Vos prieš dešimtį valandų pasibaigusi stileivų šventė savo meno ir mados purslais aplaistė visus Vilniaus svečius ir gyventojus, o aš likau nesupratusi, kas įvyko. Supratau tik tiek, kad visa, ką mačiau vakar, man nėra priimtina ir viso to nenorėčiau pamatyti dar kartą.
Pati į šventę nuskubėjau gerokai užsimiegojusi, patinusiomis akytėmis ir kiek sutrikusia orientacija. Nežinau, kokių magiškų galių turi šis renginys, tačiau jau trečią kartą po Mados Infekcijos metu sugebu sunegaluoti. Šį kartą labiausiai nukentėjo galva ir pakilusi kūno temperatūra, tad tinkamo drabužio paieškas ir nagų dailės darbus iškeičiau į lovą ir popiečio miegą, o atsikėlusi apsirengiau šilčiausią turimą drabužį ir per kelias minutes nusipiešiau veidą ir dar šlapiais plaukais (meningitas garantuotas) išskubėjau į paskutinį tą valandą kursuojantį autobusą.
Tiesa, po reginio, kurį teko matyti antrojoje mados dienoje, tikriausiai sirgsiu dar ilgai, jei ne fiziškai, tai psichologiškai. Namo grįžau pasibaisėjusi, šokiruota ir tiesiog įširdusi. Labiausiai gaila žmonių, kurie už vakarykštės dienos programą sumokėjo beveik šimtą pinigų, o pamatė tai, ką pamatė.
Nesu didelė madų ekspertė, dar prieš metus tvirtinau esanti visiška nemokša ir nesusipratėlė šioje srityje. Laimei mano ar nelaimei, situacija šiek tiek pakito. Galbūt darbas, o galbūt aplinka, pastūmėjo smalsauti labiau, nei iki šiol, tad šį kartą turiu itin griežtą asmeninį vertinimą apie kiekvieną matytą kolekciją. 
Be abejonės, vakaro vinis ir sveiko proto atstovė, gelbėjusi visą kolekcijų kokybę, buvo Eglė Žiemytė, su savo paprastais, tvarkingais ir funkcionaliais drabužiais. Kiekvieną jų mielai pasigrobčiau asmeniniam nešiojimui ir naudojimui. Džiugu matyti, kaip paprastumas ir originalumas puikiai derinasi su funkcionalumu ir galimybe drabužius dėvėti bet kuriam šios žemės padarui. Anot vienos madų ekspertės, kai kurie modeliai gerokai priminė garsiųjų mados namų modelius, tačiau man tas panašumas pasirodė teigiamas ir malonus akiai. Toks malonus, kokį su mielu noru nešiočiau pati. Smagu žinoti, kad talentingos menininkės darbai pasmerkti komercinei šlovei ir sėkmei.
Masinė pornografija, badaujantys vaikai ir sovietizmo įkvėpti menininkai okupavo visą likusią vakaro programą.  
Giedriaus Šarkausko zombiai, atkeliavę tiesiai iš katakombų, šypseną kėlė tik dėl virtuoziško numirėlio makiažo, ir muzikos. Ne dėl to, kad ši būtų buvusi gera, o dėl to,kad nieko kito gero nebuvo matyti. Drabužiai pakenčiamai atrodė tik iš priekio, o nugaroje vyravę neaiškaus kirpimo ir stilistikos raižiniai galop sugadino visa, ką dar buvo galima gadinti. Na, dar vieną pliusą galiu skirti už teatrališkumą ir aiškių linijų palt/švarkius. Tačiau likęs vaizdas pirminė mokyklos laikus ir matematikos kombinatorikos pamokas, su uždaviniais "turiu tris daiktus ir tris šimtus skirtingų variantų juos nešioti."
Linos Gudanavičiūtės rodytos sovietinės matrioškos didelio susižavėjimo taip pat nekėlė. Rožiniai modelių plaukai - originalu, tačiau žaidimas "apsirenk dešimt kartų daugiau, nei pats sveri" nėra labai linksmas ir manęs netraukia. Visa situacija priminė žmones, sergančius rimtomis sveikatos sutrikimų problemomis, besigydančius atitinkamose įstaigose. Ir nors atskiros detalės tikrai dalios, pateikimas stipriai nuvylė. Ir ne, manęs niekas neįtikins, kad medvilninės kojinės tinkamos nešioti su atvirais kojų apavais. Vadinkit mane senamadiška, bet savo kojines paliksiu ten, kur joms ir vieta.
 Injekcijos nugalėtojai iš Vokietijos Balagans parodė gerą šou, kurio metu šypsojausi tik dėl idiotiškos muzikos, chaotiško veiksmo podiumo erdvėje ir spontaniškos modelių choreografijos.  Likusi dalis priminė Naujosios Vilnios statybininkus, ką tik pabaigusius darbo dieną ir nusprendusius aplaistyti ją įprastine permatomo skysčio doze. Jei būtent to kūrėjai ir siekė, džiugu. Pasiekė. Tačiau mano nuomone - ne laiku ir ne vietoje.
Danijos kūrėjai Asger Juel Larsen surengė tikrą motociklininkų fiestą.Kadangi man nei baikeriai, nei 2000 metais Gariūnuose paklausiais buvę drabužiai su liepsnos motyvais didelio susižavėjimo nekėlė, nieko keisto, kad ir kolekcija nepasirodė itin pasisekusi. Esi nepatrauklaus veido? Ne bėda, jį visuomet galima užmaskuoti audinio kauke. Visą reikalą gelbėjo dailūs modelių veido bruožai, idealios figūros, nuostabiai besiplaikstantys plaukai, paprasti vyriški švarkai ir žavingas kojų apavas.
