Suintrigavo? Mane iš dalies taip pat.
Tad kaip gi čia nutiko, kad kone šventuolė mergelė, alkoholio burnoje neturėjusi daugiau nei devyniolika metų, nutarė kandidatuoti į itin dviprasmiškai vertinamą vieno Vilniaus naktinių klubų  barmenės poziciją?
Atsakymas labai paprastas, tačiau paaiškinimo tenka ieškoti labai giliai.  Prieš daugiau nei mėnesį nutariau įsigyti naują telefono prietaisą už daugiau nei vieną tūkstantį litų. Nusprendžiau, jog geriausias ir pigiausias būdas tai padaryti - skelbiu.lt paslaugos ir šiame skelbimų puslapyje siūlomi aparatai. Likau labai gražiai apkvailinta vieno aferisto, kuris paskutinę sekundę prieš atiduodant bylą į policijos rankas dar spėjo parašyti graudžiai juokingą trumpąją sms žinutę su žodžiu "atsiprašau". (Ir, mielas Gintarai Gedmintai, jei netyčia skaitai šį laišką, linkiu tau kuo didžiausios laimės gyvenime, o už apgaule išviliotus pinigus linkiu įsidiegti naują intelekto programą smegenyse). Nesigilinant į bylos subtilybes ir visas aplinkybes, nuojauta garsiai rėkė, kad pinigų neatgausiu, tad pradėjau dairytis naujo plano, kaip kitaip galėčiau užsidirbti pinigėlių. Dabartinis darbas, kurio metu iššvaistytas šeštadienis atneša lygiai 12 litų, manęs nebetenkino, tad pradėjau dairytis ne tokių intelektualių, tačiau finansiškai labai patrauklių darbų.
Vienintelis darbas, galintis jaunam žmogui atnešti nepelnytai dideles, tačiau visiškai nestabilias pajamas - barmeno arba padavėjo, kur didžiausias pajamas sudaro ne oficialiai uždirbti pinigai, tačiau arbatpinigiai, kuriuos palieka dosnūs įstaigų klientai.
Kadangi maisto nemėgstu ir su juo dirbti negalėčiau nei fiziškai, nei morališkai, nutariau išmėginti visiškai naują dimensiją savo gyvenime - darbą su alkoholiu. Gyvenimo klostės taip susiklostė, kad draugė pabaksnojo pirštu į vieno Vilniaus naktinių klubų  skelbimą, kuriame buvo ieškoma barmenių darbui naktiniame klube Palangoje. Pernelyg stipriai "nesilaužydama" nusiunčiau intelektualiai patrauklų savo gyvenimo aprašymą, kuris rėkte rėkė apie mano dorybingumą, pareigingumą, tačiau neturėjo nieko bendro su tokio laisvo darbo patirtimi.
Jau kitą dieną, vienos Vilniaus Dizaino kolegijos dizainerės pristatymo metu, sulaukiau vieno Vilniaus naktinių klubų administratorės skambučio, neaiškiai kviečiančio į pokalbį dėl darbo. Sutikau daugiau iš juodo smalsumo (CV nuotraukoje šypsojosi gražioji Kotrynos pusė, kurios, labai gaila, tačiau jau daugiau kaip metus laiko, gyvenime pamatyti nepavyksta). Daug vilties į darbo pokalbį nedėjau, nes nei mano sudėjimas, nei veido konstrukcija neatitiko vieno Vilniaus naktinių klubų  darbo standartų.
Darbo pokalbis praėjo tiesiog siaubingai - prieš mane sėdėjo trys rūškanos barbės administratorės, su priaugintomis blakstienomis ir  pavydžiai ilgomis gazelės kojomis. Klausimai intelektu neblizgėjo -  "Kas tu tokia?", "Ar save įsivaizduoji čia dirbančią?" (šiam klausimui atsakyti teko panaudoti visus vaizduotės sugebėjimus), "Ar žinai, kokios yra darbemės pareigos ir kad barmenė tai ne tik ta, kuri stovi už baro ir gražiai šypsosi?", "Kokia tavo darbo patirtis?" (atsakius į šį klausimą, jog dirbu su vienetiniais Lietuvos dizainerių drabužiais direktorės asistente, tačiau sėkmės atveju ketinu darbą mesti, kilo paskutinis klausimas) "Vadinasi, nesi lojalus darbuotojas?" (Kaip ir pridera, šiam klausimui atsakyti panaudojau visas savo logikos paskaitų taisykles ir sugebėjau išvedžioti iki to, jog visi dirbame viename dideliame katile - versle ir aptarnavimo sferoje, tiesiog tai tėra kitas spektras ir požiūris į tuos pačius klientus. Po šio atsakymo po naktinio klubo patalpas pasklido nejauki tyla, administratorės, susižvalgė ir pasakė, kad interviu baigtas.
