Lygiai prieš metus su nedideliu kirminėliu pilve laukiau pirmųjų savo gyvenime egzaminų. Niekuomet jų pernelyg nebijojau, tačiau skrandyje kažkurios rūšies kaspinuotis kirbėjo.
Dabar tokių egzaminų per metus turėjau 18, dar 4 laukia ateinantį mėnesį. Viešų pristatymų, grupinių ir rašto darbų suskaičiuoti nė nepavyktų. Tiesa, prieš metus faktas, kad streso kitais metais turėsiu aštuoniolika kartų daugiau, nei dvyliktoje klasėje, padėjęs man nebūtų, bet visgi, egzaminų sesija - neišvengiamas jauno žmogaus gyvenimo etapas, kuriam pasibaigus suprantame, kaip viskas iki šiol buvo paprasta. Tad ką daryti, kad egzaminų laikotarpis netaptų didžiausiu pragaru?
ISM vyr. lektoriaus, psichologo Aniceto Suchockio patarimas abiturientams: "turite laikyti egzaminus ne dėl to, kad reikia, ne dėl to, kad kažkas to iš jūsų tikisi, o todėl, kad egzaminai – žingsnis jūsų svajonės link. Kuo aiškiau žinosite, koks egzaminų tikslas, ko jums iš jų reikia, tuo mažiau jausite streso ir tuo sėkmingiau išlaikysite egzaminus" .
Iš savo daržo noriu patarti giliai įkvėpti ir iškvėpti. Nusiraminus įsivaizduoti blogiausią galimą egzaminų rezultatą ir gyvenimą jiems praėjus - ar pasaulį ištiks trečiasis pasaulinis? Ar nuo to fiziškai nukentės mūsų artimieji/ mes patys? Ar dėl to sugrius visos įmanomos ateities karjeros perspektyvos? Neabejotinai NE. 
Vienintelė įmanoma bloga egzaminų baigtis - prastai išlaikyti arba visiškai neišlaikyti egzaminai. Kaip nuo to pasikeistų mūsų gyvenimas? 
a) metus būtų galima praleisti savo asmenybės ugdymui, tobulinimui ir savęs ieškojimui, o kitais metais egzaminus laikyt iš naujo. Ne kiekvienas abiturientas yra psichologiškai subrendęs geriems egzaminų rezultatams. Ne kiekvienas abiturientas, vos baigęs vidurinę mokyklą, yra psichologiškai pasirengęs mokytis universitete. 
Nuoširdžiai pavydžiu dabartiniams grupės draugams, kurie turėjo galimybę pabaigę mokyklą išvykti mokytis į užsienį ar tiesiog praleisti laisvus metus. Neabejotinai tokie žmonės į universitetą grįžta daug brandesni, vertinantys mokslą, žinias ir akademinę aplinką. Iš jų galima semtis ne tik gyvenimiškos, bet ir universitetinės patirties. 
Amžiaus skirtumas universitete niekam nesvarbu - koks skirtumas, universitete žmogus pradės mokytis devyniolikos, ar dvidešimt devynerių. Svarbu, kad tuo metu jis jaustų, kad universitetas tikrai yra tai, ko jam reikia, o ne tai, ką verčia daryti aplinka, stereotipai ar visuomenė.
b) tektų įstoti į norimos specialybės mokamą vieną. Tektų imti paskolą iš banko (ar tėvų) ir už mokslus (arba savo dvylikos metų tinginiavimą) mokėti pinigus. Ar tai blogai - spręsti jums. Žinoma, geriau nemokėti pinigų už tai, ką gali gauti nemokamai, tačiau mokant pinigus kiekvienas naujai išmoktas dalykas įgyja aukso vertę. Pastebėtina tendencija, jog studentai, mokantys už mokslą, mokslus vertina daug labiau.
Ir šios dvi baigtys yra blogiausia, kas gali Jums nutikti. Kitos baigtys dar geresnės, tad kokia prasmė panikuoti dėl gerų baigčių?
Esama trijų žmogaus stabilumo zonų - panikos, streso ir komforto. 
Komfortas yra pati patogiausia zona, leidžianti tūnoti, tyliai susisukus į vėžlio kiautą. Patogu? Be abejonės. Tačiau ar naudinga? Nė velnio. Komforto zonoje žmogus netobulėja, negalvoja, neveikia. Greičiau "verda savose sultyse". Komforto stotelė būtina norint pailsėti nuo gyvenimo tempo, tačiau pernelyg ilgai užsisėdėti joje gali būti pražūtinga.
Panikos zona, kaip jau galima nuspėti iš pavadinimo, prie gero taip pat neveda - žmogus, gyvenantis nuolatinėje panikoje, yra įsitempęs, tačiau įtempti jo nervai neleidžia smegenims veikti taip, kaip jos galėtų tai daryti kitais atvejais. 