Kuo toliau, tuo blogiau. Ir jei iki tos sekundės jaučiausi nepamačiusi nieko gero (išskyrus Žiemytės kūrybą), prasidėjus KRISTAR DESIGN by Kristina Vikøren pasirodymui supratau, kad žodis "blogai" yra pernelyg švelnus, kad apibūdintų scenoje vykusią masinę pornografijos sceną. Šios kolekcijos komentuoti nesiruošiu. Mano žodynas pernelyg siauras, kad sugebėčiau aprašyti tai, ką pamačiau, pajutau ir supratau. Kad būtų aiškiau, pamėginsiu paminėti pagrindinius šios kolekcijos bruožus - daug pornografijos, į moteriškus lytinius organus sulindusių maudymosi kostiumėlių, o tai, kas nesulindo, buvo aiškiai matyti visiems žiūrovams. Deserto nepasaldino ir dryžiais nuo apatinių drabužių įdegę kūnai.Galiausiai visą blogybių mugę karūnavo maždaug trisdešimt kilogramų sverianti mergina, vangiai sugebanti kilnoti ir dėlioti kojas net eidama su sportbačiais. O jai nusimetus drabužėlius ir pasirodžius visu gražumu bei trimečiui tinkamu maudymosi kostiumėliu, įtampa pasiekė kulminaciją, o nejauki tyla pasklido po visą salę. Lieknas kūnas gražu. Kaulėto kūno patrauklumas - subjektyvu. Tačiau viskas turi savo ribas ir ligonį leisti į sceną yra nežmoniška. Ir tai,kad situacija labai bloga, garantuoju, pamatė ir suprato visi. Kolekcijos pabaigoje, į sceną išlėkus pačiai kūrinių ir idėjos autorei, yla išlindo iš maišo: žmogus, pavojingai priartėjęs prie pirmo laipsnio nutukimo, atrado būdą, kaip kovoti su savo kompleksais. Išradinga, tačiau ar etiška? Daugiau apie šią sensacingą asmenybę skaitykite Sandros ir Tomos tinklaraščiuose. Merginos turėjo unikalią galimybę pakalbinti šią personą. Patikėkit, pasakoti tikrai yra ką. Bet šią garbę ir autorines teises palieku SQUARE merginoms.
Visą tragikomediją pabaigė Andrey Bartenev  iš Rusijos. Bendradarbiaudamas su darbščiaisiais Vilniaus Dailės akademijos kostiumo dizaino studentais, surengęs tikrą absurdo spektaklį. "Labanakt vaikučiams" priminusi pasaka ir podiumu šliaužiojantys vorai, varlės ir kiti gyviai puikus meninės instaliacijos pavyzdys, kurio daugiau Mados Infekcijos ir kitų panašių renginių metu matyti nenorėčiau. Ne todėl, kad nesuprasčiau pokštų ar meno (nors pastarojo, panašu, kad vis dar neįkertu). Galiausiai likau nesupratusi: juoktis iš tragikomedijos graudumo ir ironiško maskarado vaizdavimo, ar verkti iš nuoskaudos, kad kone pusvalandį laukianti mama už stovėjimą neleistinoje vietoje gaus baudą, nes jos šaunioji dukrelė smaginasi trimečiams skirtame spektaklyje. Reginys nebuvo blogas, tačiau norėdama pavėpsoti į cirko artistus, keliausiu tiesiai į Nacionalinį Dramos teatrą ar kitą panašią įstaigą.
Reziume nr.2
Panašu, kad pirmosios dienos sėkmė ekvivalenti antrosios dienos metu patirtam meniniam fiasko.
Tačiau nepaisant graudumų ir nesusipratimų, Mados Infekcija mano širdyje užima ypatingai aukštą vietą ir garbingai įsitaiso analogų neturinčio renginio pozicijoje. Lietuvos dizaineriai tobulėja ir mokosi kurti drabužius, tinkamus ne tik performansams, bet ir normalių žmonių konsumerizmo poreikių tenkinimui, o šis užtikrina gerokai augančius pardavimus ir pamažu kylantį ekonominį Lietuvos lygį. O visos nesėkmės tėra laiko patikrintas metodas atskirti grūdus nuo pelų.
Nuotraukų albumus pamatyti galite alfa straipsniuose, subjektyvių atsiliepimų pasidairyti galite kituose Lietuvos tinklaraščiuose. Aš asmeniškai rekomenduoju šauniąją Ukanytę, katinukų mylėtoją Neretą ir, be jokios konkurencijos pačia profesionaliausia mados eksperte jaunųjų rašytojų tarpe laikomą Deimantę. 

Myliu ir bučiuoju!

Kovo pabaigos laukia kone visas Lietuvos fashionistų pulkas ir žiniasklaidos dėmesį bei rampos šviesas mėgstančios personos. Jau dvyliktus metus iš eilės (arba penkioliktą kartą), kovo pabaigoje, kūrybingų ir talentingų dizainerių grupuotė savo darbais visai liaudžiai išdrožia apie tai, kad „komercija užkniso negyvai“ ir kad „Lietuva turi kuo pasididžiuoti“ arba „mada Lietuvoje dar nemirusi“.  Taip taip, Mados Infekcija – ne koks trumpalaikis mados projektėlis, o visas grandiozinis meno, madų ir stiliaus fontanas, paprastai purškiantis ilgiau, nei vieną dieną. Šį pavasarį Mados infekcijos fontano purslai savo kūrybine energija laistys visus mados narkomanus dvi dienas iš eilės.
Kad ir kaip gaila, pradėti teks ne nuo pačių maloniausių dalykų. Mano pasiruošimai renginiui prasidėjo dar penktadienio paryčiais. Naktį nutarusi praleisti aliejaus kaukėse, ryte savo auksines garbanas turėjau plauti tris kartus, mat aliejaus pašalinti nepavyko nei po pirmo,nei po antro, nei po trečio plovimo. Galiausiai po trečiojo pasidaviau -  iš kaimynės pasiskolonusi plaukų tiesintuvą aliejaus perteklių iš plaukų išprašiau per prievartą. Laiko, galvoti, kuo pasidabinusi keliausiu stebėti viso svieto fashionistų, neturėjau, mat iki renginio laukė ilga ilga diena – paskaitos universitete, pilna darbo diena butike ir kiti smulkūs, tačiau svarbūs darbeliai. Ir nors darbo etika aprangos neriboja, pasidabinusi savo militaristinėmis kelnėmis jausčiausi tikra maištininke. Tad griebiau kone pirmą pasitaikiusią suknelę, kurios keistumas ir nekotryniškumas kelia šypseną man pačiai ir aplinkiniams (sakė, atrodau kaip zebras) ir pasidariusi laisvamanės/laisvo elgesio merginos vakarinį makiažą iškeliavau į darbus (gerai, kad viešojo transporto maršrutas, kuriuo kursuoti tenka kiekvieną rytą, sutampa su į Stotį važiuojančių asmenų marštrutu, atrodžiau „laiku“ ir „vietoje“).