Iš darbo pokalbio išėjau labiau susikrimtusi, nei iš nepasisekusio egzamino - likau stipriai morališkai sutrypta, tačiau grįžusi į gyvenimo problemas prisiminiau, kad vėluoju į darbą, kur manęs laukė begalės tikrų problemų, tad pernelyg nesureikšminusi šio įvykio kibau į tikrąjį gyvenimą.
Stebuklo sulaukiau po kelių dienų. Ta pati administratorė paskambino pranešti, jog esu atrinkta darbui Palangoje, tad kitos dienos pabaigoje turiu prisistatyti su visais reikalingais dokumentais, reikalingais darbo sutarčiai pasirašyti. Džiūgavau iki padebesų, tačiau ne dėl lauksiančio darbo, pinigų ar pažinčių, tačiau dėl naujų gyvenimo tolių atsivėrimo ir naujos gyvenimo patirties, visiškai nebūdingos mano prigimčiai. Pavadinau šį darbą "gyvenimo iššūkiu" ir "asmenybės išbandymu" ar "dvasios grūdinimo pradmenimis". Visi, išgirdę faktą, kad išvažiuoju dirbti į Palangą pirmiausia likdavo šokiruoti, vėliau pradėdavo juoktis ir baksnoti pirštais ties smilkiniu, o galiausiai, išaiškinus visas savo filosofines šio darbo idėjas ir bendrą naudą asmenybės tobulinimui, giliai susimąstydavo ir palinkėdavo man sėkmės.
Vėliau sakė savaitė bemiegių naktų (mano gyvenime visos jos bemiegės, tačiau naudojamos skirtingiems tikslams) - mokiausi kokteilių pavadinimus, laužiau liežuvį, mėgindama išmokti, atskirti ir suprasti, kad brendis, viskis ir likeris nėra vienas ir tas pats brūdas. Galiausiai 40ml gėrimo įpilti išmokau taip profesionaliai ir mikliai, kad tai padaryti galėčiau net pažadinta vidury nakties. Darbas su gėrimais pasidarė patrauklesnis, nei poilsis, kosmetikos naujovių paieška ar kiti iki tol malonumą teikę užsiėmimai. Mane nuoširdžiai pradėjo dominti visa, kas buvo susieta su barmenavimu.
Itin aukštą psichologinę įtampą apmokymų metu laikiau dar vienu asmenybės grūdinimu, padėsiančiu ateityje. Buvo itin įdomu palyginti skirtingas vadovavimo strategijas (iki tol dirbdama La Boutique parduotuvėje su vadove sutariau puikiai, džiaugiausi ja kaip vadove, žavėjausi ja, kaip idealia vadybininke, savo srities žinove, darbo su klientais specialiste ir tiesiog visiška elegancijos viršūne), visiškai priešingą vaizdą pamačiau naktinių klubų šviesose (administratorės, t.y barmenių vadovės, visuomet vaikšto surūgusios, laukia bet kokios, net menkiausios progos emociškai sužlugdyti ar tiesiogine žodžio prasme pažeminti merginas, net jei tam nėra jokios priežasties). Jau prieš einant į šį nešvarų verslo kaltilą, buvau įspėta buvusios barmenės "nekreipti dėmesio į jų kalbas ir neimti į širdį jų komentarų".
Visą savaitę, kiekvieną dieną, neskaičiuodama nei laiko, nei energijos, nei kitų darbų, kurių sąskaita teko mokytis, noriai ėjau semtis barmenavimo subtilybių. Kiekvieną pažeminimą ar įspėjimą "jei pamirši prieš plakant kokteilį įdėti ledukų, tą pačią sekundę skrisi lauk be teisės sugrįžti" priėmiau kaip dar vieną išbandymą ir su šypsena vertinau vadovavimo būdą bei skirtingais būdais pasiekiamą rezultatą.
