių šešėlių pagrindą), ilgai išlieka, o atspalviai tokie neutralūs, kad tinka bet kokio atspalvio akių rainelių savininkėms. Naked 2 - tai naujasis originaliojo Naked Pallete  leidimas, savo sudėtimi niekuo nesiskiriantis nuo senojo. Skiriasi tik pats dėžutės dizainas: naujasis daug dailesnis, dėžutė tvirtesnė, o veidrodėlis platesnis. Gal šis išradimas padės išsigydyti akių vokių nedažymo sindromą?

Pirkiniai telieka pirkiniais, geriau Jūs papasakokit savo išgyvenimus, patirtus rašant lietuvių kalbos egzaminą. Ar daug streso jautėte? Aš visas penkias valandas sėdėjau išsiviepus kaip saulytė, įdomu, ar sužinojus rezultatus, neteks verkti?

Labai nemėgstu rašyti atgaline data, tačiau tam tikri gyvenimo įvykiai prašyte prašosi būti paminėti. Deja, bet valstybiniai brandos egzaminai yra vienas tų tų įvykių, kuris kiekvienam abiturientui atneša nemažą galvos skausmą, o aplinkinius priverčia pradėti klausinėti dvyliktoką "Tai kaip sekėsi egzamine?"Tad mažiau tuščiažodžiaudama trumpai perbėgsiu ties savo asmeniniu patyrimu, rašant tuos baisiuosius egzaminus. Tiesą sakant, nežinau, kodėl jie vis dar vadinami tokiais skambiais ir klaikiais vardais. Man tai pasirodė eilinis anglų kalbos užduočių davinys, kurį buvome pripratę pamokose matyti kone kasdien. Juokingiausia buvo tai, kad sėdėdama pirmu numeriu pažymėtame suole turėjau apžiūrėti voką, pilną mūsų egzaminų užduočių ir vėliau pasirašyti protokole, kad iki jį atidarant, vokas pažeistas nebuvo. Jei kas klaustų mano asmeninės nuomonės, tokios pompastikos čia tikrai nereikėjo. Visa ta sistema vis dar varo didelę įtampą ir stresą daugeliu mokinukų. Kad ir kokia kupina laimės tą dieną buvau ir nejaučiau nieko, išskyrus tai, kad už oro šviečia saulė, o po egzamino laukia Akropolio "Jamimas", praktka ir statistika rodo, jog daugeliui abiturientų visa tai dar yra didelis streso  šaltinis. Kita vertus, nieko keista: jau vien tai, kad mokinį į klasę įleidžia tik parodžius dokumentą, susodina kaip kareivėlius po vieną, negana to, pagal jų pačių išsigalvojamą tvarką, egzamino metu aptikus telefoną abiturientas yra išmetamas lauk, o į tualetą esi lydimas palydovo.. Hm. Na, išgyvenus tas tris su puse valandas tegalėčiau sušukti "Sveikas, sovietmeti!" Ir pamiršau paminėti labiausiai mane neraminantį dalyką, kad prieš keisdamas tušinuką (kuris būtinai nustos rašyti įpusėjus egzaminui), privalu apie tai pranešti egzamino prižiūrėtojui, ko, deja, aš nepadariau. Nežinau kodėl, gal iš noro maištauti? Arba dėl to, kad jaučiausi pernelyg išsišokusi: tai pasirašiau ne ten, tai į tualetą palydėti prašiau, kai kiti kantriai sėdėjo savo vietose. dabar jau tik laikas parodys, kaip baigėsi su mano tušinuko keitimais. O paties egzamino turinio net nežinau kaip vertinti. Užduočių pobūdis visiems buvo gerai žinomas dar prieš metus ar daugiau: jis nesikeičia begalę amžių. Ir nors drąsiai sakydavau, "neprivalgei-neprilaižysi" posakis čia netinka, paskutinėm dienom iš (numanomo) didžiulio tinginio pradėjau save guosti tokiomis frazėmis ir knygos atsiversti nesugebėjau. Tad anglų kalbos egzaminas, mano atveju buvo rašomas Va Bank. Per visą savo mokymosi gyvenimo metą pirmus aštuonis metus anglų kalbos nesimokiau, nes mokytoja pasitaikė prasta, devintoje-dešimtoje klasėje, atėjus į gimnaziją mokytoja pakliuvo itin griežta ir varanti stresą, dėl to užuot mokiusis, ar tiesiog vengdavau pamokų ir išsisukinėdavau iš atsiskaitymų, vienuoliktoje klasėje pakeičiau mokytoją, metus išgyvenau adaptavimosi periodą ir viskas šiais metais būtų buvę nuostabu, nes mokytoja buvo tikrai draugiška, maloni ir rūpestinga, tačiau dabar, mokslo metams beveik pasibaigus, galiu drąsiai teigti, kad dvyliktoje klasėje mokyklos tiesiog nelankiau. Tad visas žinių bagažas, sudėtas per eilę metų tėra mano asmeninis pasiekimas, arba, kitaip tariant, gebėjimas suktis iš situacijos, net jei tam nėra tinkamų sąlygų. Egzaminą išlaikiau. Nežinau, kokiu balu, tiesą sakant šiuo metu manęs tai nelabai ir domina.
Po sudėtingų trijų su puse valandų, eidama mokyklos laiptais, radau Sandros žinutę. Jos siunčiama žinia pasitaikė labai laiku ir vietoje, nes iki tol,likusios dienos daliessusiplanavusi nebuvau. Tad nulėkiau iki Sandros, o vėliau jau šiaušėm į miestą, gatvės muzikos dieną ir kažkokio neaiškaus plauko madų pristatymą, kurio pamatyti taip ir nepavyko. Nors visą dieną jaučiausi kiek nejaukiai dėl savo neplautų plaukų ir ne itin tinkamų rūbų, bet saulė turi keistą savybę, panaikinti visas neypatingai svarbias smulkmenas ir tiesiog priversti mėgautis gyvenimo grožiu.
Nėra nieko smagiau, už draugę su geru geru fotoaparatu. Kaip visuomet pasinaudojau Sandros gebėjimus fotografuoti ir ta proga rodau savo užverktas užmerktas akytes ir žavingai apsipūkavusias kelnes. O jei norite pasidairyti po Gatvės muzikos dienos įspūdžius, daugiau nuotraukų rasti galite "Pametę savo raktus".