Informaciniame skelbime spaudai MI atstovai maloniai įspėjo į renginį nevėluoti,mat renginio organizatoriai žiūrovams esą parengę staigmeną. Sarkastiškai išjuokiau šį faktą, tačiau prie Šiuolaikinio Meno Centro durų atskriejau likus penkioms minutėms iki planuotos renginio pradžios. O veltui. Renginys vėlavo galbūt pusvalandžiu mažiau, nei įprastai, tačiau prasidėjo kone valandą vėliau, nei numatyta. Suprantu, vėluoti madinga. Suprantu, menininkai – nenuspėjami ir nesupaisomi, o meno mūza laikrodžio nepažįsta, tačiau viskam yra ribos – papildomai informavus apie punktualumo svarbą, patiems vėluoti tiesiog nepaprastai žemas lygis.
Tarp kitko, staigmenos likau nepastebėjusi ir tik po renginio, pabendravusi su kitomis merginomis, sužinojau, kad žadėtoji staigmena buvo paprastų žmonių praėjimas podiumu.. Hm. Šiam faktui pakomentuoti ar įvertinti man pritrūko ne tik fantazijos, bet ir bendro suvokimo, kas yra ir kas nėra staigmena.
Užtat gavusi akreditaciją stipriai nustebau – iki šiol spaudos atstovams kirtas stovimas kampas buvo stipriai pakoreguotas ir kiekvienas žmogus gavo individualią vietą savo sėdynei eksploatuoti. Aš gavau garbingą E vietą pirmojoje eilėje (tiesa, eilių numeracija iš esmės nėra tokia svarbi, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio, tačiau gera žinoti, kad net mergaitės su aukštakulniais galės mėgautis ne kojų skausmu, o renginiu).
Ir nors vakaras praėjo be didelių sensacijų, pamačiau, ko nemačiusi. Vienos kolekcijos metu mintyse pagalvojau apie tai, kad dar niekad neteko gyvai matyti podiumu einančio modelio, krentančio žemyn. Lydekai paliepus, man panorėjus.. Po pusės minutės mano mintys realizavosi ir pamačiau zuikio pagautą mergaitę, supančiotą nepatogių aukštakulnių, šluostančią podiumo dulkes. Daugiau linkiu nė vienai nekristi – aristokratiškai modelių odai melsvos mėlynės puošnumo nesuteikia. Kito perliuko perliuku pavadinti maža, pastarasis – jau visas perlų vėrinys. Evos Baliul kulminacijai parinkta mergina podiumu plaukė it deivė – pakelta galva, užtikrintu žingsniu ir pribloškiamai pasitikinčio žmogaus išraiška. Tačiau jai pasisukus keliasdešimties laipsnių kampu supratau, kad ji – aštuntą/devintą mėnesį besilaukianti būsima mamytė, turinti degtuko lieknumo kojas, kokių aš net badmiriaudama neturėsiu. Kadangi mados pasaulio etikos vadovėlio skaityti neteko, nežinau, ar besilaukiantys asmenys kolekcijų pristatymuose yra normalu. Spręsti tikriausiai teks kiekvienam asmeniškai. Nors aš pati tokių dalykų matyti nenorėčiau. Ne dėl estetinių sumetimų, o dėl būsimo vaikučio saugumo saugumo. 

Tikriausiai nė neverta vaitoti ir guostis, kaip sunku gyventi. Visų pirma dėl to, kad tai nebūtų visiška tiesa. Visų antra dėl to, kad gyvenimo būdą pasirenkame patys ir niekas netrukdo jo keisti. Visų trečia, kam, galiausiai, šiais laikais lengva? Tikriausiai niekam. Užtat smagu. Kiekvienas sunkumas tarytum dar vienas iššūkis sau pačiam.
Maniškis gyvenimas pernelyg nesiskiria nuo bet kurio kito studenčioko, laisvalaikiu arba metu, kuris teoriškai skirtas laisvalaikiui, tenka ruoštis debatams apie prostitucijos legalizavimą, inleketinės nuosavybės įstatymo naudą inovacijoms ar tiesiog rašliavoti dviženklio skaičiaus apimties mikroekonomikos darbus anglų kalba apie "Naftos kainų pokyčius pasaulio rinkose naftos produktų pasiūlai ir paklausai", o kur dar kasdieniai loginiai, matematiniai,verslo situacijų ar politinio naudingumo ir tikimybių uždavinukai.. Net saldu, prisiminus, kiek reikia visko išmokti, perskaityti, susipažinti, suprasti ir mokėti pritaikyti. O tuo pačiu ir džiugu, kad nė viena diena, kad ir kokia sunki bebūtų, nepraeina veltui. Tiesa, vis dėlto nutariau, kad viso to man per maža irr..
Pagaliau galiu pasigirti ir pasidžiaugti, jog pajutau pakankamai subrendusi ir motyvuota susirasti darbą. Nuo šiol skaitote La Boutique  Dizainerių ir jaunųjų kūrėjų namų direktorės asistentės rašliavas. Tūkstantkart valio naujajai aš!

Visus vilniečius ir miesto svečius nuoširdžiai kviečiu apsilankyti LA boutique parduotuvėje, su potekste aplankyti mane! Nuo šiol pirmadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais savo namais laikau Raugyklos g. 4A. Kitomis dienomis mano gimtinė Arklių g. 18. Naktimis bei savaitgaliais, tiesa, taip pat.