Turėjau pakankamai garbės susitikti ir su šio naktinio klubo ir dar kelių naktinių klubų Vilniuje savininku - žmogaus žodynas ribotas, tačiau turtingas keiksmažodžių ir nešvankių žargonų asortimentu. Nepaisant šio menkučio fakto, man savininkas paliko neišdildomą įspūdį ir jį priėmiau kaip vieną unikaliausių asmenybės formų - visišką egocentrišką verslininką, besisukantį nešvariame versle ir žaidžianti tik šiam verslui būdingomis nešvariomis kortomis (sutikime, išsilavinęs asmuo vargu, ar sugebėtų patenkinti šiam verslui reikalingas sąlygas). Nepaisant arogancijos, nepadorių išsireiškimų ir epitetų, kaip "tokios pilkos pelės kaip jūs, po šio darbo tapsit elitinėm pupom", turiu pareikšti pagarbą dėl tam tikrų darbo taisyklių - darbo metu dalinti savo telefono numerio klientams barmenėms griežtai draudžiama (priešingu atveju, suprantama, skrendama iš darbo vietos), jokių "kurvynų" - atleiskite, atitikmens gerbiamojo šeimininko žodžiams, neradau (pastarasis dosniai nupirko visą namą naktinio klubo įgulai Palangoje, tačiau griežtai uždraudė vežiotis vaikinus ar kitus priešingos lyties pamestinukus į namą - sakė, tiems reikalams yra kopos ar dar kuri nors kita vieta). Kitaip tariant - jokių bernų ir jokių draugysčių darbo metu. Tiesa, viena nereikšminga detalė, kurią mums, naivioms ir dar visiškai žalioms mergaitėms, administratorės kalė į galvą kiekvieną mielą dieną "už baro turit atrodyti taip, jog į klubą atėjęs vyras/vaikinas norėtų jus išp**ti" neatrodė tokia patraukli ir pinigai, gaunami už tokį darbą nustojo rodytis aukso verti. Visa tai pradėjo rodytis kaip vienintelis legalus ir viešai demonstruojamas viešnamis.
Tikriausiai paskutinį ir kone kertinį tašką šioje įdomioje istorijoje padėjo profesionalus vadovių darbas, atrenkant naują personalą. Nors buvome atrinktos aštuonios, iki paskutinės sekundės intensyviai vykdo naujų narių atranka, o radus naują, geresnę kandidatę, iki tol plušusi mergina be jokių skrupulų būdavo pašalinama lauk"tavo kandidatūra buvo atmesta" be jokių argumentų paaiškinimų (kita vertus, kokie argumentai gali būti tokiame versle? Tavo veidas ar krūtinė ne tokie patrauklūs, kaip kitos kandidatės?).
Tiesa, priešingai, nei darbdaviai, potencialios kolegės, dirbančios minėtame naktiniame klube, tiesiog nuostabus nuostabių bendradarbių pavyzdys - dar niekur neteko matyti tokių malonių, šiltų, paslaugių ir nuoširdžių merginų, kurioms nesunku ne tik dešimt kartų pademonstruoti, kaip pakelti du ar keturis dviejų litrų butelius ir neišmesti jų visų žemėn, bet ir pasidalinti patirtimi, kokios teko prisirinkti dirbant tokį darbą. Viena maloniausių barmenių, paklausta apie tai, kaip spėja suderinti pakankamai rimtus mokslus ir itin sekinantį darbą naktiniame klube atsakė "kai nori, viską spėji". 
Manęs išmesti, dėkoju Dievuj ir savo smegenims, nespėjo. Pasitraukiau savo noru, kol nespėjau išvažiuoti šimtų kilometrų nuo namų, nespėjau sąmoningai praleisti paties svarbiausio egzamino ir neišleidau krūvos pinigų itin patrauklioms  barmenių darbo aprangoms darbui pajūryje.
Paskutinių šio įrašo žodžių netaikau nė vienam asmeniui, dirbančiame šiame aptarnavimo ir paslaugų versle, nežeminu ir neniekinu nė vieno, sugebančio atlaikyti tokį psichologinį spaudimą ir tokiu būdu užsidirbti ar (net) pasistatyti karjerą (karjeros statymo būdai, tarp mūsų kalbant, buvo akivaizdūs net ir minėtoje istorijoje). Linkiu visoms barmenėms kuo didžiausios sėkmės, tvirtybės ir kantrybės, kovojant su sudėtinga darbo santvarka.