Šiuo metu guliu lovoje, su žiemine pižama ir meldžiu Dievo atleidimo už visa, ką blogo esu nuveikusi gyvenime ir prašau, kad panaikintų į žemę man siųstą užkeikimą, kuris šiandien pasireiškė stipriu saulės smūgiu ir peršalimu: kalbu baisiau už labiausiai pasaulyje prasirūkiusį dieduką, kosėju labiau, nei jūrų vėplys, kūno termometras taip pat ne juokus rodo, o apie vidinę savijautą esu linkusi nutylėti. 

Kad ir kokia didžiulė cheminės kosmetikos asė esu, kartas nuo karto mano akys nukrypsta ekologiškesnės kosmetikos link, net jei ji yra dekoratyvinė, ir, mano iki šiol turimomis nepatikimomis ir nepagrįstomis žiniomis, mažiau veiksminga, nei cheminė. Šį kartą mano žvilgsnį pagavo ekologiškų kosmetikos (ir ne tik) produktų internetinė parduotuvė BioEco, savo produkciją parduodanti internetu visoje Lietuvoje. Netyčiom atradau straipsnį apie tai, kad daugelis dekoratyvinėje kosmetikoje esančių sudėtinių elementų, tokių kaip titano dioksidas, gali labai lengvai per odą patekti tiesiai į mūsų kraują, ypatingai tada, jei jis yra mikronizuotas-t.y suskaidytas į nano daleles. O ko jau ko, bet cheminių medžiagų savo kraujyje nešiotis nenoriu net aš, ypatingai šiuo metu, kai bet kokie su sveikata susiję faktoriai, mano psichiką veikia itin skaudžiai. Tad nusprendžiau išbandyti bent vieną ekologišką dekoratyvinės kosmetikos priemonę. Vienintelė, oficialiai paskelbusi, kad jų sudėtyje naudojamas titano dioksidas yra nemikronizuotas (dėl to visiškai neprasiskverbia į kraują) yra "Inika". Kadangi kainos, lyginant su populiariąja dekoratyvine kosmetika, tikrai nemažos, iš pat pradžių išbandyti nusprendžiau akių šešėlius, nes, atvirai kalbant, jų kaina pasirodė patraukliausia.