Tiesa, visas Vilniaus gazeles kovo 7 dieną, 16 valandą kviečiu apsilankyti PC PANORAMA, kur vyks kaspusmetinis Mados Infekcijos kastingas. Šiais metais dizaineriai laukia ne tik stirnaičių, bet ir stirnų patinų, o gal net visų įmitusių briedžių.
Atrankoje gali dalyvauti tiek modelio duonos niekada neragavę vaikinai ir merginos, tiek profesionalūs modeliai nuo 15 metų amžiaus. Merginų ūgis privalo būti ne mažesnis kaip 174 cm, vaikinų – 182 cm. „Infekcijos kastingo“ dalyviai turi būti apsirengę tamsiais, prigludusiais drabužiais, merginos – avėti aukštakulnius. Atranka prasideda 16 valandą. (asmeninis pastebėjimas - jei ne visiškai telpat į reikalavimų rėmus, mėginkite laimę bet kokiu atveju, kartais charizma ir unikalumas nugali bet kokias racionalias taisykles).
Daugiau informacijos ir detalūs reikalavimai dalyviams – http://madosinfekcija.com/?page=news&language=lt&id=535
Visi, atitinkantys (arba ne) įnoringus dizainerių kriterijus, kelkit savo žieminius pilvūzus į fashionistų kastingą. Įpūskit į savo gyvenimą įvairovės ir nustebinkit patys save naujuose vaidmenyse. Nes iššūkiai ir spontaniški sprendimai suteikia daug laimės.
Bučkis!

Jei pavadinčiau šias procedūras malonumais - meluočiau. Jei teigčiau, kad jas atlieku kiekvieną sekmadienį - būčiau melagė kvadratu. Tačiau žinau, kad jei turėčiau daugiau kantrybės, laiko ir valios, šios apeigos taptų kiekvieno sekmadienio pasirinkimu. Su nuoskauda prisimenu, kai sekmadienio popietes vadindavau tinginiadieniais, kurių metu galėjau atlikti visus per savaitę susikaupusius darbus. Dabar, jei laiko pakanka, neužtenka sveikatos ir motyvacijos atlikti visus nemalonius grožio ritualus.
Reikia pripažinti, kad retas kuris turi laiko kasdien puoselėti rankų odą, veido odos elastingumu ir gilesniu valymu ar paprasčiausiu kūno maitinimu. Tad logiškiausia išeitis būtų paskirti bent vieną dieną per svaitę visoms šioms procedūroms atlikti.
Šį įrašą norėčiau pradėti pristatydama naują kasdienį ritualą. Pagaliau priverčiau pakelti savo užpakalį ir nunešti jį ten, kur parduoda ricinos aliejų, naudojamą plaukų augimo skatinimui. Daugelis vartotojų teigia, jog nuolatinis šio aliejaus naudojimas padeda užauginti tamsias, ilgas ir tankias blakstienas. Pati jo veiksmingumo įvertinti vis dar negaliu, mat naudoju jį vieną savaitę, tačiau šventai tikiu, kad po kelių mėnesių vartojimo pastebėsiu skirtumą ir nustosiu verkšlenti dėl trijų likusių blakstienų. Tiesa, pastebėjau, kad net ir iš trijų blakstienų galima sukurti neblogą akių kompoziciją, tereikia trupučio kantrybės, gero blakstienų tušo, kuris nėra pernelyg skystas (paprastai nauji tušai pasižymi itin dideliu skystumu) ir šiek tiek laiko. Pasikankinus prie kiekvienos akies kiek ilgiau nei tris sekundes, galima išgauti neblogą rezultatą net ir pačių silpniausių blakstienų turėtojoms.
Vieno buteliuko aliejaus turėtų užtekti ilgesniam, nei pusės metų laikotarpiui, o jį patogiausia tepti senu išplautu blakstienų tušo aplikatoriumi. Aš pasirinkau seną gera Lancome Hypnose šepetėlį, kurio forma pasirodė pati tinkamiausia visoms blakstienoms padengti.
P.S. prieš atliekant šį ritualą, įsitikinkite, jog ant šepetėlio neliko jokių tušo liekanų.

Antruoju žingsniu norėčiau vadinti kūno maitinimą. Normalūs žmonės šį veiksmą tikriausiai sugeba atlikti dažniau, nei kartą per savaitę. Man, deja, nepavyksta šio ritualio atlikti net kartą per septynias dienas.
Šiam veiksmui atlikti šiuo metu renkuosi natūralų ZURI kūno ir plaukų plaktą sviestą. Šiuo metu niekaip negaliu atrasti informacijos apie produktą, tačiau jį įsigyti galima internetinėje ekologiškų produktų parduotuvėje. Kaina, kaip ir daugelio ekologiškų produktų, nėra pati draugiškiausia studentiškoms kišenėms, tačiau produktas labai geras. Oda minkšta ir švelni išlieka keletą parų po kremo panaudojimo, o neutralus kvapas atsinaujina ne prasčiau už brangiausius nišinius kvepalus. Tiesa, aromate jaučiamos taukmedžio sviesto natos, tačiau priešingai, nei būtų galima numatyti, šį kartą taukmedis kvepia stebėtinai maloniai.
 100ml priemonės kaina gali siekti 50lt. Už panašią sumą The Body Shop parduotuvėje galima įsigyti dvigubai didesnį kiekį kūno sviesto. Tiesa, aš pati TBS kūno priemonių atsisakiau prieš gerą pusmetį. Iki tol vilioję įvairūs aromatai galiausiai atsibodo ir supratau, kad tai tėra labai gražius prekybininkų triukas, o pačios priemonės nėra ypatingos sudėties ar unikalaus veikimo. Tad daugiau TBS produktai mano kosmetikos lentynoje nebegyvena.

Prieš kiek daugiau nei mėnesį, pasakodama apie savo atradimus veido priežiūros srityje, minėjau naujai atrastą 100 % Pure internetinę parduotuvę ir jos siūlomas natūralias kosmetikos priemones.