O aš turiu pasakyti, kad tikriausiai nelemta man būti kekše. Apmaudu, gaila, bet ką gi, yra ir kitų darbų. Kaip toj dainoj, ne tau, Martynai, mėlynas dangus, šiuo atveju žodžiai koreguojasi "ne tau, Kotryna, dirbti kekšės darbą".
Dėkoju gyvenimui ir savo naglumui už patirtį, kurią gavau per pastarąją savaitę, dėkoju sveikoms smegenims, neleidusioms eiti toliau, nei leidžia mano asmeninis padorumas ir džiaugiuosi iš paties sunkiausio egzamino gavusi 9,5, kurį, darbo atveju, būčiau turėjusi praleisti.
Susidomėjimas alkoholiniais gėrimais ir barmeno amatu neišblėso ir tikiu, kad dar spėsiu su tuo susidurti ateityje. Tiesiog šią sekundę tai nebus pats tinkamiausias laikas ir vieta.
Istorijos pamokslas - meskit kelią dėl takelio, vienintelis būdas, sužinoti, kur tikrasis kelias - bandymų ir klaidų metodas. Ieškojimai patogumo gyvenimui nesuteikia, tačiau jie būtini, norint sužinoti, kas esam iš tiesų ir ko norim iš savęs bei savo gyvenimo. Klysti ne gėda, klysti ne baisu, klysti reikia. Tiesą sakant, klysti irgi labai smagu!
Bučkis 

Kone prieš metus į Lietuvos rinką pasirodžius gelinio pagrindo L'Oreal nagų lakams, džiūgavau kaip darželinukas. Naiviai tikėjau, kad gelis, esantis produkte, padės laką ant nago išsaugoti ilgiau, nei įprastai. Šiuo klausimu stipriai klydau, tačiau nepaisant standartiniam nagų lakui įprastos laikymosi trukmės, daugiau šiam produktui priekaištų neturiu ir laikau jį pačiu geriausiu nagų laku, kokį galima rasti įprastose kosmetikos parduotuvėse už prieinamą kainą ir plačią spalvų paletę (šiuo metu kaina nesiekia 15lt).
Naujausias nagų lako ir nagų stipriklio duetas šiuo metu užima svarbiausią vietą kosmetikos krepšelyje - sodriai juoda spalva su milžiniškais auksiniais blizgučiais atrodo taip įspūdingai, kad noras puoštis ir rinktis įdomesnius drabužius tiesiog pranyksta. 7 IN 1 SAVIOUR for damaged nails nagų stipriklis kol taip pat paliko nepalyginamai didesnį įspūdį, nei visų išgirta Nail Tek II priemonė, nė per plauką nepagerinusi nagų būklės.
Vasaros pradžią pasitinku auksu nusagstytais pirštais!

Lygiai prieš metus su nedideliu kirminėliu pilve laukiau pirmųjų savo gyvenime egzaminų. Niekuomet jų pernelyg nebijojau, tačiau skrandyje kažkurios rūšies kaspinuotis kirbėjo.
Dabar tokių egzaminų per metus turėjau 18, dar 4 laukia ateinantį mėnesį. Viešų pristatymų, grupinių ir rašto darbų suskaičiuoti nė nepavyktų. Tiesa, prieš metus faktas, kad streso kitais metais turėsiu aštuoniolika kartų daugiau, nei dvyliktoje klasėje, padėjęs man nebūtų, bet visgi, egzaminų sesija - neišvengiamas jauno žmogaus gyvenimo etapas, kuriam pasibaigus suprantame, kaip viskas iki šiol buvo paprasta. Tad ką daryti, kad egzaminų laikotarpis netaptų didžiausiu pragaru?
ISM vyr. lektoriaus, psichologo Aniceto Suchockio patarimas abiturientams: "turite laikyti egzaminus ne dėl to, kad reikia, ne dėl to, kad kažkas to iš jūsų tikisi, o todėl, kad egzaminai – žingsnis jūsų svajonės link. Kuo aiškiau žinosite, koks egzaminų tikslas, ko jums iš jų reikia, tuo mažiau jausite streso ir tuo sėkmingiau išlaikysite egzaminus" .