Kartais visos gyvenimo ir egzistencijos problemos susideda į vieną didžiulį gumulą ir nebeleidžia nei  gyventi, nei kvėpuoti. O šiųdieninis lietuviškasis karštis tikrai teigiamo poveikio man jau seniai nebedaro. Šią vasarą ketinu išlaikyti savo liguistai aristokratišką melsvai baltą odos spalvą. Ir nežinau, ar tokiam sprendimui įtaką padarė faktas, kad artimiausiu metu man gresia daug sunkių ligų, susijusių su odos problemomis ir gąsdinančiomis net mirtimi, ar tiesiog bukas noras maištauti prieš vasarą, o tuo pačiu ir prieš linksmybes, kurios laukia normalių žmonių šiltuoju metų laiku. Man pastaruoju metu nesinori nieko. Nei linksmybių, nei, juo labiau, kokio nors tipo atostogų. Tada tenka griebtis įvairiausių rūšių šiaudų ir kapanotis iš susiklosčiusios situacijos, nors kartais atrodo, kad išeities jau nebėra. Man labiausiai padeda rašymas, ta proga per keletą valandų sugebėjau pabaigti savo išsvajotąjį matematikos brandos darbą, kurio apimtis (40 puslapių) kaip riebaus bakalaurinio darbo. Gali būti, jog vertintojams jis nepatiks dėl jų pačių subjektyvių ir man nesuprantamų priežasčių, tačiau esu laiminga, turėjusi galimybę jį rašyti. Tai tikriausiai yra vienas geriausių dalykų, man nutikusių mokykloje šiais metais. Dabar su nekantrumu laukiu brandos darbo gynimo. Nežinau, nuo kada nustojau panikuoti stovėti prieš rimtų žmonių publiką, bet šiuo metu tiesiog degu noru pristatyti savo darbą, kuris padėjo man ne tik apsispręsti dėl tolimesnės savo gyvenimo krypties ir studijų linkmės, bet ir padėjo nusiraminti psichologiškai. Mane vis dar hipnotizuoja kompiuterio klaviatūros mygtukų taukšėjimas ir galimybė visas mintis, skriejančias galvoje, užfiksuoti vizualia forma. Po kiek laiko, kai galva lieka tuščia it medaus puodynė po Mikės Pukuotuko viešnagės, pati stebiuosi savo sumanumu ir išmone. Panašiai nutiko ir tada, kai gavau galimybę pasipasakoti pasauliui apie save garsiau, nei iki šiol. Skaitydama straipsnį virtualioje "Panelė" žurnalo versijoje, negalėjau patikėti, jog visi tiek žodžiai atkeliavo iš manęs pačios. Po to straipsnio tarsi viskas apsivertė aukštyn kojom: gavau daug niuksų į šonkaulius iš šauniųjų lietuvaičių komentatorių ir tuo pačiu pati suabejojau tuo, ką iki šiol laikiau vienu šauniausių savo laisvalaikio užsiėmimų, t.y rašymu. Bet čia vėl lenda mano asmeniškumai ir filosofiškoji pusė, kuri neturėtų rodytis viešumoje. Tad diskusiją šia tema baigiu ir keliaujam prie kitų.

ŠĮ ĮRAŠĄ PRAŠAU PERSKAITYTI IR PASIDALINTI SU KUO DAUGIAU ŽMONIŲ, NES KIEKVIENO MŪSŲ PARAMA GALI PADĖTI IŠGELBĖTI JAUNO ŽMOGAUS GYVYBĘ

Paskutinę paskutinių mokyklinių atostogų dieną planavau bent kiek pamiegoti. Deja, mano planai kaip visuomet nuėjo šuniui ant uodegos. Nuo 3.00 ryto sėdžiu nosį įkišusi į kompiuterio ekraną ir stengiuosi nuveikti ką nors įdomaus ir naudingo. Facebooke prieš keletą savaičių radau save pačią. Niekuomet nesitikėjau, kad taip gali nutikti MAN (jau vien ši frazė kelia šypseną). Bet štai, didžiam mano pasididžiavimui ir siaubingam juoko priepuoliui, pristatau save:D Kaip supratau, kiti žmonės gal supyktų ar įsižeistų. O man kyla didžiulė šypsena. Linkėjimai mergaitei, vardu Tėja. :) P.S Žavinga būti neegzistuojančios agentūros modeliu.

Pagaliau žengiau pirmus žingsnelius mokyklos baigimo link. Su džiugesiu galiu atsikvėpti ir pasidžiaugti, jog įskaitos išgyventos. Nors pernelyg nepergyvenau ir jų nesureikšminau, paskutinėmis minutėmis prieš atsakinėjant jaudulys tikrai buvo nemažas. Ir ne dėl to, jog būtų dėl ko jaudintis. Tiesiog esu iš tų nervininkų, kurie purtosi iš įtampos bet kokioje neįprastoje ir lemtingoje gyvenimo situacijoje. O įskaitos jau šiokia tokia proga pasinervinti ir man. Šį kartą apsiėjau tik su dideliu organizmo įsitempimu ir pykinimu paskutinėmis sekundėmis prieš einant.  Pačių įskaitų net nepamenu. Išėjus ir užklausus manęs, kaip sekėsi, supratau, kad jokio gilesnio jausmo nejaučiu: ėjo ir praėjo, net nepajutau.
Tuo tarpu dabar galiu oficialiai džiaugtis atostogomis, kurių iki šiol negalėjau jausti vien iš pareigos mokslams. Ta pačia proga sveikinu save sulaukus Kalėdiško pavasario, kairė spaudžia dešinę ir iškilmingai įteikiu pati sau dovanas.
Iš juokingiausių įvykių šiomis dienomis galiu paminėti, jog kol visi ruošėsi ir rašėsi lietuvių kalbėjimą, aš visą dieną praneršiau internete, beieškodama tinkamos suknelės išleistuvėms. Kažkur, giliai giliai, sąžinės balselis tyliai kuždėjo, jog likimas man atsidėkos prastu įskaitos įvertinimu, bet aš jam garsiai atkirtau, kad kalbėjimo įskaitoje kvailiausias dalykas yra "iškalti" savo kalbą. Man tai atrodo visiškai veidmainiška. Jei jau mokytis mintinai, tai ką nors, turintį išliekamąją vertę, o ne savo pačių kurtą (arba pirktą internetu!!) kalbą. Tad nutariau pamaištauti prieš bandą ir eiti ją tik pasirašiusi ir keletą kartu persiskaičiusi.


O kaip Jums sekasi atostogauti? :)