Tąkart produktais kaip niekad patenkinta, tačiau itin mažas priemonių tūris neleido jomis džiaugtis ilgą laiką. Dėl šios priežasties šios internetinės parduotuvės virtualias duris varstyti teko dažniau, nei man įprasta.
Antrą kartą platus asortimentas jau neatrodė toks gigantiškas, pradėjau matyti tai, ko iš tiesų reikia. Šį kartą nutariau koncentruotis ties stipriu veido drėkinimu.
Kodėl? Nes drėkinimas paprastai nebūna pirma  mintis, šovusi į riebiaveidės galvą. Dėl šios priežasties užuot drėkinama, oda lieka išsausinta įvairiausių priemonių, skirtų veido riebalavimuisi valdyti. Galiausiai veidui atsibosta nuolatinis odos sausinimas, tad šis atsidėkoja nemaloniai išsausėjusiu ir nušerpetojusiu veidu.
Būtent tokia kosmetinė nelaimė ištiko ir mane. Šiai problemai spręsti pasirinkau jau išbandytos 100 % Pure kosmetikos linijos priemonę su jazminais ir žaliąja arbata.
 Priemonę rinkausi intensyviam veido drėkinimui, tad nepabijojau išmėginti drėkinamojo kremo, skirto sausai ir normaliai odai.
 Šį drėkinamąjį kremą naudoju daugiau nei mėnesį. Jo naudojimu prasideda ir baigiasi kiekviena mano diena. Po tokio laikotarpio galiu drąsiai teigti, kad tai vienas maloniausių drėkinamųjų kremų, daug efektyvesnis, nei garsusis ir stipriai išgirtas Clinique dramatically different moisturizing gel.
Konsistencija pakankamai priimtina, kremas nebėga taip stipriai, kaip gelinio pagrindo priemonės, tačiau jo nereikia krapštyti pirštais ir vargti su paskirstymu ant veido.
 Dozatorius - Didelis atradimas tokiose priemonėse. Ekonomiškumo sumetimais. Rytais naudodama veido priežiūros priemones ne visuomet tinkamai valdau savo veiksmus, tad padidėja tikimybė padauginti produkto ir neišnaudoti visos priemonės tinkamai.Dozatorius užkerta beveik visiems keliams padauginti kremo ir pabaigti produktą greičiau, nei turėčiau.
Vienintelis dalykas, kurio negalėčiau pavadinti šio drėkinamojo kremo privalumu, tai jo kvapas. Jau ilgą laiką kariauju su daugelio priemonių kvapais. Šis kvapas man taip pat nebuvo pats geriausias, tačiau džiaugiuosi, kad priemonėje nėra papildomų aromatizuotų sudėtinių medžiagų, tad ir esamas kvapas jaučiamas vos keletą akimirkų.
Bendras produkto vertinimas labai teigiamas. Kremas atkeliavo supakuotas į labai dailią cilindro formos dėžutę, kurią visuomet smagu panaudoti kitiems tikslams, o mėnesį panaudojusi produktą pajutau pakitusią veido odos būklę: oda pasidarė elastingesnė, minkštesnė ir be menkiausios sausumo užuominos.
Panašu, kad mėgstamiausios veido priežiūros priemonės apdovanojimą šveitiklis turi perduoti drėkinančiam kremui.
Dešimt balų drėkinamiesiems kremams! O jūs ar naudojate drėkiklius?

 Nuo pat pirmųjų draugystės dienų su kosmetika nemėgau L'Oreal kreminių pudrų. Laikiau jas tomis, kurios kainuoja pakankamai daug (apie 50lt), o teigiamo rezultato neduoda, priešingai, kemša poras, neleidžia odai kvėpuoti, spalvų pasirinkimas atrodė skurdus. Po beveik penkerių metų nutariau suteikti dar vieną šansą L'Oreal TRUE MATCH kreminei pudrai, o tuo pačiu palyginti ją su kitomis pudromis, kurias paprastai naudoju.
 Ir vėl turiu priminti, kad neturiu tobulos veido odos. Jei tokią turėčiau, galėčiau nesidažyti visiškai. Per pastaruosius metus atradau, kad brangesnių firmų kreminės pudros daug geriau maskuoja įvairius nelygumus, tačiau nepalieka kaukės efekto.
 Tačiau atostogų metu nutariau, kiekvieną dieną dabintis brangia kremine pudra tiesiog neapsimoka, taip pat pastebėjau, kad patys šviesiausi atspalviai pasidarė šiek tiek per geltoni mano ligotai odai. Panaršiusi internete atradau, kad L'Oreal True Match egzistuoja itin šviesaus C1 atspalvio (tiesa, šio atspalvio Lietuvos parduotuvėse rasti gali nepavykti, paprastai Lietuvos kosmetikos parduotuvės savo atspalvių paletę pradeda nuo C2 Rose Vanilla atspalvio). Po kelių savaičių naudojimo nutariau pastebėjimais pasidalinti su plačiąja visuomene.
L'Oreal True Match  "Ypač švelni ir lengva kreminė formulė nepriekaištingai padengia odą ir paslepia bet kokius netobulumus.  Rezultatas: natūrali, gyvybinga ir švytinti oda". Mano asmeninė patirtis šiek tiek skurdesnė, nei teigia reklaminis aprašymas. Vienintelis dalykas, dėl kurio lieku prie šio gaminio yra itin šviesi jo spalva, šviesesnė už visas iki šiol turėtas (viršutinis sluoksnis nuotraukoje). Tepasi pakankamai sunkiai, konsistencija skysta, naudoti ekonomiškai ir taupiai jos beveik neįmanoma. Užsitepus jaučiamas itin stiprus matinis kaukės efektas, kurio dėka veidas atrodo kaip lavono. Tikriausiai tikras numirėlis prie manęs atrodytų labiau gyvas nei aš, išsipiešusi šia pudra. Tiesa, tinkamo maskavimo šiai pudrai suteikti nepavyko. Nors spalva "miltuota", persišviečia bet koks odos defektas. Norint ją naudoti toliau, tenka pasitelkti kitas veido kontūravimui ir tobulinimui skirtas priemones, tokias kaip biri pudra ir skaistalai. Už 30ml šio gaminio teks pakloti 50lt.