Iš savo daržo noriu patarti giliai įkvėpti ir iškvėpti. Nusiraminus įsivaizduoti blogiausią galimą egzaminų rezultatą ir gyvenimą jiems praėjus - ar pasaulį ištiks trečiasis pasaulinis? Ar nuo to fiziškai nukentės mūsų artimieji/ mes patys? Ar dėl to sugrius visos įmanomos ateities karjeros perspektyvos? Neabejotinai NE. 
Vienintelė įmanoma bloga egzaminų baigtis - prastai išlaikyti arba visiškai neišlaikyti egzaminai. Kaip nuo to pasikeistų mūsų gyvenimas? 
a) metus būtų galima praleisti savo asmenybės ugdymui, tobulinimui ir savęs ieškojimui, o kitais metais egzaminus laikyt iš naujo. Ne kiekvienas abiturientas yra psichologiškai subrendęs geriems egzaminų rezultatams. Ne kiekvienas abiturientas, vos baigęs vidurinę mokyklą, yra psichologiškai pasirengęs mokytis universitete. 
Nuoširdžiai pavydžiu dabartiniams grupės draugams, kurie turėjo galimybę pabaigę mokyklą išvykti mokytis į užsienį ar tiesiog praleisti laisvus metus. Neabejotinai tokie žmonės į universitetą grįžta daug brandesni, vertinantys mokslą, žinias ir akademinę aplinką. Iš jų galima semtis ne tik gyvenimiškos, bet ir universitetinės patirties. 
Amžiaus skirtumas universitete niekam nesvarbu - koks skirtumas, universitete žmogus pradės mokytis devyniolikos, ar dvidešimt devynerių. Svarbu, kad tuo metu jis jaustų, kad universitetas tikrai yra tai, ko jam reikia, o ne tai, ką verčia daryti aplinka, stereotipai ar visuomenė.
b) tektų įstoti į norimos specialybės mokamą vieną. Tektų imti paskolą iš banko (ar tėvų) ir už mokslus (arba savo dvylikos metų tinginiavimą) mokėti pinigus. Ar tai blogai - spręsti jums. Žinoma, geriau nemokėti pinigų už tai, ką gali gauti nemokamai, tačiau mokant pinigus kiekvienas naujai išmoktas dalykas įgyja aukso vertę. Pastebėtina tendencija, jog studentai, mokantys už mokslą, mokslus vertina daug labiau.
Ir šios dvi baigtys yra blogiausia, kas gali Jums nutikti. Kitos baigtys dar geresnės, tad kokia prasmė panikuoti dėl gerų baigčių?
Esama trijų žmogaus stabilumo zonų - panikos, streso ir komforto. 
Komfortas yra pati patogiausia zona, leidžianti tūnoti, tyliai susisukus į vėžlio kiautą. Patogu? Be abejonės. Tačiau ar naudinga? Nė velnio. Komforto zonoje žmogus netobulėja, negalvoja, neveikia. Greičiau "verda savose sultyse". Komforto stotelė būtina norint pailsėti nuo gyvenimo tempo, tačiau pernelyg ilgai užsisėdėti joje gali būti pražūtinga.
Panikos zona, kaip jau galima nuspėti iš pavadinimo, prie gero taip pat neveda - žmogus, gyvenantis nuolatinėje panikoje, yra įsitempęs, tačiau įtempti jo nervai neleidžia smegenims veikti taip, kaip jos galėtų tai daryti kitais atvejais. 
Geriausia žmogaus tobulėjimui ir augimui yra streso zona. Ir tai nereiškia, kad su kiekvienu atsiskaitymu žmogus privalo stresuoti. Tačiau stresas savotiškai teigiamai veikia žmogaus mąstymą - jis tampa priverstas įdėmiau klausyti, atidžiau žiūrėti ir atsargiau užuosti visa, kas jį aplink supa. Streso būsenoje žmogus geriausiai absorbuoja aplinką ir įsisavina visa, kas vyksta aplink jį ir jo viduje. Tad kodėl turėtume gailėti savęs, jog šiuo metu gyvename pačioje geriausioje žmogaus tobulėjimui ugdyti zonoje?
