Šiandien norėtųsi pristatyti kiek kitokio formato ir labai riboto turinio rubriką apie tai, ko mane išmokė gyvenimas skirtingose šalyse arba apie tai, kaip vienokia ar kitokia kultūros sintezė gali pakeisti mūsų vidinę pasaulėžiūrą. Ir nors ko gero protingiausia būtų pradėti nuo pradžių, visgi lengviausia kalbėti apie dabartinę gyvenimo patirtį, užuot grįžus prie praėjusių. Rubriką sudarys dar mažiausiai trys dalys apie Italiją, Pietų Korėją ir Tailandą. Ir nors būtent Amsterdamas kol kas atrodo stabili stotelė, panašu, jog pastaroji nebus paskutinė. Tad apie viską nuo pradžių arba - nuo pabaigos. Iš tiesų gyvenimas čia pasitaikė labai netikėtas, tačiau panašu, jog garsus posakis apie tai, jog iš čia išvykti itin sunku paveikė ir mane.

Vykdama į šią šalį iš tiesų nesitikėjau nieko - visų pirma dėl to, kad vykau tik turistiniais tikslais, tad nusileidusi dar vienoje Europos šalyje giliai tikėjau, jog vargu ar pamatysiu kažką įspūdingesnio ar egzotiškesnio, nei yra tekę matyti kitose valstybėse. Ir nors galbūt požiūris neapgavo, visgi trumpa viešnagė jau skaičiuoja gerus penkis mėnesius gyvenimo pačiome Amsterdamo širdyje.

Visų pirma nustebino neįprastas tarptautiškumas ir tai, kaip vietiniai žmonės žiūri į kitataučius. Vietiniams čia anokia problema, jog jaunas žmogus nemoka jų kalbos, anot jų tai - savotiškai žavinga. Neteko sutikti nė vieno, kuris piktintųsi esą gyvenant jų šalyje tačiau nė nesivarginant išmokti jų kalbos. Iš esmės visi Nyderlandų širdyje gyvenantys piliečiai nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinio statuso kalba sąlyginai sklandžia anglų kalba ir nejaučiau jokios nuoskaudos šią naudoti kasdieniame gyvenime, jei jų tarpe pasitaiko anglakalbių.

Ko gero stipriausiai širdį pavergusi Amsterdamo savybė - žmones priimti tokius, kokie jie yra. Neteisiant, nekritikuojant ir nekomentuojant. Ir ne dėl to, kad čia gyvenantys žmonės neturi savo skonio ar nuomonės, o dėl to, kad kiekvienas supranta, jog čia - laisva šalis. Kiekvienam yra pakankamai vietos sau ir savo individualumui, o šio teisti ar kritikuoti paprasčiausiai nėra prasmės. Nesvarbu, kas tai bebūtų - jūsų plaukų spalva, šukuosena, gyvenimo būdas, apranga ar pakraipa. Kiekvienas Amsterdame vienodai priimamas. Žmonės čia ypatingai kosmopolitiški, pakankamai santūrūs, tačiau ne mažiau malonūs ir pagarbūs vieni kitiems.

Vietinės merginos dekoratyvinės kosmetikos nenaudoja arba naudoja labai nedaug. Tačiau visa tai su kaupu atperka nepaprastai dažnas lankymasis soliariumuose, kur iš prigimties pakankamai baltą odą turinčios merginos įgauna tą egipto žemės rudumą. Bet skonis - nediskutuojamas aspektas. Viskas čia pritaikyta patogiam gyvenimui - nuo nesibaigiančių kelionių dviračiu, kuriuo lengviausia pasiekti kone bet kokį norimą aplankyto objektą. Taip, būtent tokiu transportu naudojasi net kostiumuoti vyrai, kasdien minantys į savo kontorą. Galbūt dėl tokios transporto priemonės visos aprangos ir makiažo detalės susideda į lengvą asketizmą - kuo mažiau kosmetikos, kurią galėtų nuplauti ir nuvalyti lietus ar vėjas, kuo patogesnė avalynė, kuri neleistų pavargti kojoms ir leistų nevaržomai minti dviračio pedalus (nors aukštakulniai ir dviratis pasirodo suderinami kur kas lengviau nei buvo galima tikėtis).

Amsterdamą norėtųsi laikyti mažuoju Londonu arba Paryžiumi. Žmonių čia ne tiek daug, kiek pastaruosiuose miestuose, tačiau architektūra ir tam tikri gamtos elementai šiek tiek primena pastarąjį. Ko gero nė neverta minėti garsiųjų Amsterdamo miesto kanalų, suteikiančių didelę dalį miesto grožio.  Mieste apstu istorinio paveldo pastatų ir skulptūrų, o daugelis jų pasiekiami tiesiog vaikštant pėsti (tad prieš važiuojant aplankyti šio miesto tikrai neverta pirkti turistinio autobuso turo, visa tai pamatyti galite savo akimis vos per porą dienų). Ir nors akivaizdu, jog šalyje kur kas daugiau nei vienas nuostabą savo grožiu keliantis miestas, ko gero nereikia nė minėti, jog būtent Amsterdamas yra ta vieta, kurią atradus kaskart tenka palikti savo širdį.

Galimybių perspekyvoms aprašyti ko gero nepakaktų poros puslapių - būtent čia įsikūrusi nemaža dalis startuolių buveinių. Tiek karjeros, tiek mokslo aspektu šalis ir miestas puikiai išsivystę ir pritaikyti kasdieniam gyvenimui taip, kad šį gyventi būtų patogu ir malonu. 

Vienintelis trūkumas, kurį galėčiau išskirti po penkių mėnesių gyvenimo čia - nepaprastai stipri sumuštinių valgymo kultūra. Sumuštinius, suvoštinius ir kitokio formato baltos duonos gaminius vietiniai (ir atvykėliai) čia kemša su pasigardžiavimu mažiausiai kartą per dieną. Iki šiol neaišku, kaip pastarieji išgyvena baltosios duonos džiunglėse, tačiau apart šio nedidelio neatitikimo su asmeniniu gyvenimo būdu daugiau priekaištų surasti nepavyktų. 

Ir nors šį įrašą norėtųsi tęsti ir tęsti, panašu, jog istorija turi likti neužbaigta - nežinia, kada būtent šis gyvenimo periodas baigsis ir kiek dar nuostabių akimirkų ir pamokų išmokys amžinai romantiškas ir visuomet svetingas Amsterdamas.

Tad ko mane išmokė Amsterdamas? Pakantumo sau, pakantumo kitiems, tikro atsipalaidavimo ir vidinės ramybės. Nuolatinio noro tobulėti nežeidžiant kitų teisų ir nelipant niekam ant galvos. Platesnių pažiūrų ir kiek vėjavaikiško požiūrio į daugelį gyvenimą išklumpančių bėdų.

O ką jūs išmokote svetimose šalyse?

Bučkiai,
Uogintaitė