 Chanel Vitalumiere Aqua iki šiol atrodė idealus atradimas dėl savo lengvos konsistencijos. "Garantuoja visiškai tolygų makiažą. Labai lengvas ir puikios tekstūros, todėl išlieka nepastebimas. Veido oda natūraliai išsilygina, tampa skaisti ir kupina gyvybingumo." Asmeniniai pastebėjimai maloniai nustebino.  Jos užsitepus oda atrodė tiesiog natūraliai graži ir švelni. Spalva puikiai įsigerdavo į odą, paslėpdavo visus nelygumus. Nežinau, ar tai įmanoma, tačiau atrodė, kad oda tampa sveikesnė ir labiau sudrėkinta (tikėtina, kad tai tik Placebo efektas). Vienintelis dalykas, dėl kurio teko pristabdyti jos naudojimą, tai pačios šviesiausios spalvos 10 BEIGE neatitikimas mano odai (vidurinė juostelė ant rankos). Iki šiol ši spalva buvo tiesiog ideali, tačiau pastaraisiais mėnesiais ji tapo per tamsi. Kaina taip pat ne pati gražiausia, už 30ml teks pakloti 150lt, tačiau radau daug atsiliepimų internete, kad naudojant ją teisingai ir suplakant prieš kiekvieną naudojimą, jos užtekti gali ilgiau nei metams.
 Paskutiniam palyginimui pasirinkau Kanebo Sensai Fluid Foundalion, kurios teliko trečdalis viso tūrio, mat prieš kelis mėnesius ši spalva buvo pakankamai šviesi, kad atitiktų veido atspalvį. Dabar, užtepus ją ant rankos, atspalvis tiesiog pasibaisėtinai tamsus (apatinė juostelė), nors, kaip teigia Lietuvos kosmetikos tinklapiai,FV 102 Soft Ivory, yra šviesiausias atspalvis, kokį jie gali pasiūlyti . Graudoka. Nors, nekreipiant dėmesio į bjauriai rudą spalvą, pati pudra labai maloni.  "Ilgalaikę plėvelę sudarantys polimerai palaiko odos drėgmę. Įprasto makiažo pagrindo sluoksnis nuo veido judesių gali sutrūkinėti ir subėgti į raukšles. Šis leidžia nevaržomai reikšti emocijas, nes „juda“ –  susitraukia ir išsitempia kartu su oda. Dėl unikalios technologijos oda tampa pusiau matinė ir optimaliai drėgna.". Apie technologijas pernelyg daug neišmanau, tačiau mano nuomone šį gaminį geriausiai tinka naudoti mišrios/riebios odos savininkėms. Pati pudra ypatingai dideliu drėkinimu nepasižymi, tad prieš ją naudojant būtina įsitikinti, kad oda neturi jokių šerpetojimų. Kitu atveju šerpetojimai pasidarys dar ryškesni ir labiau pastebimi. Turint pakankamai aliejuotą odą ši pudra puikus pasirinkimas, jos užtvirtinimui nereikia naudoti jokių birių priemonių. Kaina kaip ir Chanel Vitalumiere, 30ml už 150lt, tačiau Douglas reklamos teigia, kad šį mėnesį jos įsigyti galima už 120lt.
Kiekvienas turi pasirinkimo laisvę, tačiau ši patirtis byloja, kad vieno buteliuko Chanel Vitalumiere Aqua naudojimas trunka panašiai, kiek trijų L'Oreal True Match, tad kainos tampa identiškos. Vienintelis skirtumas - efektas ir jausmas, kurį suteikia kiekvienas produktas.
Mano asmeninis verdiktas nėra labai konkretus, atostogų metu ketinu pasikankinti ir naudoti lavoninio efekto, bet tinkamo atspalvio L'Oreal True Mathch, o grįžus "į žmones" tikriausiai teks grįžti į kiek rausvesnį, tačiau kaukės efekto nesuteikiantį Chanel Vitalumiere atspalvį.

Anokia čia garbė, bet žinau, kad močiutė su bobute labai džiaugsis, matydamos savo anūkę žurnale. Vasario mėnesį mano snukučio bus daug. Labai daug. Niekad netikėjau, kad mane bus galima įsigyti vos už keletą litų. Mus bus galima įsigyti kiekvienoje spaudos platinimo vietoje, kartu su žurnalu Cosmopolitan arba Panelė. Pati dar nemačiau, bet patikino, kad atrodysim būtent taip.
Tiesa, pati sau nuotraukoje atrodau gražesnė be makiažo ir plaukų pokyčių, bet ką jau, špaklius nuvalomas, o demono žvilgsnis išgydomas.

Paprašyta parašyti straipsnį apie šį naują L'Oreal kosmetikos gaminį nė nemirktelėjusi sutikau. Tiesa, apie jį jau svaigau prieš gerą mėnesį, vaizdingai apdainavusi Grožio altoriuje, laukiau jo pasirodymo Lietuvoje.
 Ironiška tai, jog prieš kurį laiką ištuštinusi pusę savo kosmetikos ir drabužių atsargų ir atidavusi jas artimai draugei, jau kitą dieną elektroniniame pašte radau puikią žinią - man dovanojamas naujasis L'Oreal Rouge Caresse lūpų dažas.
Jau nebe pirmą kartą įsitikinu, kuo mažiau prisirišu prie daiktų ir atiduodu juos tiems, kam jų tuo metu reikia labiausiai, ankščiau ar vėliau gyvenimas man suteikia progą grąžinti materialųjį balansą. Pamačiusi prie lūpdažio pridėtą kosmetikę pradėjau kvatoti iš visos širdies: dieną prieš šį įvykį, atidaviau savo mylimiausią kosmetinę žmogui, kuriam jos reikėjo labiau. Ir štai, aš ir vėl turiu "pilną amuniciją".