Prisiminkite save prieš metus, dvejus. Pastebėkite, kaip stipriai sveikas stresas padėjo jums tobulinti savo asmenybę ir akademinius pasiekimus.
Kita vertus, niekas neverčia mūsų tobulėti. Ramiu veidu baigę mokyklą galime stoti ė darbo biržą, niekur nesimokyti, gauti pašalpą iš valstybės ir gyventi už kelis šimtus litų per mėnesį. Net jei kažkas dėl tokio sprendimo jus teis - tai jūsų pasirinkimas, kurio niekas kritikuoti negali. Toks pasirinkimas neabejotinai pats patogiausias, nereikalaujantis jokių pastangų, tačiau ir jo baigtis, mano akimis, pražūtinga. 
Važiuodama į pačius sunkiausius egzaminus ar viešus pristatymus graudžiai pradedu žiūrėti net į raudonomis nosimis ir nukraujavusiomis ausimis pasipuošusius Stoties gyventojus - "kaip jiems pasisekė, kad šiandien jiems nereikia atsiskaityti matematinės analizės egzamino ar gintis mikroekonomikos rašto darbo". Tačiau po kelių akimirkų suvokiu, kad ir aš pasirinkau mokytis pati, tad kaltinti galiu tik save. Tačiau kaltinti prasmės nėra. Pasirinkau, vadinasi norėjau to. 
Viso šio rašinėlio pagrindinė mintis - DIRBTI ir dėti visą save, siekti tikslų, o jų nepasiekus - siekti jų iš naujo. Nesėkmės atveju reikia suprasti, kad nesėkmė gali būti pati didžiausia sėkmė toje situacijoje. Ne visuomet tobulai išlaikyti egzaminai ir raudonas diplomas lemia sėkmę. Kartais tenka paragauti nesėkmių, kad pasiekus savo tikslą jaustum jo skonį. Kita vertus, nesėkmės iš naujo leidžia pergalvoti sėkmės sampratą.

						Zara žino, ko reikia jaunam žmogui. Žino, kaip pačią prasčiausios kokybės (atleiskite už išsireiškimą) "drapaną" pateikti tarytum aukščiausios prabos gaminį. Baisiausia tai, kad gerai paieškojus internetiniuose saituose, ZARA drabužių ir aksesuarų analogų atrasti galima daugiau nei garsiųjų mados firmų.  ZARA tapo prestižo reikalu. O tai jau, atleiskite dar kartą, yra juokinga. Kita vertus, nereikia smerkti, iki prestižo kažkokiu būdu irgi  reikėjo prieiti. O iki jo galima prieiti tik vienu būdu - didele paklausa ir palankiomis prekybos sąlygomis, ką Zaros vadybininkai ir padarė. Drabužėliai iš tiesų paprasti, tačiau kažkuo labai traukiantys. Kad ir kaip nenorom, nejučia kiekvieną kartą turėdama galimybę, užsuku į šią parduotuvę pasigrožėti naujais drabužiais ir pasiputoti dėl pernelyg užkeltų ir visiškai lietuviškiems atlyginimams neatitinkančiomis kainomis (kalbu apie pradines kainas). Žinant, kad už tą pačią (o gal net mažesnę) kainą drabužį galima pasisiūti individualiai pas Lietuvos dizainerius (ne, apie Statkevičius ir Piekautaites nekalbu, kalbu apie talentingus jaunus Lietuvos dizainerius, dar tik startuojančius savo karjeroje) fenomeno keistumas tik dar labiau išryškėja - didžioji dalis tautos geriau vaikščios masinei prekybai skirtais apdarais (yra ne vienas drabužio ar aksesuaro modelis, kurį nešioja lygiai kas antra atitinkamo amžiaus lietuvos mergina).Ir nepaisant visų nepasitenkinimų, kuriuos jaučiu Zarai, vis viena laikau ją viena populiariausių ir sėkmingiausių drabužių parduotuvę Lietuvos jaunimo tarpe. Kitoms parduotuvėms tereikia mokytis vadybinių triukų, kaip pigiai ir nekokybiškai pagamintus drabužius parduoti už absoliučiai neadekvačius pinigus. Dešimt balų už verslo strategiją ir minusinis įvertinimas mums, mirtingiesiems, už tai, kad neužuodžiam to, kas turėtų smirdėti.