Geriausia žmogaus tobulėjimui ir augimui yra streso zona. Ir tai nereiškia, kad su kiekvienu atsiskaitymu žmogus privalo stresuoti. Tačiau stresas savotiškai teigiamai veikia žmogaus mąstymą - jis tampa priverstas įdėmiau klausyti, atidžiau žiūrėti ir atsargiau užuosti visa, kas jį aplink supa. Streso būsenoje žmogus geriausiai absorbuoja aplinką ir įsisavina visa, kas vyksta aplink jį ir jo viduje. Tad kodėl turėtume gailėti savęs, jog šiuo metu gyvename pačioje geriausioje žmogaus tobulėjimui ugdyti zonoje?
Prisiminkite save prieš metus, dvejus. Pastebėkite, kaip stipriai sveikas stresas padėjo jums tobulinti savo asmenybę ir akademinius pasiekimus.
Kita vertus, niekas neverčia mūsų tobulėti. Ramiu veidu baigę mokyklą galime stoti ė darbo biržą, niekur nesimokyti, gauti pašalpą iš valstybės ir gyventi už kelis šimtus litų per mėnesį. Net jei kažkas dėl tokio sprendimo jus teis - tai jūsų pasirinkimas, kurio niekas kritikuoti negali. Toks pasirinkimas neabejotinai pats patogiausias, nereikalaujantis jokių pastangų, tačiau ir jo baigtis, mano akimis, pražūtinga. 
Važiuodama į pačius sunkiausius egzaminus ar viešus pristatymus graudžiai pradedu žiūrėti net į raudonomis nosimis ir nukraujavusiomis ausimis pasipuošusius Stoties gyventojus - "kaip jiems pasisekė, kad šiandien jiems nereikia atsiskaityti matematinės analizės egzamino ar gintis mikroekonomikos rašto darbo". Tačiau po kelių akimirkų suvokiu, kad ir aš pasirinkau mokytis pati, tad kaltinti galiu tik save. Tačiau kaltinti prasmės nėra. Pasirinkau, vadinasi norėjau to. 
Viso šio rašinėlio pagrindinė mintis - DIRBTI ir dėti visą save, siekti tikslų, o jų nepasiekus - siekti jų iš naujo. Nesėkmės atveju reikia suprasti, kad nesėkmė gali būti pati didžiausia sėkmė toje situacijoje. Ne visuomet tobulai išlaikyti egzaminai ir raudonas diplomas lemia sėkmę. Kartais tenka paragauti nesėkmių, kad pasiekus savo tikslą jaustum jo skonį. Kita vertus, nesėkmės iš naujo leidžia pergalvoti sėkmės sampratą.

						Zara žino, ko reikia jaunam žmogui. Žino, kaip pačią prasčiausios kokybės (atleiskite už išsireiškimą) "drapaną" pateikti tarytum aukščiausios prabos gaminį. Baisiausia tai, kad gerai paieškojus internetiniuose saituose, ZARA drabužių ir aksesuarų analogų atrasti galima daugiau nei garsiųjų mados firmų.  ZARA tapo prestižo reikalu. O tai jau, atleiskite dar kartą, yra juokinga. Kita vertus, nereikia smerkti, iki prestižo kažkokiu būdu irgi  reikėjo prieiti. O iki jo galima prieiti tik vienu būdu - didele paklausa ir palankiomis prekybos sąlygomis, ką Zaros vadybininkai ir padarė. Drabužėliai iš tiesų paprasti, tačiau kažkuo labai traukiantys. Kad ir kaip nenorom, nejučia kiekvieną kartą turėdama galimybę, užsuku į šią parduotuvę pasigrožėti naujais drabužiais ir pasiputoti dėl pernelyg užkeltų ir visiškai lietuviškiems atlyginimams neatitinkančiomis kainomis (kalbu apie pradines kainas). Žinant, kad už tą pačią (o gal net mažesnę) kainą drabužį galima pasisiūti individualiai pas Lietuvos dizainerius (ne, apie Statkevičius ir Piekautaites nekalbu, kalbu apie talentingus jaunus Lietuvos dizainerius, dar tik startuojančius savo karjeroje) fenomeno keistumas tik dar labiau išryškėja - didžioji dalis tautos geriau vaikščios masinei prekybai skirtais apdarais (yra ne vienas drabužio ar aksesuaro modelis, kurį nešioja lygiai kas antra atitinkamo amžiaus lietuvos mergina).Ir nepaisant visų nepasitenkinimų, kuriuos jaučiu Zarai, vis viena laikau ją viena populiariausių ir sėkmingiausių drabužių parduotuvę Lietuvos jaunimo tarpe. Kitoms parduotuvėms tereikia mokytis vadybinių triukų, kaip pigiai ir nekokybiškai pagamintus drabužius parduoti už absoliučiai neadekvačius pinigus. Dešimt balų už verslo strategiją ir minusinis įvertinimas mums, mirtingiesiems, už tai, kad neužuodžiam to, kas turėtų smirdėti.