O gobšumas tikrai veikia neigiamai ir trukdo mums turėti visa, ką galėtume turėti, būdami atviresni gyvenimui bei jautresni aplinkai.
O dabar grįžtu prie pagrindinės šio įrašo temos - Rouge Caresse lūpdažio apžvalgos ir asmeninių atsiliepimų apie šią priemonę. Tikriausiai šio įrašo nebūtų buvę, jei man šis lūpdažis būtų nepatikęs. Taigi kuo mane patraukė šis stebuklas?
Visų pirma jau iš pat pradžių mane užbūrė švelnus jo kvapas. Tiesa, visi L'Oreal lūpdažiai turi tą savotišką kvapą, tad anokia čia naujiena. Tiesiog iki šiol L'Oreal lūpų dažų nenaudojau, mat dauguma jų man buvo pernelyg sodrių ir intensyvių spalvų, kurių panaudojimui progų kol kas turiu pakankamai mažai.
Visų antra, Rouge Caresse nuo standartinių Colour Richie lūpų dažų išsiskiria daug lengvesne savo konsistencija ir tekstūra, kuri šią priemonę leidžia naudoti kasdien, neišbadant aplinkiniams akių dėl pernelyg ryškių lūpų. Spalvą pasirinkau labai Kotrynišką, daugumai žmonių šis rožinės atspalvis atrodo pigus ir banalus, tačiau man atrodo, kad būtent ši spalva man tinka labiausiai.
Visų trečia, naujos formulės dėka (nesigilinsiu į sudėtį, tačiau šios priemonės sudėtyje naudojamas kitos rūšies aliejus) lūpos nelieka apsunkintos, tačiau vis dar išlieka lūpų drėkinimo efektas. Taip pat šis dažas nelipina lūpų.
Spalvos intensyvumas priklauso nuo dažo kiekio: užtepus vieną sluoksnį, galima išgauti švelniai rausvą spalvą, užtepus du - ryškesnę, o po trijų sluoksnių jau šviečiu kaip šviesoforas gūdžią naktį.
Visų ketvirta, myliu matines spalvas. Negaliu pakęsti perlamutrinių ir blizgančių lūpų produktų. Nuoširdžiai jų neapkenčiu. Nežinau, kas pagimdė tokią neapykantą šioms kosmetikos priemonėms, tačiau negaliu į jas nė žiūrėti (lygiai taip pat, kaip negaliu lakuoti savo nagų perlamutrinėmis spalvomis ar puošti nagų ornamentais).
Kadangi labai pamėgau ieškoti brangių alternatyvų, šį lūpdažį nesunkiai identifikuoju kaip Dior Addict lūpdažio analogą. Konsistencija kiek lengvesnė, tačiau dizainas tikrai panašus.
Nuo šiol Rouge Caresse gaminys yra mylimiausias mano lūpų dažas, kurį paleisiu tik pabaigusi visą pakuotę.
Antras džiaugsmas, kuriuo noriu pasidalinti su visu pasauliu - nuo šiol mano nagai nenusilups, nenutrupės ir nenukris. Pasidariau gelinį lakavimą. Kad ir kaip trypčiojau vietoj ir svaigau dėl neigiamo poveikio organizmui, mažėjančio žmonių natūralumo, galimos vėžio rizikos ir dar begalės "bet", galiausiai nutariau, kad dabar, arba niekad. Pasirinkau dabar.

Labiausiai nemėgstu savo pačios seilėjimųsi ir nostalgiškų praeities detalių dalybų į kairę ir į dešinę. Tačiau šiandien ketinu nusižengti savo pačios sukurtoms taisyklėms ir pasidalinti didesne išgyvenimų doze, nei įprastai.
Lygiai prieš dvejus metus atsiverčiau blogspot platformą ir pamėginau suregzti pirmąjį gyvenime viešą įrašą. Kodėl? Nes tądien buvo itin šalta sekmadienio popietė, aš, kaip ir šiandien, gulėjau susirangiusi lovoje, o neturėjimas ką veikti tiesiog žudė. Rankos ir smegenys prašyte prašėsi darbo, tad ėmiausi rašymo "apie nieką" ir, tuo pačiu, savirealizacijos. Galbūt ta savirealizacija nebuvo tokia ryški, kokia yra dabar, tačiau tą kartą man jos užteko. Tąkart nė nenutuokiau, apie ką jis bus mano įrašas ir kiek ilgai visos mano rašliavos truks, tačiau panašu, kad tinklaraščio rašymas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, o įrašas, parašytas prieš 700 dienų  parodė pakankamai tikslingą rašymo kryptį, kuria pasiremdama kopiu savo gyvenimo keliais.
Prieš tuos pačius dvejus metus nebūčiau nė patikėjusi, kad savo pačios pastangomis galiu suburti bendruomenę, kurį noriai dalijasi savo asmenine patirtimi kone bet kokioje gyvenimo sferoje. Netikėjau, kad net turint menką rašymo patirtį ir neturint jokių papildomų sklaidos kanalų, galima sulaukti daugiau, nei 10 prenumeratorių. Netikėjau, kad ir Lietuvoje tinklaraščių rašymas gali būti pakankamai populiarus informacijos perdavimo būdas. Taip pat netikėjau, kad tiek laiko galiu rašyti tikslingai ir nenutrūkstamai.
Tai va (koks baisus ir neestetiškas išsireiškimas! Tačiau jis čia tinka tiesiog idealiai). Esmė ta, kad mano tinklaraščiui jau dveji. Tikriausiai galiu jam už daug ką gyvenime padėkoti: už patirtį, gautą rašant; už žinias, įgytas ieškant informacijos; už fotografikos įgūdžius, kuriuos sugebu lavinti tik tinklaraščio dėka (tapau didesne tingine nei kada nors iki šiol ir fotografuoju tik kosmetiką ir tik "iš reikalo", bet juk geriau, negu visiškai pamiršti šį pomėgį); už letuvių kalbos gramatikos subtilybes, kurių lavinti universitete nėra galimybių; už bendravimą ir naujus projektus; už baisiai smagius renginius ir nuostabius žmones, sutiktus tik tinklaraščio dėka. Kitaip tariant, už visą banalybių košę, kuri tapo neatsiejama gyvenimo dalimi ir tuo, kuo nuoširdžiai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. O dabar
Kaip ir kiekviena sukaktis, maniškio tinklaraščio gimtadienis negali apsieiti be dovanų. Tiesa, daugiau intelektualių, nei materialių.