Grįžusi po visų įmanomų penktadieninių darbų panorau pasidalinti asmeninio gyvenimo detalėmis viešai. Ne, tai nebus instagraminės nuotraukos, nes a) mano telefonas nėra išmanusis ar pripažįstantis telefonines programėles b) nefotografuoju kiekvieno savo pirstelėjimo ir neviešinu išgertų puodelių skaičiaus (nieko asmeniško ar priešiško tiems, kas taip daro. Šiuo klausimu mano gyvenimas tiesiog nėra patrauklus vizualiai).
Mėgstu rengti konkursus, kurių pagalba galiu geriau pažinti savo skaitytojas, išgirsti ir perskaityti jų likimo istorijas ir tiesiog pamatyti skirtingų gyvenimo filosofijų.
Pastebėjau, jog nemaža dalis skaitytojų - abiturientės, gyvenančios didelėje nežinioje. Iš dalies pavydžiu tos nežinios, kuri ne tik gąsdina, bet ir stimuliuoja smalsumą. Kita vertus, džiaugiuosi,kad man pačiai šis laikotarpis jau praeityje. Bet ne dėl to, kad jis būtų buvęs nemalonus, o dėl to, kad pastaruosius mėnesius gyvenu tokį gyvenimą, apie kokį prieš metus nebūčiau nė pagalvojusi.
Kiekvieną dieną keliuosi su dideliu galvos skausmu "kaip suspėti ir padaryti tai, ką esu suplanavusi" nepažeidžiant 24 valandų paros limito, kurio pastaruoju metu man nepakanka visiems reikalingiems darbams atlikti. Ir nepaisant fakto, kad skundų apie tai, kokia esu pavargusi ar neturiu laiko, esu be galo laiminga darydama tai, ką darau.
Myliu savo mokslus, myliu savo miestą, myliu savo veiklas (jus, mielosios, irgi), dievinu savo darbą, kuriame prabūnu ne tik darbo valandas su viršvalandžiais, bet ir bemieges naktis ar šventines dienas. Tikriausiai nėra nieko geriau, nei dirbti darbą, kurį myli ir dirbi iš idėjos, o ne pinigų poreikio ar esminio jų egzistavimo.

Taip pat turiu puikių naujienų savo skaitytojoms - nuo šiandien startuoja naujas konkursas, kurio metu galėsite laimėti puikius Amway ARTISTRY kosmetikos produktus. Dovanų gausite švelnios slyvų spalvos lūpų blizgį ir atitinkamo atspalvio akių šešėlius.Kad lietuviškiau nuskambėtų, galiu išsiduoti, kad piniginė prizų vertė siekia 250lt. Abi priemonės naujos, su gamykline apsaugine plėve, tačiau už gražias akis produktų tikrai neatiduosiu..
Konkurso sąlygos paprastos - tinklaraščio sekti neprašysiu, facebook paskyros taip pat nebūtina, o konkursu dalintis su savo draugais taip pat nereikia. Daug smagiau dovanas dalinti sąžiningiems ir ištikimiems skaitytojams. Tačiau šį kartą prašysiu atsakyti į vieną vienintelį klausimą
KUO KVEPIA TAVO 2013 METŲ VASARA? 
Būkit išradingos, mielosios, ne vien kvepalų buteliuke slepiasi nuostabiausi pasaulio kvapai..
Bučkis!

Tikriausiai nerastumėm nė vienos “grožio vergės”, kuri nežinotų šios plaukų priežiūros linijos. Apie MACADAMIA plaukų priežiūrai skirtus produktus informacijos gausu, ne mažiau teigiamų atsiliepimų žeria ir populiariausi bei žymiausi grožio tinklaraštininkai. Tiesa, pastarųjų rekomendacijos ne visuomet gali būti objektyvios ir sąžiningos – kai kurios grožio ir kosmetikos linijos už gražius žodžius tinklaraštininkams ne tik suteikia nemokamų produktų, tačiau ir sumoka nemažus pinigus. Kadangi produktai nėra pritaikyti masiniam vartojimui, jų prekybos centruose atrasti nepavyks. Nei Maximos, nei Norfos ar Rimi kasininkės šiuo klausimu jums nepadės. Teks kreiptis į plaukų meistrus, profesionaliam naudojimui prekiaujančias kosmetikos parduotuves arba į šiuolaikinio žmogaus Dievą  – visagalį internetą.Internetas suteiks reikalingos informacijos apie šių priemonių efektyvumą, kainas ir vietas, kuriose jų galima įsigyti. Kadangi produktai ne Maximiniai (nieko asmeniško), kainos priskirti šūkiui “praktiški žmonės renkasi..” nepavyktų. Priemonės brangios, nepasigailės demonstratyviai atimti viso minimalaus mėnesio atlyginimo, tad pirkti “katę maiše” šiuo atveju pakankamai rizikinga.Vienu patraukliausių būdų išmėginti Macadamia produktus laikau atrask grožį formuojamą ADOREBOX grožio dėžę. Vos prieš kelis mėnesius šiuos produktus buvo galima išmėginti Adorebox dėžėje (mėnesinė dėžės kaina 39lt, o produktų gaunama už kur kas didesnę pinigų sumą).