Grįžusi po visų įmanomų penktadieninių darbų panorau pasidalinti asmeninio gyvenimo detalėmis viešai. Ne, tai nebus instagraminės nuotraukos, nes a) mano telefonas nėra išmanusis ar pripažįstantis telefonines programėles b) nefotografuoju kiekvieno savo pirstelėjimo ir neviešinu išgertų puodelių skaičiaus (nieko asmeniško ar priešiško tiems, kas taip daro. Šiuo klausimu mano gyvenimas tiesiog nėra patrauklus vizualiai).
Mėgstu rengti konkursus, kurių pagalba galiu geriau pažinti savo skaitytojas, išgirsti ir perskaityti jų likimo istorijas ir tiesiog pamatyti skirtingų gyvenimo filosofijų.
Pastebėjau, jog nemaža dalis skaitytojų - abiturientės, gyvenančios didelėje nežinioje. Iš dalies pavydžiu tos nežinios, kuri ne tik gąsdina, bet ir stimuliuoja smalsumą. Kita vertus, džiaugiuosi,kad man pačiai šis laikotarpis jau praeityje. Bet ne dėl to, kad jis būtų buvęs nemalonus, o dėl to, kad pastaruosius mėnesius gyvenu tokį gyvenimą, apie kokį prieš metus nebūčiau nė pagalvojusi.
Kiekvieną dieną keliuosi su dideliu galvos skausmu "kaip suspėti ir padaryti tai, ką esu suplanavusi" nepažeidžiant 24 valandų paros limito, kurio pastaruoju metu man nepakanka visiems reikalingiems darbams atlikti. Ir nepaisant fakto, kad skundų apie tai, kokia esu pavargusi ar neturiu laiko, esu be galo laiminga darydama tai, ką darau.
Myliu savo mokslus, myliu savo miestą, myliu savo veiklas (jus, mielosios, irgi), dievinu savo darbą, kuriame prabūnu ne tik darbo valandas su viršvalandžiais, bet ir bemieges naktis ar šventines dienas. Tikriausiai nėra nieko geriau, nei dirbti darbą, kurį myli ir dirbi iš idėjos, o ne pinigų poreikio ar esminio jų egzistavimo.

Taip pat turiu puikių naujienų savo skaitytojoms - nuo šiandien startuoja naujas konkursas, kurio metu galėsite laimėti puikius Amway ARTISTRY kosmetikos produktus. Dovanų gausite švelnios slyvų spalvos lūpų blizgį ir atitinkamo atspalvio akių šešėlius.Kad lietuviškiau nuskambėtų, galiu išsiduoti, kad piniginė prizų vertė siekia 250lt. Abi priemonės naujos, su gamykline apsaugine plėve, tačiau už gražias akis produktų tikrai neatiduosiu..
Konkurso sąlygos paprastos - tinklaraščio sekti neprašysiu, facebook paskyros taip pat nebūtina, o konkursu dalintis su savo draugais taip pat nereikia. Daug smagiau dovanas dalinti sąžiningiems ir ištikimiems skaitytojams. Tačiau šį kartą prašysiu atsakyti į vieną vienintelį klausimą
KUO KVEPIA TAVO 2013 METŲ VASARA? 
Būkit išradingos, mielosios, ne vien kvepalų buteliuke slepiasi nuostabiausi pasaulio kvapai..
Bučkis!

Tikriausiai nerastumėm nė vienos “grožio vergės”, kuri nežinotų šios plaukų priežiūros linijos. Apie MACADAMIA plaukų priežiūrai skirtus produktus informacijos gausu, ne mažiau teigiamų atsiliepimų žeria ir populiariausi bei žymiausi grožio tinklaraštininkai. Tiesa, pastarųjų rekomendacijos ne visuomet gali būti objektyvios ir sąžiningos – kai kurios grožio ir kosmetikos linijos už gražius žodžius tinklaraštininkams ne tik suteikia nemokamų produktų, tačiau ir sumoka nemažus pinigus. Kadangi produktai nėra pritaikyti masiniam vartojimui, jų prekybos centruose atrasti nepavyks. Nei Maximos, nei Norfos ar Rimi kasininkės šiuo klausimu jums nepadės. Teks kreiptis į plaukų meistrus, profesionaliam naudojimui prekiaujančias kosmetikos parduotuves arba į šiuolaikinio žmogaus Dievą  – visagalį internetą.Internetas suteiks reikalingos informacijos apie šių priemonių efektyvumą, kainas ir vietas, kuriose jų galima įsigyti. Kadangi produktai ne Maximiniai (nieko asmeniško), kainos priskirti šūkiui “praktiški žmonės renkasi..” nepavyktų. Priemonės brangios, nepasigailės demonstratyviai atimti viso minimalaus mėnesio atlyginimo, tad pirkti “katę maiše” šiuo atveju pakankamai rizikinga.Vienu patraukliausių būdų išmėginti Macadamia produktus laikau atrask grožį formuojamą ADOREBOX grožio dėžę. Vos prieš kelis mėnesius šiuos produktus buvo galima išmėginti Adorebox dėžėje (mėnesinė dėžės kaina 39lt, o produktų gaunama už kur kas didesnę pinigų sumą).