Dvejus metus trukusios rašymo pratybos davė teigiamų rezultatų, kad galėčiau nesigėdydama pradėti rašyti apie kosmetiką be jokių subjektyvumų. Pirmoji dovana - geroką laiko gabalą brandintas ir galvotas "Grožio altorius". Tai dar vienas mano tinklaraštis, kuriame apžvelgsiu svarbiausias makiažo ir kosmetikos naujoves, pateiksiu bendrus pastebėjimus ir tiesiog lavinsiu save bei plėsiu kosmetikos sampratą. Tiesa, be didesnių subjektyvumų ar asmeninio gyvenimo detalių. Kodėl? Nes man labai trūksta tokios rūšies lietuviško leidinio, o esantys netenkina mano poreikių. Nieko nelaukdama, griebiau jautį už ragų ir sukūriau facebook paskyrą, kurioje tikrai bus peno seilių varvinimui ir savo lietuviško atlyginimo prakeiksmui.

Pašviesinus savo plaukus ir papuošus jų galiukus auksinėm garbanom iš "L'Oreal wild ombres preference" kolekcijos, supratau, ką reiškia turėti sausus, neklusnius ir nuolatos besišiaušiančius plaukus. Nežinau, ar tai sutapimas, ar ne, tačiau pastaruoju metu sausėja viskas: plaukai, veido oda, kūno oda, rankos, net lūpos, kurios iki šiol su sausėjimu problemų neturėjo niekuomet gyvenime.
Kalbant apie plaukus, kaltę suverčiau ombre šviesinimui ir nutariau, kad laikas išmėginti profesionalios plaukų priežiūros produktą. Ištyrinėjus plaukų priežiūros pasiūlą ir atsiliepimus internete, išsigryninau du produktus, vertus dėmesio, laiko ir pinigų: BIOSILK "Silk therapy" ir CHI "Silk Infusion". Didelio skirtumo tarp šių gaminių nepastebėjau, tad įsigyti nusprendžiau tą, kurio buteliukas kėlė daugiau nepagrįsto pasitikėjimo. Kaip ir minėjau, abi priemonės atlieka panašią funkciją ir atsiliepimai apie kiekvieną jų kone vienodai teigiami, tad renkantis aukštų kriterijų nekėliau. Taip mano gyvenime atsirado CHI "Silk Infusion" plaukų šilkas.
  Ši priemonė, kaip aprašymas teigia, tinka visų tipų plaukams. Plaukus regeneruojantis ir gydantis preparatas praturtintas natūraliu šilku. Ypatingai drėkina plaukus ir galvos odą, sudėtyje yra vitaminas E ir bei kiti vitaminai, augalų ekstraktų. Suteikia plaukams šilkinį ir turtingą spindesį, plaukus lengva iššukuoti. Pažeistiems, sausiems, nespindintiems plaukams suteikia ypatingai sveiką išvaizdą, elastingumą ir minkštumą. Neapsunkina plaukų, glotnina ir apsaugo nuo kenksmingo aplinkos poveikio, karščio, šalčio, UV. Atkuria plauko struktūrą iš vidaus ir iš išorės, neleidžia išsišakoti plaukų galiukams, užpildo tuščias ertmes prie plauko kutikulės.
 Deja, mano asmeninė nuomonė apie jį visiškai priešinga jo aprašymui. Naudodama jį kone po kiekvieno plovimo, nepastebėjau jokių didesnių pokyčių: plaukai pasišiaušę taip pat stipriai, spindesio suteikia tiek pat, kiek tai daro bet koks aliejus iš močiutės lentynėlės, o papildomo plauko maitinimo, drėkinimo, atstatymo nė su žiburiu nerasi. Taip, plaukai liko neapsunkinti, ir toliau sėkmingai šiaušiasi bei elektrinasi. Vienintelis dalykas, sugebėjęs mane maloniai nustebinti, tai malonus gaminio kvapas,dvelkiantis senovine kūno pudra ir viriškais kvepalais. Tačiau tai tikrai ne tas kriterijus, pagal kurį reikėtų vertinti plaukų priežiūros priemonę. Taip pat naudodama šį produktą buvau priversta dažniau čiupinėti ir šukuoti savo ševeliūrą, tad vizualiai plaukai atrodė tiesinti. Ir vėlgi, tai nėra produkto nuopelnas.
 Mano vertinimas nulinis minusinis (pasirodo ir minusas gali turėti teigiamą arba neigiamą prasmę. Ak, ta matematinė analizė: šelsta visose gyvenimo srityse). Nors plaukų ši priemonė tikrai nepagadino ir blogo efekto nesuteikė, taip pat nepastebėjau jokių teigiamų pakitimų, tad leisti pinigus priemonėms, kurios skelbiasi esančios profesionalios, šį kartą tikrai nėra gera išeitis.
 Kainos abiejų produktų labai panašios, už BIOSILK "Silk therapy" 50ml gaminį teks pakloti 44 litus, o CHI 'Silk Infusion" 50ml kainuoja 47 litus. Džiaugiuosi, jog neišmėčiau visų pinigų ir internete atradau šios priemonės miniatiūrą, tad į balą išmečiau 10 litų už 15 ml gaminį. Pinigų gaila, bet ne taip stipriai, kaip būtų buvę gaila už 50ml neverčio skysčio.
O išvada labai paprasta: mūsų plaukai, ypatingai jei jie nedažyti, veikia kaip nesubrendę paaugliai: kuo labiau jais rūpinamasi, tuo labiau jie spyriojasi. Gal metas nustoti kreipti dėmesį į jų įnorius ir tegu gyvena taip, kaip išmano?