Su didele baime užsisakiau originalaus tūrio (ir, atitinkamai, kainos)Atstatomąjį natūralų  Healing Oil Treatment aliejų. Tikriausiai esu iš tų žmonių, kurie nemato prasmės plaukų priežiūros priemonėms leisti kosmines pinigų sumas (jas pasitaupau neadekvačiam kosmetikos pirkimui), tad faktas, kad pasiryžau tokiam atsakingam pinigų švaistymo menui, reiškia tik viena – kitos išeities neturėjau. Prieš keletą mėnesių išbandžiau CHI Silk Infusion plaukų glotnumą skatinančią priemonę – efekto nepastebėjau.  Macadamia priemonė liko kone paskutinis šiaudas mano išsipūtusiems plaukams. Priemonė, į kurią sudėjau paskutines viltis ir, kad ir kaip liūdna pripažinti, paskutinius pinigus..
Atstatomasis natūralus Macadamia plaukų aliejus skirtas bet kokio tipo plaukų terapijai, tačiau pabrėžiama didelė nauda sausų ir pažeistų plaukų priežiūroje. Maniškiai nėra nei sausi, nei pažeisti. Jie tiesiog lietuviški – tamsios pelenų spalvos, pasipūtę, pasišiaušę ir .. natūralūs, dėl to neblizga, neguli tvarkingai ir gyvenimo (ar manęs pačios) gražesne nepadaro. Grožio, be abejonės, aliejus nepridės, tačiau gyvenant itin sparčiu gyvenimo tempu norėtųsi nesijaudinti dėl “Pelkių vandos” šukuosenos ir koncentruotis į svarbesnes užduotis, nei plaukų glotnumas.
Šios priemonės aprašymas teigia apie aliejaus funkcionalumą kovojant su visais plaukus kankinančiais demonais. Plaukai, anot reklamos meistrų, turėtų tapti glotnūs, nustoti veltis, pradėti blizgėti, žvilgėti, dažytų plaukų spalva turėtų išsilaikyti ilgesnį laiką, o plaukų džiovinimo procedūros laikas turėtų sutrumpėti iki 50 proc. Ne mažiau patrauklus faktas, kad šį aliejų galima maišyti su kitais produktais – juo galima “paskaninti” ir kondicionierių, ir plaukų formavimui skirtas priemones.
Ir nors gražesne netapau, papildomos laimės gramų produktas man nesuteikė, tačiau vos per pirmąją naudojimo savaitę plaukai pasidarė nepalyginamai minkštesni, puresni, paklusnesni (visi šie pokyčiai tik juntami, tačiau teigiamų vizualių pokyčių vis dar nematyti). Galiukai, dėl kurių skilinėjimo ir sausėjimo nuolat turiu problemų, pasidarė šiek tiek gyvybingesni, mažiau matomas galiukų išsišakojimas. Priemonę naudoti galima tiek ant šlapių, tiek ant sausų plaukų, pastarieji produktą noriai sugeria, riebalų efekto nelieka net po dviejų galiukų maitinimo injekcijų. O bendras produkto vertinimas išlieka neaiškus, nuojauta kužda, jog objektyviam vertinimui pateikti prireiks viso gydymo proceso kurso.  Kol kas tai pati geriausia priemonė, kurią teko naudoti, tačiau nežinau, ar ji verta visų 110 litų (ypač tada, kai ji nemaloniai smirda!).