Su didele baime užsisakiau originalaus tūrio (ir, atitinkamai, kainos)Atstatomąjį natūralų  Healing Oil Treatment aliejų. Tikriausiai esu iš tų žmonių, kurie nemato prasmės plaukų priežiūros priemonėms leisti kosmines pinigų sumas (jas pasitaupau neadekvačiam kosmetikos pirkimui), tad faktas, kad pasiryžau tokiam atsakingam pinigų švaistymo menui, reiškia tik viena – kitos išeities neturėjau. Prieš keletą mėnesių išbandžiau CHI Silk Infusion plaukų glotnumą skatinančią priemonę – efekto nepastebėjau.  Macadamia priemonė liko kone paskutinis šiaudas mano išsipūtusiems plaukams. Priemonė, į kurią sudėjau paskutines viltis ir, kad ir kaip liūdna pripažinti, paskutinius pinigus..
Atstatomasis natūralus Macadamia plaukų aliejus skirtas bet kokio tipo plaukų terapijai, tačiau pabrėžiama didelė nauda sausų ir pažeistų plaukų priežiūroje. Maniškiai nėra nei sausi, nei pažeisti. Jie tiesiog lietuviški – tamsios pelenų spalvos, pasipūtę, pasišiaušę ir .. natūralūs, dėl to neblizga, neguli tvarkingai ir gyvenimo (ar manęs pačios) gražesne nepadaro. Grožio, be abejonės, aliejus nepridės, tačiau gyvenant itin sparčiu gyvenimo tempu norėtųsi nesijaudinti dėl “Pelkių vandos” šukuosenos ir koncentruotis į svarbesnes užduotis, nei plaukų glotnumas.
Šios priemonės aprašymas teigia apie aliejaus funkcionalumą kovojant su visais plaukus kankinančiais demonais. Plaukai, anot reklamos meistrų, turėtų tapti glotnūs, nustoti veltis, pradėti blizgėti, žvilgėti, dažytų plaukų spalva turėtų išsilaikyti ilgesnį laiką, o plaukų džiovinimo procedūros laikas turėtų sutrumpėti iki 50 proc. Ne mažiau patrauklus faktas, kad šį aliejų galima maišyti su kitais produktais – juo galima “paskaninti” ir kondicionierių, ir plaukų formavimui skirtas priemones.
Ir nors gražesne netapau, papildomos laimės gramų produktas man nesuteikė, tačiau vos per pirmąją naudojimo savaitę plaukai pasidarė nepalyginamai minkštesni, puresni, paklusnesni (visi šie pokyčiai tik juntami, tačiau teigiamų vizualių pokyčių vis dar nematyti). Galiukai, dėl kurių skilinėjimo ir sausėjimo nuolat turiu problemų, pasidarė šiek tiek gyvybingesni, mažiau matomas galiukų išsišakojimas. Priemonę naudoti galima tiek ant šlapių, tiek ant sausų plaukų, pastarieji produktą noriai sugeria, riebalų efekto nelieka net po dviejų galiukų maitinimo injekcijų. O bendras produkto vertinimas išlieka neaiškus, nuojauta kužda, jog objektyviam vertinimui pateikti prireiks viso gydymo proceso kurso.  Kol kas tai pati geriausia priemonė, kurią teko naudoti, tačiau nežinau, ar ji verta visų 110 litų (ypač tada, kai ji nemaloniai smirda!).

Ketvirtadienio vakarą į vieną prabangiausių Lietuvos viešbučių skubėjo ne viena tautos grietinė. Ir ne veltui. Kempinski Hotel Cathedral Square viešbutyje visų svetingai laukė daug gražių žmonių, fotoblykstės, prabangiai aristokratiškas interjeras ir stilingas maistas (šampanas su jau matytais macaroonsais, kurių idėja daug patrauklesnė, nei realus jų skonis). Viso ketvirtadieninio susirinkimo priežastis – vienos sėkmingiausios Lietuvos dizainerės Ramunės Piekautaitės naujosios tarpsezoninės kolekcijos pristatymas.